Pradžia - ir viskas per tą šunį!

Už tai, kad prieš tris metus užsidėjau kažkokius ne bėgimo ir visai net ne sportinius batus ir išbėgau į trasą kaltas nuotraukoje esantis akis išsprogdinęs gyvis. Tai šuo - dokumentinis kurtsharas Forbis. Tai jis mane "pakabino ant" canicross'o, o vėliau bėgimo reikalas  nevaldomai nusirutuliojo toliau.

Jeigu nuo pradžių, tai kažkada turbūt pradėjau gyventi per ramiai ir nei iš šio, nei iš to labai prireikė šuns. Nebūtinai dokumentinio, tiesiog kažkokio didelio šuns. Kaip tik nenorėjau šuns su dokumentais, norėjau kad jis būtų tiesiog didelis ir negraužtų batų, baldų ir kitokio gėrio, esančio namuose. Taigi apėjau kelias šunų prieglaudas ir išsirinkau iš "Grindos" 5 metų mišrūnę kalytę Luką. Tikslingai pasirinkau šunį iš "Grindos", nes ten papuolę šuniukai turi savo "laiką", kuriam praėjus jų laukia liūdna kelionė į atliekų krematoriumą šiukšlių maišuose. Prieglaudų šuniukų tema visam laikui man liks aktuali ir skaudi, bet tai jau visai kita tema, kurią vėliau galbūt "pajudinsiu" atskiru įrašu. Luka buvo pakankamai didelė, tai puikiausiai atitiko tuo metu visus keliamus reikalavimus, plius penkių metų šunys batų gi negraužia ir namų nedergia (taip tuo metu galvojau). Ji buvo ir yra nuostabus šuo - negraužia nieko, rami, paklusni, įpatingai sauganti savo naujus šeimininkus. Galbūt bijo prarasti dėl to saugo kartais net per uoliai. Luka buvo jokių problemų nekelianti kalytė, ją auginti paprasta tokiai nieko apie šunis nenusimanančiai entuziastei kaip kad aš tuo metu buvau.
Taip jau būna, kad kai kažkuo susidomi, tai pradedi aplinkoje pastebėti panašius dalykus. Aš pradėjau pastebėti šunis, dažniausiai didelius, dažniausiai grakščius, dažniausiai kurtsharus. Pradėjau papildomai domėtis šia veisle ir sužinojau, kad jie aktyvūs, lengvai dresuojami, draugiški. Tiesiog idealūs. Kai pasirinkau iš prieglaudos Luką, buvo dar keletas šunų, kurie buvo "kritę į akį", taigi periodiškai užklysdavau į prieglaudų el. puslapius pažiūrėti kaip sekasi tiems šuneliams, kurių tada nepasirinkau. Ir.... prieglaudoje kurtsharas, beveik trijų metų patinas, dokumentinis, gražus, rudai - baltai margintu kailiu. Juk Luką auginti taip paprasta, tai kodėl gi taip pat paprastai negalėčiau auginti dviejų šunų?  Diskusija su vyru, vaikų palaikymas, dar diskusija su vyru ir dar, ir važiuoju į prieglaudą pas kurtsharą.

Forbis

Tada viskas ir prasidėjo... :) Mano kurtsharas Forbis buvo Lukos priešingybė. Jis visko bijojo, dergė namus, graužė daiktus, paleistas nuo pavadžio miške dingdavo trim valandom.  Daug sužinojau apie šunis. Teko domėtis, ieškoti informacijos, konsultuotis kaip elgtis su socializacijos trūkumą turinčiais gyvūnais.
Sudėtingiausias reikalas buvo Forbio vedžiojimas. Ne jis greta nėjo, netipeno nuolankiai kaip Luka. Jis tempė, rovė į priekį ir su tokia jėga, kad žiemą sėkmingai čiuoždavau jam iš paskos, lavinau lygsvarą ir sustodavau tik medį apsikabinus arba atsisėdus. Smaugiantis antkaklis nepadėjo ir griežtas dygliuotas antkaklis taip pat nepadėjo, ir visi skaniukai galėjo eiti velniop. Ir išvis viskas galėjo eiti velniop kai Forbis veržėsi į priekį. Jis nepavargdavo tempti valandą ir dvi, bet per dvi valandas pavargdavau aš, tiksliau per dvi aš visiškai "nusikaldavau", pavargdavau ir per pusvalandį. Pradėjau internete ieškoti būdų ir patarimų kaip panaikinti šitą žvėrišką tempimą. Naršant pagal žodį "tempimas" ir įvairias jo kombinacijas su kitais žodžiais atradau šunų kinkinių sportą. O ten pasirodo reikia, kad šuo temptų, šunys netgi to mokinami ir skatinami už  gerą tempimą! Ir netgi yra daug disciplinų šunų kinkinių sporte - šešetai, ketvertai, bikejoring'as (šuo tempia dviratininką), paspirtukas su šuniu ir canicross'as, t.y. bėgimas su šuniu, kai šuo su petnešomis prikabinamas prie bėgiko specialiu amortizuojančiu lynu ir šuo turi kuo greičiau bėgti, temti paskui save bėgiką. Čia buvo atradimas. Esminis. Dar džiaugsmingesnis atradimas buvo tai, kad šunų kinkinių sporte dalyvauja ne tik haskiai, bet ir kitos veislės ypač kurtsharai. Patiko šitas atradimas. Tai kam man su Forbio tempimu kovoti, jeigu tai galima išnaudoti? Gal jam reikia leisti tempti? Nupirkau Forbiui petnešas, sau specialų diržą prie kurio tvirtinamas amortizacinis lynas ir mes prieš tris metus pirmą kartą išbėgome.

Šitaip atrodo canicross'as

Tų niekingų pirmųjų bandymų bėgimu turbūt pavadinti negalima. Forbis buvo idealus, tempė į priekį lyg tam būtų gimęs ir laukęs visus tris savo gyvenimo metus. Niekingumo priežastis buvau aš. Nulis žinių apie bėgimą, to pasekoje dusimas, šono skausmas, bloga avalynė, susitraumuota čiurna, didelės pastangos ir apgailėtinas rezultatas. Dabar smagu prisiminti, kaip aiškinau, kad jau su tom aptemptom timpom, tai aš tikrai nebėgsiu (užteko tik kelių smagių išsitiesimų, kai plačias ir ilgas kelnes pati prisimyniau ir užsidėjau aš tas aptemptas timpas), dar buvau labai įsitikinus, kad visokie Speedcross'ai (apie Salomon'us) yra visiškas išpindėjimas ir už tokią kainą aš "sportbačių" gyvenime nepirksiu (nieko, smagiai išsitiesiau su lygiapadžiais laisvalaikio bateliais porą kartų ant šlapių rudeninių lapų miško takelyje ir atsirado tie speedcross'ai). O dar maniau, kad su sportiniais laikrodžiais  bėgioja tik profesionalai arba "nupindėję buožės" (jau galiu sakyti sau wellcome to buožių klasė, nes bėgioju su Suunto, bet nesu profesionali bėgikė) ir taip toliau. Ir dėl viso šito kaltas šuo - dokumentinis kurtsharas Forbis iš prieglaudos.
Žinojau, kad organizuojamos šunų kinkinių varžybos, kuriose būna ir canicross'o rungtis. Pagarbiai žiūrinėjau tokių varžybų nuotraukas, dalyvių laikus, vardus pavardes, šunų vardus. Varžybos atrodė kažkas labai sudėtinga, beveik šventa, artimoje ateityje nepasiekiama. Žinojau, kad Baltijos šalyse vyksta šunų kinkinių varžybos "Baltic Cup" į kurias susirenka dalyviai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos. Šios varžybos būna iš keleto etapų, vienas iš etapų būna Lietuvoje. Labai norėjau nuvykti į Lietuvos etapą ir iš tolo pagarbiai pažiūrėti kaip viskas vyksta. Net negalvojau, kad galiu TOKIOSE varžybose dalyvauti artimiausiu metu. Gi gėda - bėgt nemoku, šuo bailus, neaišku kaip sureaguos į pasikeitusią aplinką, o gal išvis netemps iš streso, ten gi rimti žmonės su rimtais šunimis susirenka ir dar aš gi nenoriu paskutinė atbėgti ir t.t. Visgi vyras įkalbėjo ne žiūrėti, o dalyvauti. Ir taip 2011 metais paskutinę registracijos valandą mes su Forbiu visgi užsiregistravome į šunų kinkinių sporto varžybas "Baltic Cup" Lietuvos etapą.
Bėgiojom su Forbiu, ruošėmės artėjančiom varžybom. Laikas negerėjo, stresas didėjo, gailėjausi, kad užsiregistravau, garsiai pykau ant vyro kam mane įkalbėjo, tyliai pykau ant savęs kam sutikau. Taip bepanikuojant atėjo varžybų išvakarės. Naktį išvis nemiegojau,  ryte pareiškiau, kad niekur aš nevažiuosiu, niekur nebėgsiu ir išvis visi aplinkui nelabai protingi... Gerai, kad mano vyras protingas žmogus ir sugeba atsirinkti į kurias kalbas dėmesio nereiktų kreipti. Nuvažiavom. Forbis tikrai labai stresavo naujoje aplinkoje. O aplinka įspūdinga - daug šunų, daug žmonių, šunys jaučia artėjančius startus, ūkia, loja, kasa duobes, tamposi vedami už pavadžių, šokinėja, džiaugiasi. O mano Forbis dreba, vaikšto pritūpęs iš baimės. Aš draugiškai irgi drebu. Vaikštom abu drebėdami ir nelaimingi. Mintyse sau kartoju "ką aš čia veikiu?" Nusprendžiau susipažinti su trasa, t.y. ją apeiti (kol dar buvo galima). Grįžau susinervinusi, kad ta trasa nežmoniškai ilga ir nenubėgama (tą kartą buvo 3 km, dažniausiai būna 5).

Kelios sekundės iki pirmo starto

Nelaukiau starto, bijojau, bet jau nebuvo kaip dingti. Nuėjome su drebančiu Forbiu prie starto. Tada jis suprato kas čia bus. Pamatė nubėgančius pakinkytus šunis. Forbis suprato, kad gaus tempti, kad mes bėgsime, užsiimsime jo mėgstamiausia veikla. Staiga atgijo, vos nulaikiau pašėlusį ir nekantraujantį šunį prie starto linijos. Visos baimės abiem išgaravo. Man  taip pat nebuvo kada drebėti, nes reikėjo Forbį laikyti. 3,2,1 startas. "Go" ir lekiam. Forbis tempia, rauna geriau nei miške prie namų. Greitis didesnis nei miške prie namų. Azartas abiem duoda papildomų jėgų. Nerealu! Tolumoje pamatome bėgikę, kuri startavo anksčiau (startai būna atskiri, kas minutę). Forbis pašėlsta, tempia dar stipriau, aš visai dūstu, springstu, bet bėgu. Prisivejam! Ir Forbis nusprendžia, kad laikas pažaisti su pasivytu šuniu. Matyt tam ir vijosi taip stipriai :) Šokinėja aplinkui, aš jį bandau gražiai kultūringai atitraukti, o jam taip smagu žaisti. Tada dar nežinojau kaip svarbu šunį išmokinti lenkimo nesiblaškant. Šiaip ne taip atitraukiu, bėgam toliau. Forbis vis dairosi atgal, tempimas susilpnėjęs, į komandas reakcijos nėra. Siaubas. Visiška nesėkmė. Aš vos kvepuoju, vos judu. Pamatom finišą. Ten daug šunų, daug žmonių. Forbis atsigauna (o gal su tais leis pažaisti). Vėl stipriai tempia. Atrodo mirsiu. Širdį, plaučius ar dar kažką išspjausiu. Akyse mirguliuoja. Visokiom spalvom. Nebeišeina net įkvėpt. Ir finišas. Pradedu po truputį kvepuoti. Negirdžiu ką vyras sako. Kažkur nueinu, paskui grįžtu prie mašinos. Laukiam rezultatų. Žinau, kad paskutinė nebūsiu, nes vieną aplenkėme. To užtenka.
Tą kartą su Forbiu buvom paskutiniai - tarp prizininkių. Trečia vieta - negalėjau patikėti, motyvavo nerealiai. Dirbom daug su Forbiu toliau, mokėmės lenkti, ilgai mokėmės lenkti. Paskui kitos varžybos, paskui dar vienos, paskui trauma, paskui pertrauka, vėl varžybos ir  dar, vėliau vėl ir taip tris metus. Ketvirta vieta, antra, trečia, pirma, antra, trečia, pirma, pirma, antra, t.t. Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija. Nauji draugai - tie "labai rimti žmonės su labai rimtais šunimis". Jie žiauriai faini ir paprasti.

Taip pradėjau bėgioti, su šuniu, vėliau ir be šuns. Be šuns 5 km, vėliau 10, paskui 21, o kodėl tada jau ne 42. Maratonas prieš tris metus atrodė neįveikiama distancija, antžmogiškas reikalas, pasiekiamas tik beveik dievų. Nubėgau du, dievo aureolė neatsirado. O jei jau 42, tai ko ne 56. Ar tai baigsis? Tie didinimai. Nežinau. Trail'as? Ar tai ne išprotėjusių kalnų ožių reikalas? Gerai, imam. Bet apie tai vėliau :)
Dabar mano bėgimo dievui 6 metai (aš apie Forbį). Jis bėga jau nebe taip gerai, kaip kad bėgo būdamas 3 ar 4 metų. Dabar canicross'e dažniau startuoju su Cito - dar vienu savo kurtsharu.
Forbis visada bus įpatingas šuo. Tai jis iniciavo viską, kas pas mane susiję su bėgimu. O susiję daug ir daugėja.
Beje, Forbis dar ir mano vyrą privertė bėgioti. O jis žmogus rimtas, užsispyręs, aiškino, kad bėgimas yra nuobodus sportas, lėtas, neįdomus ir jis tai jau tikrai nebėgios. Kitą savaitę kartu važiuojame į Lenkiją kalnuose bėgti 70 km su 2300 sukilimo. Tiesiog vieną kartą užsiregistravome į dogtrekking'ą su Forbiu (orientacines varžybas su šunimis). Vyrui patiko orientacinis sportas, o orientaciniame sporte gi bėgiojama. Ir viskas per tą šunį :)
Respect Forbiui. Ačiū jam labai. Einu dar kartą jį paglostyt.