Daugiausiai iki Lemkowynos buvau bėgusi 56 km ir per vieną bėgimą surinkus max 700 sukilimo, tai užsiplėšiau pakankamai su tais 70 km ir 2500 sukilimo, bet man visai patinka "pavaikščioti ties riba" daugeliu prasmių. Svarbiausia - norėjau į kalnus. Kalnus idealizavau ir toliau idealizuoju. Kalnai man asocijuojasi su uolomis, akmenuotais takais, snieguotomis viršūnėmis, beribiais horizontais, hipnotizuojančia jėga, žmogaus trapumu ir ribiniu nuovargiu. Lenkijos kalnuose radau tą paskutinį punktą - gausiai ribinio nuovargio.
Girdėjau ne kartą sakant, kad kalnai žmogų nuolat sugeba nustebinti ir kažko išmokinti. Dabar pritariu. Tikrai sugeba. Ir su kaupu. Apstulbino mane Lenkijos kalnai savo sukauptu ir iki maksimalaus klampumo išvystytu purvo kiekiu. Nebuvau dar mačius vienoje vietoje tiek šito reikalo besitęsiančio taip toli. Ir išmokino kalnai mane kažkiek labiau nei iki šiol tą purvą toleruoti, nes kelionė po nesibaigiančio purvo karalystę truko 9 su trupučiu valandų - pakankamą laiką, kad spėti maksimaliai pasibjaurėti, beveik apsiverkti iš pasiutimo, įgyti čiuožimo purvu pradmenis, neapsakomai džiaugtis mažomis smulkmenomis - tomis stebuklingomis atkarpomis, kur purvo nėra ir galiausiai nustoti kreipti į tą purvą dėmesį.
Ankstaus šeštadienio ryto, kada prasidėjo 70 km bėgimas labai laukiau ir kartu nelaukiau. Dar penktadienį važiuojant vis pagalvodavau, kad gerai būtų dar savaitę turėti, pasidaryti dar kelias treniruotes, dar kartą perbėgti Sapieginės kalnus ir ar dar kaip nors labiau pasiruošti. Bet .... stoviu garde prie starto su savo mintimis apie nepasiruošimą ir tik laukiu, kad greičiau ateitų starto momentas, nes šaltis tikrai gerai motyvuoja bėgti su bet kokiu pasiruošimo lygiu.
Startas. Greitieji nubėga tolyn ir greitai dingsta iš matymo zonos. Kurį laiką gražiu, ramiu keliu bėgame kartu su vyru, bet aš, net bėgant pradėjau drebėti iš šalčio ir neklausant visų girdėtų protingų patarimų, kad ultra distancijose nereikia draskytis iš pat pradžių, visgi greitinu tempą. Pirmoji įkalnė tvarkingai apsaugo mane nuo per didelio jėgų švaistymo ir tenka sulėtėti. Pirmasis kalnas parodo gražių, toli matomų vaizdų ir leidžia pasidžiaugti paskutinėmis švaraus bėgimo akimirkomis prieš patenkant į tikrąją šios trasos dalį. Trasa buvo išdėstyta labai gudriai ir strategiškai :), iš pradžių lengvas apšilimas, kuris nuveda pakankamai toli nuo starto, o kai jau esi toli, tada ... tada prasideda. Su pirmąja nuokalne visi bėgdami nepastebimai kirtome nesibaigiančio purvo karalystės sieną. Klampus, kibus, pilkas purvas kartais gudriai slėpėsi po nukritusiais lapais, bet dažniausiai atvirai demonstravosi ir įžūliai kabinėjosi prie batų, nuginkluodamas Speedcross'us su visu jų supergrip'u. Statesnėse nuokalnėse vos klibinkščiuodama ir besilaikydama už medžių akis išpūtus stebėjau kaip kai kurie bėgikai profesionaliai čiuožia purvu - ne bėga, tikrai čiuožia. Ir dar džiūgauja, šūkauja linksmai, šypsosi. Įspūdingiausia tai, kad tie niekšai (nu nėra kito žodžio :) ) nekrenta. jei būtų kritę tikrai iš jų drabužių būčiau tai supratus.
Ėmė visiška neviltis ir liūdesys. Tai buvo sunkiausias laikas - iki pirmos maitinėlės (apie 20 km). Visiškas bejėgiškumas purvo atžvilgiu, purvui pralaimėjau emociškai. Į neviltį varė ir vaizdas, kai mane lenkia daug žmonių, o aš klampoju tame purve ir raukausi iš pasiutimo arba kabinuosi už medžių kad nekrisčiau, nes nelabai viliojančiai atrodė galimybė pasėdėti tame reikale. Nenulaikydavau keiksmažodžių ir taip po vieno "mandagaus" išsireiškimo purvo atžvilgiu, pračiuoždamas pro mane lenkas informavo, kad čia gi tokia trasa, kurioje purvas būna visus metus - ir žiemą, ir vasarą, ir kai lyja, ir kai sausra... Čia tai jau buvo virš visko. Išsityčiojimas. Žiaurus ir negailestingas. Po šios žinios nulūžau emociškai. Išblėso viltis, kad tas purvas baigsis. Atėjo suvokimas, kad liko dar apie 50 km šio gėrio. Jei būtų buvę mažiau žmonių aplinkui, tikriausiai būčiau garsiai apsiverkus. Buvau pakankamai pavargus, pakankamai purvina, nelaiminga, pikta ir bejėgiškai besiblaškanti purve ir tai buvo tik pirmi 20 km.
Belieka judėti taip, kaip išeina. Lėčiau ar greičiau, bet kažkaip. Kiekvienas kojos nuleidimas į purvą pasunkindavo batus. Po kiek laiko jau žiūri ir nebesupranti kas ant kojų - Salomon'ai ar purvo maišai, o gal purvasalomoniai ir žinoma be grip'o, nes ten kur anksčiau padas su grip'u buvo dabar purvinė slidė įsitaisius. Ir šie purvasalomonai sveria tikrai pakankamai, kad pasijaustum lyg bėgant su svoriais.
Taip emociškai bemirštant purvo voniose atėjo vienas iš tų nuostabių trasos momentų, kai supranti kad pamatei kažką netikėto, naujo ir priverčiančio pakelti akis aukščiau purvo. Apledėjusios medžių, krūmų ir aukštesnių žolių viršūnės. Kelios besileidžiančios snaigės. Visiškai šerkšno nepaliesti nukritę lapai. Atrodė labai naujai, gaiviai ir įspūdingai bei padėjo suprasti, kad purvas šioje trasoje buvo, yra ir bus, o gražius vaizdus reikia gaudyti, jais džiaugtis, nes jie unikalūs ir nesikartos.
Toliau bėgau iki maitinėlės (stotelės, kur bėgikai gali pavalgyti ir atsigerti). Buvau girdėjusi patarimų, kad ultroje nebėgama iki finišo - bėgama iki maitinėlių. Tikrai taip - iki finišo bėgti atrodo per toli ir per žiauru, o iki artimiausios maitinėlės - visai realu. Ir net nuostabu, kai artėjant iki maitinėlės teko ir plento gabalėliu pasidžiaugti. Bėgant plentu netgi po truputį savo batus pradėjau matyti, nes dalis purvo nusikratė.
Maitinėlė, kava, riešutai, arbata, izotonikas, kava dar kava. Jau ir gyventi galima, ir bėgti, ir kitą maitinėlę pasiekti. Judant link kitos maitinėlės, kuri laukė už 20 km vėl didžioji dalis trasos buvo purvas, bet jis jau nebesugebėjo nustebinti, nieko naujo nebeparodė, jokių ypatybių nebeatskleidė, tik tapo labiau įveikiamas, nebe toks baisus, nebe toks šlykštus ir nebetraukė taip stipriai žvilgsnio. Žiūrėt į jį verta buvo tik tiek, kiek žiūrima į bet kokį kelią, kuriuo bėgama. Ne daugiau.
Užtai verta buvo žiūrėti į gamtą, į akmenuotus upelius, į rudenėjančius šlaitus, į krentančius lapus, mojuojančius ir palaikančius žmones. Buvo visai smagu. bet turbūt taip jau yra, kad visokie smagumai nesitęsia per ilgai arba tai nebūtų ultra. Vieną kartą jau "miriau" emociškai, o ties 40 km atėjo laikas lūžti fiziškai. Ir net ne purve, o bėgant plentu. Keistas jausmas, kai kažkaip staiga nusileidus nuo kalno nebeišeina bėgti lyguma. Išeina tik risnoti, vilktis, stumtis, apgailėtinai kabintis ir kiekvienas žingsnis reikalauja nerealių pastangų. Neviltis ėmė pagalvojus, kad čia tik 40 km ir liko dar 30 km... 30 km agonijos? Už ką? Kodėl taip anksti lūžau? Ar ištempsiu? Kažką ne taip dariau. Ar aš čia atvažiavau, kad kankinčiausi? Kam save žaloti? Gal tiek to. 30 km nebeįmanoma. Niekaip. Bet palauk. Maitinėlė! Už 3 km. Maitinėlė. Maitinėlė! MAITINĖLĖ!!
Maitinėlėje prie manęs prišoko dvi tetos klausdamos "Are you ok?" Matyt įspūdingai atrodžiau. Nu ir gerai, kad veidrodžių maitinėlėse nebūna. Ok, OK viskas su manim, tik ėsti duokit ir kuo greičiau. Ir vėl kava, sriuba, izotonikas, cocacola, kava, arbata, šokoladas, dar kažkas. Akyse pradėjo po truputį šviesėti. Pradėjau matyti kitas bėgikes maitinėlėje, užėjo noras jas ir palikti toje maitinėlėje.
Nebuvo lengvi pirmieji kilometrai po maitinėlės. Artėjo suvokimas, kad sunku bus iki pabaigos. O jeigu jau sunku, tai gal greičiau reiktų visą šitą reikalą baigti. Kuo lėčiau bėgsiu, tuo ilgiau sunku bus. Tai bėgu kaip išeina, labai sunku į įkalnę bėgti, bet jei tik įmanoma, tai bėgu. Priekyje matosi žmogus - labai gerai - reikia aplenkti. Pribėgu arčiau - ten gi moteris - tai dar labiau reikia aplenkti. Tenka prisigalvoti visokių pasilinksminimų tokio ilgio trasoje - kitaip turbūt ir nuprotėti tenai galima.
Antroji mano trasos dalis vadinosi - gaudau ir aplenkiu visas moteris. Ypač smagu būdavo jas pamatyti kai jau artėdavo eilinio lūžio momentas - tada kažkaip staiga nevaldomai įsijungdavo persekiojimo režimas, kuris suteikdavo jėgų jas pasivyti, aplenkti ir nutolti. Kartais pagalvoju, kad aš tikrai bjauri :), nes mano linksminimasis su moterų gaudymu nesibaigdavo gražiu, mandagiu aplenkimu. Tikrai ne. Bėgant pro šalį labai prireikdavo iš paskutinių jėgų nutaisyti linksmą, nepervargusį veidelį ir dar pasakyti draugišką ir žudantį "Hello". Ir nesvarbu, kad tik prabėgus tas draugiškas ir linksmas veidelis persimainydavo į kažką labai kitokio, bet jos šito nematė. Man pasisekė, kad panašiu metu link finišo artėjo ne tik 70 km, bet ir dalis 30 km bėgikų ir bėgikių, taigi jauko gaudymui turėjau tikrai pakankamai. Aplenkiau daug, bet ne visas.
Judėjau link finišo, paskutinėje maitinėlėje manęs jau niekas neklausė "Are you ok?" Tenai ilgai neužsibuvau, tik greitai kolos, izotoniko, bananų ir bėgte, nes maitinėlėje kelios moterys buvo, o man gi labai reikėjo jas aplenkti. Tapau bjauriu persekiojančiu žvėrimi.
Finišavau su įjungtu persekiojimo režimu, kuris visiškai nukreipė dėmesį nuo purvo. Šio reikalo į pabaigą dėl nuovargio ir specifinės režimo būsenos net nesureikšminau. Vistiek purvina, vistiek jau finišas nebetoli, na kas dar gali atsitikti. Kojas labiau sušlapsiu. Niekai. Nudribsiu. Nu ir kas. Nedribau. Neprireikė. Pramokau šiek tiek purvu balansuoti. Noras išgyventi priverčia prisitaikyti. Bent kažkiek. Visgi 68 km ir 9 valandos 16 minučių yra pakankamas nuotolis ir laikas leidžiantis kažko išmokti.
Labai nustebau sužinojusi, kad iš lenkiškos nesibaigiančio purvo karalystės man pavyko išlipti trečiai tarp moterų. Tikrai labai netikėta, bet smagu :) Taigi, dviejų visgi nepagavau :)
Keistas ir specifinis dalykas yra ultra trail. Ir ultra, ir trail viename. Jau atskirai šie žodžiai nieko lengvo nežada, o kai jie kartu, tai tikrai yra ką veikti.
Per šį ultra trail lūžau du kartus, matyt ir už trail, ir už ultra (gerai, kad šį kartą nebuvo ultra trail extreeme). Vieną kartą emociškai. Kitą kartą fiziškai. Abu lūžimai buvo sunkūs, bet skirtingai sunkūs. Ir abu kartus pavyko atsigauti. Ultra trail parodė, kad galima mirti ir atgimti, net du kartus ir skirtingai. Ir net purve. Net nesibaigiančio purvo karalystėje.
Ar dar kartą važiuosiu į šias varžybas? Turbūt ne. Bet dabar jau pamačius kokią niekingą balą tikrai ramiai galėsiu pasakyti: "Čia ne purvas". Kalnai kai ko išmokė - pakantumo net purvui :)
Jei teisingai supratau, kitas ultra - 100 km PČ?
AtsakytiPanaikintiTikrai taip.
Panaikinti