Tatrai, buvusios baimės ir diskusijos su paaugliu

"Šūdinas" kelias

   - Šitas kelias šūdinas. - pareiškia paauglys pirmą dieną Tatruose statokoje nuokalnėje iš nelygių akmenų ir šaknų. Šią nuokalnę jau galėčiau vadinti techniška, na arba dar ir šūdina.
 - Čia techniška nuokalnė - paaiškinu.
 - Ką reiškia techniška? - klausia paauglys.
 - Techniška tai yra sudėtinga, nepatogi lengvai eiti ar bėgti, tokia, kur reikia atidžiai žiūrėti, kur kojas dėti ir kaip jas dėti.
 - Nu tai reiškia šūdina.
 - Gal.
Kai kuriais momentais, manau, kad neverta ginčytis ar kažko įrodinėti. Verta gerbti ir kitokią nuomonę. Net tokią, kai mano mėgstamus dalykus išvadina šūdinais. Panašiai aš galvoju apie jo mėgstamus žaidimus ir youtuber'ius.
          Taip ir keliaujam pirmą dieną Tatruose gan ramiai ir lėtai 12 km vis pasiaiškindami, kad tie kalnai visgi yra nesąmonės, nes dideli ir nuobodūs ir vaizdai čia nieko gero. Kažko gero atrandam, kai atsiranda uolos arba upės vaga. Tada ir paaugliui įdomu.
           Tatrai. Buvau ten anksčiau. Tik gal kiek kitur nei dabar planuoju prasibėgti. Kartais atrodo, kad Tatruose buvo visi lietuviai. Na, panašiai kaip Turkijoj. Turkijoj ir Tatruose buvo visi. Ir dažniausiai ne kartą. Tatrai maži kalnai. Sąlyginai maži ir aukščiu ir plotu.

        Bandau atsiminti kada kur buvau išvykusi tiesiog šiaip. Pailsėti ar paveikti visai ką noriu. Paskutinius keletą metų visos mano išvykos yra su labai konkrečiais planais - tai arba varžybos arba stovyklos. Ir varžybos, ir stovyklos labai įdomu ir labai jų laukiu, bet tokios išvykos "sukuria" daug reikalų ir planų: treniruočių planai, maršrutai, teiperiai, poilsiai ir kt. Neišeina ultros išvakarėse prašliaužioti 5 ar 6 valandas naršant kokio miesto senamiestį ar panašiai. Tiksliau galima su sąlyga, kad ultra tikrai truks ilgiau, bet nebūtinai norisi, kad ultra užtruktų kuo ilgiau. Dabar su šeima išsiruošėm į Tatrus. Kažkaip net neįprasta, kad nestartuosiu jokiose varžybose ir nebus trail stovyklos, nebus planų, savaitę į priekį sugalvotų maršrutų ir bus labai daug laisvės spręsti čia ir dabar.

           Pirmas tris dienas būnam Lenkijos pusėje, vėliau yra planas pervažiuoti į Slovakiją. Tatrai iš Lenkijos pusės man dar nežinomi ir dėl to labai įdomūs. Mano planas yra su paaugliu sūnum nueiti iki kokios chatos kalnuose (lenkiški ir slovakiški refujee), kad chatoj jis galėtų manęs palaukti kol pasibėgiosiu kalnuose, o paskui kartu grįžtume namo. Ilgai tarėmės ir derėjomės dėl įvairių ėjimo sąlygų, nes eiti ir dar į kalnus paauglys šiaip sau nenori. Jam atrodo, kad tai neįdomu. Dar nieko ten neatrado ir gali būti, kad ir neatras. Bet noriu, kad dar kažkiek pabandytų. Įkalbėjau eiti į kalnus visą savaitę su viena išeigine. Tarėmės ilgai. Derėjomės. Ne dėl pinigų. Derėjomės dėl svarbesnės "valiutos" - valandų prie ekranų. Po pirmos dienos "šūdino" kelio pareiškė, kad už "šūdinus" kelius reikės daugiau valandų. Kurį laiką aiškinomės kada kelias jau tikrai šūdinas, o kada dar galima laikyti pakenčiamu. Paskui dar ne kartą aiškinomės ar vienam ir kitam kely jau pakankamai nelygių akmenų, statumo ir šaknų, kad būtų galima jį priskirti šūdiniems keliams ir gauti už jį daugiau valandų. Dar buvo momentas, kai paauglys pasakė, kad eis į kalnus tik per asfaltą - tikėjosi, kad kalnuose asfalto nebus, ir labai nustebo, kai atradau jam beveik iki chatos vedantį asfaltuotą kelią.

        Antrą dieną vykstame į Zakopanę ir iš ten turiu planų pasiekti Kasprovo viršūnę ir pabėgioti aplinkui. Radau, kad pakeliui yra dvi chatos, kur kažkurioje galėtų apsistoti mano paauglys kol aš išsibėgiosiu. Artėjant prie Zakopanės griaudžia. Bet taip daužosi, kad net, atrodo, kalnai juda. Mano paauglys pareiškia, kad per lietų tai jis tikrai net iš mašinos nelips. Gerai, kad kai prireikia lipti iš mašinos dar nelyja. Zakopanės niuansai prasideda dar ieškant pasistatyti automobilį. 3 dideli parkingai pilnai užkimšti, ketvirtame vietos randu. Automobilių kiekis milžiniškas. Kažkaip net nesmagu pagalvojus, kad visų tų automobilių keleiviai šlifuoja kalnų keliukus. Nemėgstu kamščių. Mėgstu erdvę. Įtariu, kad rasiu ko nemėgstu. 
           Su paaugliu iškeliaujame link kalnų. Kol kas nelyja. Mes einame link kalnų, o į Zakopanę iš kalnų traukia masės. Ilgas asfaltuotas kelias ir penkios eilės nesibaigiančio srauto žmonių. Tarsi artėtų koks nacionalinės reikšmės renginys. Visi eina atgal, o mes ir dar keli žmonės traukia link kalnų. Stebiuosi, kad jų išvis ten galėjo tiek būti. Beeinant pradeda lyti. Su paaugliu susitariam, kad nueinam kartu iki pirmos chatos ir jis lieka ten kol aš pabėgiosiu po kalnus, nes per lietų ir dar šūdinais keliais tai jis tikrai nevaikščios. 

              Lyjant kylant iki artimiausios chatos žmonių srautas žemyn tik didėja. Keistai į mus žiūri žmonės. Vienas žmogus sako: "Na krest? Zaperta". Jei koks kelias ir uždarytas, tai pabėgiosiu kituose. Išsianalizavau žemėlapius ir žinau, kad tenai yra daug kelių, kurie tarpusavyje jungiasi. 
            Pasiekiame pirmąją chatą.  Tenai šilta ir yra gerai veikiantis wifi. Chatos kavinėj pavalgom. Man labai patiko lenkiškas barščių variantas - puodelyje kaip gėrimas patiekiama rūgšti barščių sriuba be jokių tirščių tik skystis. Super sueina po ėjimo lietuje. 
         Paauglys išsitraukia telefoną, powerbank'ą, įsitaiso prie nuošaliausio chatos staliuko ir sako ate. Turiu savo bėgiojimo laiką. Sutarėme dėl 3-4 valandų. Tiek daug maž turėtų laikyti telefono baterija, bet dar yra powebank'as.

          Lietus buvo gerai dėl dvejų priežasčių. Pirma - turėjau galimybę treniruotis ant šlapių akmenų. Taip, slidu, taip nepatogu, taip keistoka, bet reikia prarintis. Lietuvoje galima pririnkti pakilimo zulinant pirmyn atgal kalvas, bet galimybės gauti ilgą įkalnę ar nuokalnę, o dar ir su šlapiais akmenimis Lietuvoje nėra. per varžybas kalnuose trasose akmenys visuomet būna, kartais jie būna ir šlapi. Atsimenu pirmas bandymas šlapiais akmenimis leistis žemyn man baigėsi kritimu su danties išsidaužimu. Dėl to iki šiol labai džiaugiuosi kai kelias dienas galiu pasitreniruoti ant šlapių akmenų nors lietaus nemėgstu. Kitas geras dalykas dėl lietaus yra tai, kad jis išvaikė haikintojus iš kalnų. Kai kylau aukštyn link antros chatos, vis dar sutikau daug žmonių besileidžiančių žemyn. Vorelė buvo ilga - kaip kokioje Transgrancanarijoje ar Lavaredo. 

         Pasiekus antrą chatą lietus sustiprėjo ir nusprendžiau pralaukti. Chatoje pilna žmonių. Laukiu lauke po stogeliu. Lietui sumažėjus einu link savo tikslo toliau. Šiandien planas pasiekti Kasprovo viršūnę einant ratu, nes nemėgstu tuo pačiu keliu kilt ir leistis. Man išeinant iš chatos ir sukant link kalnų mane prisiveja kalnų gelbėtojas. Sako, kad negalima į kalnus eiti, pavojinga, slidu ir jie dabar kol lyja haikintojų į kalnus neleidžia. Sakau, kad jokių problemų. Ne haikintoja aš, o trailrunerė. Gelbėtojas juokiasi. Klausia kur susiruošiau. Pasakau, kad į Kasprovą. Sako, kad pasiklydau, ne ten einu. Pasakau, kad ten, tikrai ten einu. Aš ne tiesiai, o per aplinkui varysiu, kad daugiau pamatyčiau. Sako isprotėjau aš. Paskui surimtėja ir klausia ar baigiau. Nesuprantu klausimo. Patikslina, kad apie Lavaredo klausia. Ant mano rankos vis dar yra Lavaredo apyrankė. Sakau, kad baigiau. Klausia per kiek. Neatsimenu tiksliai, bet į 21 tilpau tikrai. Sako eik. Bet perspėja, kad kelias bus techniškas ir sako nuo Kasprovo leistis keltuvu, nes sutems. Nu darko. Kam aš tada galvos žibintą tempiu kuprinėje? Taip pasišnekam ir išjudu savo keliu. Pakilus aukščiau ir lietus nurimsta, ir debesys nuo kalnų pasitraukia, ir vaizdai atsiveria. Žmonių vos kelis besutinku. Džiaugiuosi erdve. O buvau ne kartą girdėjusi, kad iš Zakopanės kylant į Tatrus visur kamščiai. Pakeliui matau ant kalno kryžių. Didelį tokį. Man reikia nusukti nuo savo suplanuoto maršruto, kad jį pasiekčiau, ir, kadangi, nėra šį kartą griežtų maršrutų ir planų aš nusuku nuo savo kelio ir užsiropščiu iki Giewont viršūnės.

        Atkarpa nuo Giewont iki Kasprowo yra superinė. Netechniškas, bet ir negreituminis takas keteromis su įspūdingais tolimais horizontais ir gražiais vaizdais. Toje atkarpoje nesutikau nei vieno žmogaus, o lietaus jau nebebuvo, netgi saulė pradėjo šviesti. Mačiau vaivorykštę ir kalnų ožius iš labai arti. Abu patiko. Nežinau kas labiau. 
         Kasprowo viršūnė nėra aukšta. Tai 1987 aukštis. Kalnai ten dar žali, bet medžių jau nebėra ir matosi toli, jei tik nėra debesų. Į Kasprowo viršūnę kelia keltuvas iš Zakopanės. Taigi ant Kasprowo žmonių yra. Visokių. Yra tetų su aukštakulniais, dėdžių su kroksais, merginų su basutėmis juostele per nykštį. Ir jie bando eiti netechniškais keliukais aplink Kasprową ir raukosi. 

        Būnanat ant Kasprowo dar labai nenoriu leistis žemyn. Susiskambinu su paaugliu. Ten pasirodo viskas gerai, baterijos užtenka, powebank'as dar nepradėtas naudoti, taigi susitariam dėl vienos - kitos papildomos valandos. Apsuku ratuką šalia Kasprowo. Ten, nuo viršukalnės yra daug ilgesnių ir trumpesnių rato tipo traselių. Netoli keltuvo pro mane linksmai akmenimis šokinėdamas prabėga vaikas. Matau, kad stengiasi aplenkti ir leidžiu. Ir už nugaros pasigirsta: "sakiau nelakstyk ir nešokinėk per akmenis. Nukrisi, susilaužysi. Ko tu žiūri ir kopijuoji kaip trenkta užsienietė su sijonu vos dengiančiu šikną išsidirbinėja!" Ir tai moteris su blizgančiom šlepetėm išrėkia maždaug dešimties metų vaikui. Atsisuku, peržvelgiu ją taip pat demonstratyviai kaip kad ji rėkavo ir sakau, kad iš jos tai priėmu kaip komplimentą. Moteriškei iš rankos iškrenta čipsas, o šalia jos buvęs vyrukas jau prukščia. Dar kelias sekundes pasidžiaugiu jos sumišusiu veidu ir bandymu kažką staigiai pasakyti ir nuvarau savo keliais žemyn. 

       Pakeliui nuo Kasprowo link Zakopanės ilgoje nuokalnėje nesutinku nei vieno žmogaus. Nekeista, nes temsta. Paskui ir žibinto prireikia. Iš viršaus, kol dar neprasidėjo miškas Zakopanės žiburiai atrodo įspūdingai. Jų daug ir tęsiasi toli. Visada patiko miestų vaizdai iš kalnų. Būnant temstant kalnuose miestai atrodo taip toli, bet valanda ir jau vaikštai tarp tų šviesų. Grįžtu iki chatos, kur palikau paauglį jau tamsoje. Viso 22 km su 1880 pakilimo ir 5 su puse valandų judėjimo komforto zonoj. Keliaujame link automobilio, kuris dideliame parkinge stovi vienas. Važiuojant namo susižiūrime, kad visos picerijos jau uždarytos. Tai nelabai gerai. Paaglys sako, kad už praleistas picerijas turėtų būti daugiau valandų prie ekranų. Čia kaip kompensacija. Dėl kompensacijos nesusitariame.

     Trečią dieną turime gan anksti išsikraustyti iš butuko Lenkijoje ir reikia pervažiuoti į Slovakiją. Ta proga bent atsikeliame anksčiau. Aš mėgstu keltis vėlai ir aušros sutikimai kalnuose labai ne man, bet aš visai nieko prieš sutikti nuleisti saulę trasoje. Šiai dienai pasirenku Rysi iš Lenkijos pusės. Apie kopimą į Rysi iš Lenkijos pusės girdėjau ne kartą. Girdėjau, kad ten techniška, yra grandinės ir daug grandinių, kad statu ir yra vietų, kur turi laikytis už grandinių, o apačioje tarpeklis. Dar važiuojant į Tatrus buvau nusprendus, kad į Rysi iš Lenkijos pusės aš nelipsiu, nes nemėgstu trail varianto "kuo stačiau ir kuo aukščiau", nemėgstu grandinių ir labai nejaukiai jaučiuosi ant plikų akmenų kur jau reikia pradėti jais ropoti ir aiškiai matosi kaip ilgai ir stačiai ridentumeisi, jei kristum. Ir visgi paskutinei Lenkijos pusės dienai pasirinkau Rysi. Norėjosi iššūkio. Pabandyti. Pažiūrėti ar išeis. Ir susitariau su savimi, kad visuomet galėsiu pasukti atgal. Kai tik norėsiu. 

         Suradau savo paaugliui chatą laukimui iki kurios daugiau nei pusė kelio veda asfaltu. Atvykstame į Lysia Poliana ir ten eilinis automobilių kamštis su galimybe mašiną pasistatyti gan toli. Keliaujame iki chatos. Oras geras, saulėta, vos keli debesėliai vaikšto. Chatoj paauglys klausia kiek užtruksiu. Sakau, kad nežinau, nes kelias nusimato labai techniškas. Paauglys išverčia į savo kalbą, kad kelias nusimato labai šūdinas ir užtruksiu ko gero vėl iki nakties ir jam picos reikalas nuplauks.
          Kelias į Rysi iš Lenkijos pusės veda pro ežerą Marskoje Oko, kuris yra vienas iš traukos objektų. Iki ežero yra asfaltuotas bėgamas kelias, ten įvairiais būdais juda pirmyn ir atgal didžiulis kiekis žmonių. Kas pėsčiomis, kas arklių traukiamais vežimais. Bėgant link Morskoje Oko pradeda kažkur labai toli griaudėti, bet tamsių debesų nesimato. Pagalvoju, kad jei pradės lyti, tai šlapiomis uolomis grandinėmis nelipsiu.
       Morskoje Oko ežeras ir chata šalia jo yra siaubas. Žmonių kiekis ten belekoks. Grūstys kaip prie kokio Eifelio bokšto. Ežero pakrantės nutūptos besiselfinančių žmonių. Prasibrovus pro minią judu link antrojo antrojo ežero, kuris yra šiek tiek aukščiau pakeliui į Rysi. Link antrojo ežero žmonių jau mažiau, o į kelią į Rysi nesuka niekas. Visgi griaudžia ir jau visiška popietė. Tokia situacija man patinka. Apibėgu antrąjį ežerą ir prasideda aštriausia atkarpa. 1100 vertikalių metrų per 3,2km. Tikrai statu, kelias įvairus.

         Status netašytais akmenimis grįstas kelias. Baigiasi medžiai ir bet kokia žaluma. Prasideda atkarpos su biriais akmenimis. Sutinku nemažai žmonių besileidžiančių žemyn. Gan greitai ateina debesys ir pradeda lyti. Pagalvojau, kad dabar jau tikrai neisiu per grandines, bet reikia bent iki jų prieiti. Lietus trumpas, bet stiprus. Išsitraukiu savo 20000/20000 La Sportiva Hail jacket ir man kiek vienodai tas lietus. Antra diena su galimybe treniruotis ant slidžių akmenų. Šį kartą atkarpos su biriais akmenimis buvo labai slidžios nes akmenys apsinešė purvu. Žemyn besileidžiantys žmonės jautėsi labai nestabiliai ir porą nestiprių kritimų mačiau (be sužeidimų). Lipti į viršų kątik palijus man atrodė saugiau nei leistis žemyn, grandinių dar nebuvo, tai kylau. Porą kartų gelbėtojų sraigtasparnis skrido link Rysi ir grįžo atgal. Nežinau ko jie ten ieškojo, gal šiaip po lietaus tikrino situaciją, bet tas sraigtasparnis drąsos neįkvėpė. Lyja, šlapi akmenys, vien tik besileidžiantys žmonės ir artėjantis vakaras. Pradėjau abejoti ką darau, bet labai norėjau prieiti grandines. Vienas besileidžiantis pagyvenęs ir matyt labai patyręs haikeris paklausė: "na guru?". Linktelėjau. Tada jis pradėjo krizenti simpsonišku juoku. Ką? Čia iš manęs? Dėkui senam simpsonui, nes prasklaidė abejones ar verta ten lipti.

       Debesys nuėjo taip pat greitai kaip ir atėjo. Akmenys džiuvo greitai. Tiksliau vietomis jie buvo sausi, vietomis šlapi. Kylant atsivėrė gražūs vaizdai į kalnų keletas ir apačioje esančius du ežerus.
        Pasirodė pirmosios grandinės. Čia reikėjo apsispręsti eisiu į viršūnę ar ne. Buvo likę 400 vertikalių metrų iki viršūnės. Uolos jau kiek pradžiūvusios. Pradėjau lipti. Porą kartų nepatogiai atsistojau ir buvo nejauku, bet paskui įsikirtau, kad reikia numatyti kaip patogiai judėti bent tris metrus į priekį ir tada viskas paprasčiau. Sutikau besileidžiančius žmones. Kai kurie jų buvo kiek paklaikę. Galvojau: ok, aš kylu, bet blemba, dar leistis reiks. Grandinių buvo daug. Visos istorijos apie tai, kad nuo grandinių pradžios iki viršūnės užtrunkama panašiai kaip nuo ežero iki grandinių yra labai realios, nors atstumo grandinėmis tikrai nėra daug.

       Lipant į viršų visą dėmesį skyriau keliui, t.y. uolom, nes jokio ten kelio jau nebebuvo tik sužymėtas maršrutas uolomis. Žiūri kur dėti ranką, koją, paskui kitą ranką, kitą koją. Per daug aplinkui nesidairiau. Kartais tiek įsijausdavau į trasą, kad nustebdavau apsidairiusi - vaizdai buvo gražūs. Nors lieka įspūdis, kad Tatrai visur panašūs, bet tie pliki, aštrūs ir grubūs akmeniniai kalnai be jokios žalumos yra įspūdingi. Laukiau atkarpos, kur reiks kabėti ant grandinių virš tarpeklio. Buvau girdėjus apie šią atkarpą. Jos belaukiant pasirodė viršūnė. Rysi viršūnė paprasta, iš uolų ir akmenų, ten nėra keltuvo, chatos, kelio ar kryžiaus. Tik stulpelis apkabintas įvairiais žetonais, vėliavomis, amuletais. Ten buvo ir Lietuvos vėliava. Kažkas iš lietuvių ją čia pritvirtino ir paliko. Smagu ją matyti. Ant Rysi praleidau tiek laiko kiek užtruko suvalgyti vieną Maxim energy batonėlį ir pasidaryti nuotraukų. Buvau ten viena. Visi jau buvo pradėję leistis, o kylančių nebuvo. Gėris. Sausakimšuose Tatruose ant vienos iš populiariausių viršūnių 2500 aukštyje buvau visai viena. Kalnai, erdvės ir aš. Be minios. Fantastika.

        Ant kalnų slinko debesys. Matėsi kaip jie ateina. Buvau virš debesų, o jie - dideli, tankūs, kamuoliniai, ridenosi ant kalnų kiek žemiau. Laikas leistis žemyn. Leidausi tuo pačiu keliu, kuriuo ir pakilau, nes kito kelio tenai nėra (nebent į Slovakijos pusę). Nežinau labiau nejauku grandinėmis kilti ar leistis. Tuo metu ir dieną po Rysi buvau užtikrinta, kad šis lipimas man galutinai įrodė, kad stataus kopimo grandinėmis aš nemėgstu, bet dabar nebesu tuo taip stipriai užtikrinta. Laidžiantis žemyn dar kabant kažkur ant grandinių paskambino paauglys ir pasakė, kad chatoj jam jau atsibodo ir telefone batarkės mažai liko. Pasakiau, kad leidžiuos ir gavau atsakymą, kad jis jau eis link mašinos. Sakiau neiti, bet ryšys nutrūko. Paskutinį ką girdėjau, kad tikrai eina. Nuo Rysi nusileisti kiek kitokie reikalai nei nuo Kasprowo. Grandinėmis greitai judėti man neišeina, o kai baigėsi grandinės patekau į debesį, kur matėsi du metrai į priekį ir ne daugiau. Nuo debesų akmenys pasidarė slidūs panašiai kaip nuo rasos ir techniška nuokalnė pasidarė dar techniškesnė. Negalėjau matyti kaip artėja ežerai, orientavausi tik pagal atkarpas, kurias atsiminiau iš kylimo ir laikrodžio duomenis. Viršutinis ežeras pasimatė tik tada, kai jau visai šalia buvo, o leidžiantis link Morskoje Oko debesis baigėsi, tiksliau liko viršuje. Nuo Morskoje Oko jau buvo galima paskubėti, temo, žmonių jau nebebuvo. Skubėjau žemyn link automobilio, kur tamsoje radau pasipiktinusį paauglį, kad jam reikia čia laukti visą valandą ir kad už tokį vėlavimą tai tikrai reikės papildomų valandų prie ekranų. Vakar nuo Kasprowo nusileidau per valandą, nuo Rysi apie dvigubai ilgiau.
         Visai naktį pervažiavome į Slovakiją ir kitą dieną tinginiavome. Ėjome pasivaikščioti į Liptovski Mikolaš, prisipirkom maisto ateinančiom dienom. Ruošiausi išbėgti ryte, o paskui bent vakare, nes kalnai buvo visai šalia. Gyvenome tarp Aukštųjų ir Žemųjų Tatrų. Abeji kalnai matėsi iš kiemo. Ir šią dieną leidau sau į juos tik žiūrėti.

        Slovakijos pusėje turėjau tikslą sulipt į Krivaną. Nors po Rysi nebuvau susižavėjusi ropojimu uolomis, o į Krivaną lipama paskutinius 300 vertikalių metrų būtent taip, bet su šiuo kalnu jaučiau turinti nebaigtų reikalų. Prieš gerus tris metus buvau tenai, pakeliui į Krivano viršūnę, bet neįlipau. Kažkur pakeliui ant uolų pasidarė baisu. Baisu iki sustingimo. Tada grįžau atgal. O nusileidusi susivokiau, kad nebeatsimenu savo kortelės pin kodo.
         Šitas Krivano klausimas buvo man pačiai keistas. Ar gali būti trail bėgikė ir bijoti aukščio? Tuo metu girdėjau įvairių nuomonių. Neva, gal geriau eik bėgioti plentą, nes negali būti trail bėgikė su aukščio baime. Nelenda man aukščio baimė pro balkoną pažiūrėjus ir dalyvavau daugiau nei dešimtyje ultratrail bėgimų, bet skyrace varžybų tikslingai vengiau ir vengiu.

        Judėjimas į Krivaną buvo suorganizuotas taip pat kaip visi judėjimai iki šiol. Su paaugliu keliaujame iki chatos, jis ten lieka, o aš turiu laiko savo išsilakstymams. Visgi, judant link chatos atsiranda naujų susitarimų. Paauglys bando įvesti laiko limitus. Klausia kiek planuoju užtrukti. Sakau, kad apie 5 valandas. Sako, kad tuomet už kiekvieną uždelstą valandą jam priklausytų po papildomą valandą prie ekranų. Laiko limitai. Na gal.
          Į Krivaną lipant žinau, kad nėra grandinių. Ir dar ten įmanoma padaryti ratą ir nebūtina lipti ta pačia trasa pirmyn ir atgal. Tik stačiausioje ir techniškiausioje dalyje yra vienas kelias, bet paskui jis išsiskiria į dvi trasas, kurios apačioje susijungia.
          Lipant į viršų viskas, atrodo, kartojasi. Iš pradžių miškas, paskui miškas žemėja, lieka tik labai žemos pušelės, o vėliau tik samanos ant akmenų, dar aukščiau ir tų nebelieka bei prasideda uolos, akmenys ir ropojimas. Lipu antroje dienos pusėje ir vėl prasilenkiu su žmonėmis besileidžiančiais žemyn. Keletą aplenkiu ir lipančių į viršų. Šį kartą bent jau negriaudžia.

        Priėjus uolas susipakuoju lazdas, nes jų jau nebereiks. Reiks laisvų rankų, kad galėčiau kabintis į uolas ir akmenis prisilaikant. Aukštai esantys debesys neslepia kalnų vaizdų, o jie aplink aštrūs, dideli ir tylūs.
        Kylant atsimenu atkarpas, kur prieš tris metus man buvo baisu. Dabar nebebaisu. Nepasakyčiau, kad jauku ir galiu ten šokinėti ant vienos kojos, bet nebebaisu. Jokios stingdančios baimės. Priėjau vietą, kur praeitą kartą apsisukau ir nuo kurios grįžau. Ten norėjosi truputį pabūti ir apsidairyti. Viskas labai keičiasi. Baimės suvokimai irgi. Ėjau ir praėjau. Nelabai supratau kas ten tokio baisaus buvo. Kylant dar aukščiau techniškumas didėjo. Uolos statėjo ir tapo labiau nuzulintos ir mažiau patogios laikytis. Ten jau būtų gerai grandinės, bet jų nebuvo. Paskutiniai 300 metrų pakilimo ir buvo ropinėjimas uolomis. Gal mažiau techniška nei Rysi, o po Rysi iš Lenkijos pusės Krivanas jau nebėra iššūkis. Baimės nebebuvo. Nejaukumas, atsargumas buvo, bet tai ne baimė. Nesu greita ten kur reikia pradėti ropoti uolomis ir skyrace vis tiek netraukia. Manau padėjo suvokimas, kad jaustis nejaukiai ir pulti į paniką yra du skirtingi dalykai. Nejaukumas yra būsena, jausmas ir to pasekoje ar pulsi į paniką yra pasirinkimas. Va čia ir skirtumas tarp savisaugos baimės ir paniškos baimės. Turbūt.

       Kalno viršūnėje buvau viena. 2495 aukštis, vaizdai, vakarėjantys kalnai ir 0 liaudies sausakimšuose Tatruose. Būdas išvengti spūsčių ir kamščių bei pasidžiaugti erdve yra kopti antroje dienos pusėje priimant faktą, kad dalis nusileidimo bus su galvos žibintu. Man patinka pasitikti vakarą kalnuose, matyti kaip keičiasi jų spalva leidžiantis saulei ir stebėti beįsižiebančius miestų žiburius iš aukštai.
        Žemyn leidausi skubant. Iš pradžių tiek kiek išeina ant uolų, o paskui paspaudžiant nuokalnėse, kur jau tampa bėgama. Visgi laiko limitas :)
         Grįžtant link mašinos su paaugliu juokėmės, kad netoli nuo automobilių parkingo yra arklio šūdo kalnas. Kai tą kalvelę su nemažu kiekiu arklių išmatų likučių priėjome paauglys konstatavo, kad eiti liko nebedaug. Sako, šitą arklio šūdo kalną tai jis tikrai labai gerai atsimena. Nors apie kažkokį kalną įspūdžių parsiveš.

       Paskutinei dienai pasilikome kelionę į Slovianskij Raj. Tai nacionalinis parkas su trasomis šalia krioklių, su ėjimu per kanjoną kopėtėlėmis, laipteliais, upės vaga ir panašiai.
        Vaizdai super, trasų yra įvairių. Kelios vedančios per kanjonus šalia krioklių tikrai įspūdingos ir, galima sakyti, techniškos. Bet paauglys užprotestavo pavadinimui "techniškos", nes techniška trasa kalnuose pagal jį reiškia šūdiną kelią. O čia kelias ne šūdinas. Čia kelias įdomus. Jam patiko upės vagoje laipioti nuo akmens ant akmens, kopti kopėčiomis šalia krioklio, eiti slidžiais mediniais liepteliais. Tą dieną nepastebėtai ir nejučia eidami kanjonu surinkome 400 metrų vertikalaus pakilimo, bet jautėsi tik paskutinis 100 metrų kuomet nebeliko kopėčių, lieptelių, virvių ir didelių akmenų ir kitų įdomybių. Tąkart paauglys sakė, kad tokiomis trasomis galėtų eiti mėnesį su vienos dienos pertrauka per savaitę. Kitam kartui reiks paieškoti kur Europoje yra be papildomos įrangos praeinamų kanjonų ir išbandyti paprastą kanjoningo variantą.
           Slovianskij Raj buvo kiek kitoks ėjimo, judėjimo, žygio variantas nei kiti ankstesni kopimai į kalnus. Kanjone nėra erdvės, nėra toli siekiančių vaizdų. Esi žemai ir žiūri aukštyn. Aplink uolos, kriokliai, o dangus kažkur aukštai. Ten net vėsu, kai tuo tarpu aikštelėje iki kanjono buvo plius 30. Kalnuose kopi aukštyn. Kanjone esi tarpe tarp uolų ir tai savaip įdomu.

       Paauglys kanjoną užskaitė, kalnų tai ne. Kalnuose sakė nuobodu, kaip suprantu buvo atkarpose kur nepakankamai techniška, kad pasidarytų įdomu. Patiko kanjonas ir upių vagos kalnuose. Kažką radom. Atsimena upių vagas, kanjoną ir arklio šūdo kalną ir dar chatą, kur buvo labai geras wifi ir laisva rozetė, sako turėjo ten prestižinę vietą, t.y. ne kokią su vaizdu, o prie rozetės.