100 km Pasaulio bėgimo ultramaratonas - 20 ratų dialogo su ... savim

      100 km bėgimo? 20 ratų po 5 km? Beprotybė, kvailystė, stiprybė, valia ar dar kažkas? Visi paminėti ir dar kažkas. Kam to reikia? Kokiem žmonėm to reikia? Kada to reikia? Nežinau, bet labai reikia. Reikia, nes įdomu. Įdomu kada teks sustoti. Kažkada turi būti riba, kai nebelieka nieko - nei jėgų, nei užsispyrimo, nei motyvacijos, vistiek kažkur turi būti tas "nieko". Ieškojau šito "nieko" dvidešimtyje ratų po 5 km. Neradau. Kartais atrodė, kad "nieko" jau kažkur matosi, lyg vejasi, artėja, lyg pradedu matyti neaiškius kontūrus, paskui lyg ir aiškėja, bet gerai pasiųstas "nieko" nutolsta. Bailus matyt arba siųsti gerai moku - taip kad viskas aišku būtų be atsikalbinėjimų. Ribos, kai reikės sustoti teks dar paieškoti. Žinau, kad ieškosiu. Turbūt surasiu, nors surast nenoriu. Keista - ieškosiu to, ko rast nenoriu. Logikos nerasta. Bet girdėjau, kad logikos nebuvimas moterims atleistinas :) (taip, visos mes mokam įsijungt "blond" bėgį, kai mums tai patogu, bet dabar ne apie tai).

      Keistas šitas 100 km reikalas man buvo nuo pat pradžių. Kažkoks truputį siurealistinis, su išplaukusiais kontūrais, turbūt Kataro karštis persekiojo dar būnant Lietuvoje. Visiškai netikėtai įsipaišęs į tvarkingai suplanuotą dviejų mėnesių kassavaitgalinių varžybų grafiką, kurio jau nebebuvo galimybės koreguoti. Pasiruošimas 100 km distancijai vyko nesilaikant visų internete rastų ir girdėtų patarimų. Kai kiekvieną savaitgalį du mėnesius iš eilės lėkiau į labai skirtingas varžybas, tai nebuvo kaip ruoštis pagal jokį protingą planą. Nebuvo net galimybės sudaryti protingo pasiruošimo plano. Komandos susitikimuose visi aptardavome ką darome, kaip ruošiamės, kaip sekasi. Aš bandydavau nedrąsiai pasiklausti ką man reiktų daryti, kiek nubėgti ir gaudavau vienodai griežtą atsakymą - ILSĖTIS ir ATSISTATYTI. Viskas, kalba ties tuo baigta. Ir dar - nepersistengti paskutinėse varžybose. Tose paskutinėse varžybose (33 km aplink Dringio ežerą) nuoširdžiai bandžiau nepersistengti. Tikrai taip. Iki starto. Po starto nepersistengti nebesigavo. Užtai gavosi trečia vieta bėgime aplink Dringio ežerą ir skaudantis kelis. Tas skaudantis kelis buvo labai ištikimas ir atkaklus mano palydovas visos 100 km distancijos metu. Čia turbūt už labiau patyrusių kolegų patarimų neklausymą. Bet tiek to - ateityje turbūt irgi neklausysiu. Kartais, kai nežinai ko negalima, tai padarai, kas neįmanoma.

      Kataro karštis buvo įspūdingas. Vos tik išėjus pro orouosto duris karštis, tvankumas, oro sunkumas taip vožtelėjo visu savo pajėgumu, kad staiga įsijungęs natūralus savisaugos instinktas labai stengėsi pargrąžinti atgal į kondicionuojamas patalpas. Bet reikia eiti. Jausmas lyg trūktų oro, lyg jis būtų kažkoks išretėjęs. Na ką - kvėpuot einant kažkaip gaunasi, gausis ir bėgant - turi gautis, kito varianto nebėra. Žinau, kad pasiėmiau GU geliukų, elektrolitų, Gutar, lietuviško oro nepasiėmiau, tai teks kvėpuoti "praretintu" katarišku. Oro temperatūra Kataro sostinėje Dohoje naktimis leisdavo sau nukristi iki +25/+22, oro drėgnumas naktį kildavo iki 70 procentų. Smagi pirtis. Efektyviausia treniruotė būtų buvusi bėgimo takelis pirtyje. Tik atsižvelgiant į varžybų svarbą ganėtinai rizikinga bandyti tokią treniruotę įgyvendinti dėl rizikos pakeisti lietuvišką nacionalinę rinktinės aprangą į baltus marškinius ilgokomis rankovėmis ... :)

     

Vaidas, Sania, Vaiva, Algimantas, Viktorija (aš), Vaidotas, Danguolė

      Lietuvos komanda atvykome į Katarą likus trims dienom iki starto. Buvome septyniese. Vyrų komanda - Sania, Vaidas, Vaidotas; moterų komanda - Danguolė, Vaiva, aš, ir Algimantas, kuris dalyvavo 100 km veteranų ultramaratone. Tikslai aiškūs - ypač moterų komandai. Moterų komanda startuoja pirmą kartą Pasaulio 100 km bėgimo ultramaratone, taigi svarbiausia visoms finišuoti per duotą 12 valandų laiko limitą. Atvažiavome finišuoti, o ne startuoti. Finišuoti privalome visos, nes jei bent viena "nusiimtume" ar nespėtume - DNF visai moterų komandai. Arkliui aišku - jokių minčių apie nefinišavimą. Visgi bėgam ne tik už save ir ne sau, o už komandą ir atstovaujame Lietuvą. Rimta. Iki "stogo rovimo" kartais.

      Tris dienas turėjome visokiems pasiruošimo darbams - registracija, akreditacija, numerių atsiėmimas, atidarymo šventė, trasos apžiūra, technical meeting'as, treniruotė, kiti reikalai. Komanda smagi, su "ultrišku" jumoro jausmu ir nerealiu požiūriu į viską. Galėjome konspektuoti auksines frazes, bet to nepadarėme. Visgi vieną grynai "ultrišką" frazę atsimenu: "ir tai praeis". Padėjo 85-ame kilometre...

      

Aspire zona Dohoje      

     Trasa buvo žinoma dar Lietuvoje. Buvo aišku - nebus lengva - daug posūkių, tarp jų ir U formos. Trijų rūšių skirtinga danga. Trasa sunki ir techniška. Vienas ratas - 5 km. Taigi 20 ratų Kataro karštyje naktį. Varžybų pradžia 18:00 val. vietos laiku. Tokiu metu ten jau pradeda temti. Trasa driekiasi Dohos Aspire zonoje. Tai sporto rojus iš pirmo žvilgsnio. Pradžiai galima pasijusti tikrai rojuje - gražu, žalia, tvarkinga. Ties 40 km rojus tampa skaistykla, o ties 70 km ateina suvokimas apie pragarą - su žybsinčiomis lemputėmis - ugnimis,  aukštyn iškilusiu milžinišku deglu, nesibaigiančia tamsa, kažkokiais neaiškiais tamsios odos siluetais siūlančiais gėrimus nuo kurių bloga, išsišiepusiomis būtybėmis su džiaugsmu stebinčiomis agoniškas kančias ir besilinksminančias su frazėmis "well done", "great job" o ką jau kalbėti apie būgnų dūžius.

      Varžybos prasidėjo dušu. Ne, nelijo. Tiesiog kiekviename girdymo punkte griebiau po buteliuką vandens ir pyliau ant savęs. Kelis gurkšnius nugerdavau, o visą kitą - ant galvos. Taip gelbėjausi nuo karščio. Per dieną įkaitęs asfaltas noriai, gausiai ir džiaugsmingai dalinosi sukaupta šiluma su bėgikais. Baigiant antrąjį ratą buvau jau visiškai šlapia, net bėgimo bateliuose žliugsėjo vanduo. Apsidairius mačiau, kad didžioji dauguma bėgikų daro tą patį - pila vandenį ant savęs. Šį bėgimą drąsiai galima pervadinti į 100 km šlapių marškinėlių ultra. 

      Trasą mintyse dalinau ketvirčiais, ties 25 km viskas buvo dar gerai. Tempas +/- panašus, vandens pylimo technika atidirbta, maitinimosi grafikas aiškus ir nustatytas, taip būtų galima bėgti beveik bet kiek.Visi dar buvo linksmi ir visų buvo daug. Ypač trasoje nustebino ir džiugino lietuvių sirgaliai - Dohoje gyvenantys lietuviai, kurie atvyko mūsų palaikyti. Jie buvo nerealūs - patys geriausi ir fainiausi sirgaliai - su trispalvėmis prie starto-finišo zonos pasirodžius kažkam iš lietuvių užtraukdavo "ant kalno mūrai, bėga lietuviai". Ačiū jiems. Net kai buvo jau sunku stengdavausi pro juos bėgant pasitempti - jei jie taip stengiasi, pasistengsiu ir aš. Turėjome ir profesionalią support'o komandą - Sanios brolį Maksim ir jo draugę Olią. Jie mums paduodavo geliukus, mūsų pasiruoštus elektrolitus ir ties kiekvienu ratu klausdavo ar reikia kažką paruošti kitam ratui. Be jų būtų buvę daug sunkiau.

      Laukiau 10-to rato arba 50 km. Ties 40 km jau labai norėjosi, kad būtų galima pradėti skaičiuoti nuo pusės mažėjančia tvarka. Atėjo sunkumas, bėgimas pradėjo darytis automatinis ir pradėjau stipriai lėtėti. Ratai pradėjo atsibosti - juose nebeišėjo įžvelgti nieko naujo. Nei kažkaip atnaujinti maitinimosi grafiko, nei perskirstyti gėrimo grafiko. Pradėjau jaustis kaip žiurkėnas ar voverė uždaryta narvelyje besukanti monotonišką ratą. Tą patį ir tą patį ratą. Kartais pamiršdavau kurį ratą bėgu. Suunto padėdavo susiorientuoti. Besikartojantys vaizdai, ntąjį kartą lenkiantys tie patys bėgikai, išragauti visi organizatorių siūlomi skirtingų neoninių spalvų izotonikai, pereita prie kolos ir ta jau atsibodus, tada atgal prie vandens nuo kurio jau žiaugčiojimas ima. Viskas. Atsibodo mirtinai. Ir čia tik 55 km. Lūžau. Atsiminiau kalnų ultrą, kurios metu lūžau du kartus ir du kartus atsigavau. Buvau rami. Žinojau, kad atsigausiu. Žinojau, kad turi praeiti kažkiek laiko ir pagerės, tempas pakils, akys atsimerks ir vėl kurį laiką bus gerai, kaip kokiam 25 km. Keletą ratų laukiau būtinai turinčio atsirasti atsigavimo. Mintyse kalbėjau su savim: "Na va, už kilometro bus support'as - pasiimsi geliuką ir elektrolitus - kalnuose tai padėjo". Hm.... Kitam rate: "Ok, datempk porą kilų iki support'o - pasiimsi geliuką ir gutar'ą, tie tai tikrai ištrauks - kalnuose gi padėjo". 

     

      Bet niekas nebepadėjo ir "neištraukė". Šitas suvokimas buvo žiaurus. "Nusėdimas" vyko palaipsniui, iš lėto ir neišvengiamai, be jokios vilties atsigauti. Tik sunkiau, lėčiau, ilgiau. Tamsa, naktis, normalūs žmonės miega. Spiginanti gatvės lempų šviesa erzina akis, pradeda reikštis nuvargę raumenys, skaudantis kelis siautėja. Atrodo visi šie reiškiniai kaip kokie maži vaikai vienu metu cypia, kad jiems kažkas negerai, nepatinka, norisi kažko kito ir pan. Visas pilnas proto, raumenų, sąnarių, valios, logikos ir dar bet ko protesto choras. 60-80 km. Sunkiausia trasos dalis. Artėjančiu finišu dar neišeina savęs motyvuoti, o jau velniškai sunku. Trasoje pradeda rastis kalnai. Bet koks menkas, niekingas pasvyrimas, kurio anksčiau net pastebėti nepavykdavo, dabar atrodo kaip didysis Sapieginės kalnas - sulėtinantis iki visiško vilkimosi ir atimantis visas tas jėgas, kurių jau nebeliko. Monotoniškumas žudo. Didysis "Torch Hotel" - Aspire centrinis simbolis pasidaro baisus ir vertas tik nusisukimo, bet ir nusisukti sudėtinga - kaklas kažkoks sumedėjęs. Kola šlykšti, geliukai atsibodo, izotonikai siaubingi, vanduo smirda, bananai, sausainiai ir kitokie žmonių maistai... vien nuo jų vaizdo pykina. Norisi nustot maitintis ir gerti. Bet likučiai kažko panašaus į patirtį sako, kad tokiu atveju būtų dar blogiau. Ištuštėja trasa, kažkur dingsta beveik visi bėgikai. Tuo metu kyla tik viena mintis - visi jie jau finišavo (tik vėliau sužinojau, kad labai nemaža dalis dalyvių "nusiėmė"). Mintis, kad bėgu trasoje beveik viena prisideda prie ir taip gausaus ir spalvingo demotyvuojančio kokteilio. Pradedu "nueidinėti" į kažkokią "pusiau kominę" būseną, praleidinėti trasos atkarpas - nebeatsiminti kaip prabėgau vieną ar kitą posūkį. Kalbėtis su savim - suaštrėja kelio skausmas, keliui išaiškinama: "Užsičiaupk, gavai Nimezil'io, ko dar ūži. Nimezil'is turi veikti. Man neįdomu." Keista, bet kelis aprimsta. Kaista ir medėja kojų raumenys, jiems irgi paaiškinama: "Dirbat tik. Nesiruošiu aš čia šitoj trasoj per jus bent minutę ilgiau užtrukti. Dirbar, idiotai!" Ir dirba, nenori, bet dirba. Visiška stogo rovimo stadija. Tokios kalnų trail'e nepasiekiau. 

      Ties 80 km ateina suvokimas, kad vistiek finišuosiu. Neaišku kada. Neaišku kaip. Bėgte, einant ar šliaužiant, bet vistiek finišuosiu. Tai suteikia ramybės. Liko 20 km, t.y. mažiau nei 20 km. Skirtumas yra tarp "20 km" ir "mažiau nei 20 km". Trasoje tas skirtumas atrodo labai ženklus. Dar geriau skamba "4 ratai". Vienženklis skaičius. Nuo 80 km pradedu skaičiuoti likusiais ratais. Tai nepadeda atsigauti, bet padeda nustoti praleidinėti trasos atkarpas ir kalbėtis su savo keliais, raumenimis ar skrandžiu. Liko "3 ratai", "15 km" šioj situacijoj skambėtų žiauriai, 3 daug geriau. 2 ratai. Galvoju, kad pagaliau priešpaskutinį kartą bėgu šiuo posūkiu, šia tiesiąja, ir šitom trinkelėm, ir šiuo aplaistytu asfaltu, ir pro šitą vandens punktą, ir pro tą bokštą ir įsivaizduoju koks begalinis džiaugsmas bus bėgant pro visus šiuos reikalus paskutinį kartą ir tas džiaugsmas jau tuoj tuoj ateis, va už dviejų kilometrų prasidės, už vieno ir .... na, na, turi prasidėti džiaugsmas, juk paskutinis ratas, paskutinis iš tų 20. Džiaugsmo nėra, tik malonus apatiškumas, kad jau galima sau leisti nebegerti vandens, nei kolos - vistiek likusius 5 ar tuos 4, ar 3 km įveiksiu. Matant finišą greitėti nebeišeina, kirtus finišą sudėtinga sustoti. Jausmas lyg svirčiau į priekį ir krisčiau. Bet praeina. Ir šitas praeis. 

      10 val. 33 minutės - 100 km - 20 monotoniškų ratų. Pirma mintis buvo: "aš daugiau tikrai niekada gyvenime..." Ok, nebesvarbu. Jau tada žinojau, kad bėgsiu. Bėgsiu, net jei bus 50 ratų po 2 km. 

      Girdėjau sakant, kad kalnų trail'as yra sunkiausia bėgimo rūšis. Nesutinku. Mano subjektyvia naujokiška nuomone daug sunkiau bėgti beveik lygiu asfaltu 20 ratų po 5 km. Valios reikia daugiau sukti tuos pačius ratus. Trail'as kitoks. Trail'as sugeba nustebinti, atverti naujus horizontus, parodyti nematytus vaizdus, ten net maitinėlės lauki 20-30 km, o ne randi už artimiausio kampo. Trail'e smagu, bet valios ugdymui - plentinė besikartojančių ratų ultra. Vienareikšmiškai. Čia be kalbų.

      Šis bėgimas man kol kas sunkiausias. Rytoj tokio nekartočiau. Bet džiaugiuosi, kad bėgau, kad lūžau be vilties atsigauti, kad trūkinėjo vaizdai ir "rovė stogą". Reikėjo ir su plentine ultra susipažinti.  Pažintis sudėtinga, bet prasminga. Buvau neįvertinus šio reikalo sudėtingumo. Įsivaizdavau, kad ką jau čia iš kalnų nusileidus, tai plentu bėgti bus lengva. Nebuvo lengva. Buvo sunkiau nei kalnuose. Turbūt pirmą kartą tiek "išsitaškiau", kad nebebuvo jėgų džiaugtis finišavus. Tos 10 val. 33 min... Hm. Nelabai patinka man tas skaičius 10. Dviženklis kažkoks. Matyt teks tuo klausimu imtis veiksmų :) Tai kada ten sekanti plentinė ultra?