Apie nutylimus reikalus...šypsenų ant apdovanojimų pakylų kaina

   
       Kartais išgirstu: "kaip tau fainai, vėl laimėjai", "jūs su Cito tai šaunuoliai" (Cito yra šuo su kuriuo dalyvauju canicross'e, šunų kinkinių varžybose), "nu bet tu ir bėgioji", "tau tos varžybos - vieni niekai", "70 km - nerealiai". Geriausias buvo kartą dukters komentaras "Ne, mama, su tavim aš į tas šunų varžybas nevažiuosiu, nes ten nebus nieko įdomaus - tu vėl kažkurią vietą laimėsi". Gal reiktų kada jokios prizinės vietos canicross'e neužimti ir tikėtis, kad susidomėjimas grįš? :) Atsimenu, kai pirmą kartą šunų kinkinių varžybose canicross'e užėmiau trečią vietą, tai sūnus iš karto konfiskavo taurę ir krykštaudamas lakstė pusvalandį su tuo lobiu. Dabar - apžiūri taurę šaltu veidu ir pareiškia: "visai normali" arba "o per praitas varžybas gražesnę davė". Draugė kartą paklausė "o tau neatsibodo?", arba išgirdau "fainai kai taip lengvai tau gaunasi" ir žinoma "atėjo čia vėl prizų susirinkt", "pasikėlus, su ne prizininkais nesisveikina".
      Matyt toks įspūdis susidaro iš to, kad paskutinius tris metus nebūna bent jau šunų kinkinių "Baltic Cup" varžybų po kurių neatsirastų FB tag'ai ir post'ai su manim ir Cito arba retesniais atvejais Forbiu besišypsančiais ant nugalėtojų pakylų. Periodiškai pati įmetu tai vienokią, tai kitokią nuotrauką iš varžybų, kuriose sekėsi, tai rogainingas, tai dogtrekking'as, tai kurios nors iš trail'o varžybų, tai pagerintas maratono PB ar dar kažkas kuo džiaugiuosi. Dalinamasi dažniausiai tuo, kas džiugina. Visos tos pakylos, taurės, medaliai, varžybų numeriais nuklijuotos sienos, pergalingos šypsenos, džiaugsmas ir didelis "YES" kirtus finišo liniją... visa tai turi savo kainą. Ne apie finansus šį kartą.
      Ar "gaunasi" lengvai? Būna kartais ir toks jausmas po gero finišo einant pasiimti apdovanojimo. Tai žinoma labai ilgai trunka - visas 15-25 minučių :) Pakankamai laiko, kad užsimiršti ką padarei, nepadarei ir kas dar laukia. 
      Būna sunkių momentų, visokio pobūdžio, būna pralaimėjimų, kelių sekundžių totalių "pravalų", būna traumų, pertraukų, bjauraus beviltiškumo ir visiško nefunkcionalumo jausmo po pertraukos, kai atrodo, kad pastangas dedamos, o bėgama blogiau nei prieš pertrauką ir išvis blogiau nei prieš pradedant bėgti. Būna visko - tik tuo dažniausiai nesidalinama arba dalinamasi tik labai glaustame rate. Viso šito nesimato, tik žinau pati. Man ant kiekvienos taurės, medalio ar varžybų numerio yra ryškūs, neleidžiantys apie save pamiršti užrašai "du lūžimai", "čiurnos patempimas", "žiauriai sunkus kelių sekundžių laimėjimas", "prarasta pozicija" ir kt. Vos keli yra "lengvas ir paprastas", "vieni niekai", bet jie nėra vertingi nei patirtimi, nei emocija.
      Tų momentų, kai sunku būna daugiau, tik jie užsimiršta, nes ne į juos nukreiptas pagrindinis dėmesys. Jie lieka kaip patirtis, kaip nueitas kelias, kaip padarytos klaidos, išmoktos (arba ne) pamokos. Jie svarbūs, be jų nebūtų to, kas yra ir kas bus. Kuo toliau, tuo labiau pradedu suprasti patarlės "medalis turi dvi puses" prasmę. Viena pusė aiški visiems ir klausimų nėra, o apie kitą pusę žino tik medalio savininkas. Ir tai yra jo ir medalio reikalas. Asmeninis. Ir kiekvienu atveju savitas. Nori rodo tą antrąją pusę, nori - nerodo.
      Būna laikotarpiai, kai pradedu pamiršti kelintą savaitgalį iš eilės vis vyksta kažkokios varžybos. Šeštą ar aštuntą? Nebežinau, nes gyvenu tomis varžybomis, kurios artėja. Tokiais periodais kelioninis krepšys tampa interjero detale, nes neverta jo niekur nugrūsti - vistiek tuoj trauksiu. Ir taip kažkelintą šeštadienį kylančią saulę pasveikinu pro automobilio langą traukiant į Lenkiją, Latviją, Estiją ar kažkur netoli, t.y. Lietuvoje "malantis", su šunimis bagažinėje arba be jų, su viena kompanija arba su kita.
      Būna varžybų, po kurių draugai puola sveikinti su antra ar trečia vieta, nes gi foto FB yra, bet tik artimiausi draugai ir komandos nariai žino, kad tai nebuvo laimėjimas. Kelių sekundžių pralaimėjimai labai skaudūs, tokius turiu kelis - bet juos gerai atsimenu. Geriau nei tuos, kai buvo aiškus laimėjimas, be artimos konkurencijos. Tuos kelių sekundžių "pralaimėjimus-laimėjimus" grumulioju mintyse kelias dienas iš pradžių su pykčiu ant savęs dėl galimai nepakankamai įdėtų pastangų lemiamom akimirkom iki motyvacijos įrankio treniruotėse ir varžybose.
     Būna dienų po sunkių, ilgų varžybų, kai priėmu sveikinimus iš draugų ir gražiai atrašau ar atsakau per sukąstus iš skausmo dantis. Per ilgąsias varžybas nemoku savęs tausoti, bėgu "ant ribos" ir iki galo. Tokių varžybų antroje pusėje galvoje kažkuriuo momentu suskamba daina iš paskutinės transformerių dalies: "nobody save you now", "battle cry". Už savo galimybių ribų išbandymus tenka susimokėti. Dažniausiai skausmu ir ilgu atsistatymu. Fiziniu ir emociniu nuovargiu. Kartais traumomis. Esu girdėjus patarimų "nealink savęs". Dažniausiai nesuprantu ką norima man tuo pasakyti. Aš nieko nealinu. Per varžybas aš bėgu. Kai jėgų nebelieka, bėgu iš užsispyrimo. Nuo vaikystės girdžiu, kad šito "gėrio" pas mane pakankamai.
      Yra buvę varžybų, kai jau apšilimo metu aišku, kad bus sunku. Po 70 km su 2500 sukilimo trail'o lygiai po savaitės turėjau finalines canicross'o varžybas, kur dvi dienas reikėjo bėgti po 5 km. Atrodo nedaug. Kai nubėgi 70 km, tai nubėgsi ir 5. Tikrai taip. Laisvai. Tik bet kaip jų nubėgti jau nebesinori. O greičio nerasta, jis likęs kalnuose. Apšilimo metu lėtas risnojimas jau reikalavo pastangų ir nebuvo lengvo malonaus jausmo kai atrodo, kad galėtum bėgti bet kiek. Toje trasoje kiekvienas žingsnis buvo skausmas pro sukąstus dantis, pulsas kilo iki maksimumo ir staigiai, kova su savim ir bėgimas atjungiant sveiką protą, nes sveikas protas neleidžia tiek savęs deginti. Ir taip dvi dienas. Nes jau nebeišeina tiesiog dalyvauti. Ir kai supranti, kad bėgi blogiau nei įprastai, o pastangų dedi daugiau nei įprastai, kai kerti finišą ir viskas aplink sukasi ir nežinai nukrisi ar ne, ir kai dar atsisuki ir bandai įžiūrėti ar nesimato artimiausios priešininkės (startai canicross'e būna atskiri), dar skaičiuoji sekundes ir sulauki "saugaus" skaičiaus... tuomet nebesvarbu kaip ten trasoje buvo, nebesvarbu kad kalnai greitį pasiėmė. Varžybose yra keli paprasti rodikliai: starto laikas, finišo laikas. Tai yra matuojama ir aišku. Ir viskas. Niekas kitas neegzistuoja, visi tie "o jeigu būčiau", "ne mano diena", "man trukdė", "nutiko tas ir anas", "nespėjau atsistatyti" ir kt. Visa tai niekis. Startas - finišas. Pasiruošimas, taktika, įdėtos pastangos, buvusių varžybų kiekis, traumos, persitempimai. Visa tai sukrenta į starto - finišo laiką. Dar išsinešta patirtis. Viskas. "Nematomų bėgikų" istorijos niekam neįdomios. "Nematomais bėgikais" aš vadinu tuos, kurie sugeba kažkaip labai gerai bėgti tuomet, kai jų niekas nemato ir labai mėgsta visiems papasakoti kaip jie super gerai tą ar aną kartą bėgo, bet, žinoma, jų niekas nematė, jokie varžybų protokolai neužfiksavo ir laikrodis kaip tyčia tuo svarbiu momentu drįso išsikrauti.
      Tingėjimo momentai. Taip, būna. Tikrai neužmiegu kiekvieną vakarą su mintimi kaip čia man greičiau pabudus ir išbėgus į eilinę treniruotę. Būna tingiu, būna šalta, būna šiaip nuotaikos nėra. Visokių nesąmonių būna. Nemėgstu laikytis grafikų ir taisyklių. Tokiais atvejais sunkiausias darbas bėgimo batelius užsidėti ir pro duris išeiti. Bet tą darbą irgi reikia padaryti. Tokiais atvejais atsimenu praitą žiemą, kai patogiai ir šiltai mintimis ant sofos bėgiojau gerus 4-5 mėnesius. Ir dar labiau atsimenu pavasarį ir Trakų pusmaratonį, kurį prabėgau su didelėm kančiom ir labai motyvuojančiu nesėdėti ant sofos rezultatu. Reiškiau sau itin dideles pretenzijas ir aiškinau "o va šitaip būna, kai tingi treniruotis". Labai nenoriu, kad vėl TAIP būtų :)
      Kartais būna emociškai sunkių momentų. Ne tik per varžybas. Tarp varžybų taip pat. Ypač po sunkių varžybų, kai kitos itin svarbios ant nosies. Atrodo nebėra iš ko bėgti. Nėra nieko - nei greičio, nei ištvermės, kartais kažką skauda. Kartais tarp varžybų jau nebeturiu laiko net sužinoti kodėl skauda ir ką daryti... Niekas neįkalina žiauriau nei skausmas.  Tada būna keista, baisu, nes nežinau kas bus, kas laukia. Savijauta bele kokia - nežinau kas su manim darosi, lyg norėčiau treniruotis, bet negaliu, nes skauda. Sunku tiesiog laukti, jausmas - lyg narve. Norisi ištrūkti, bet neišeina. Kiekvienas stipresnis protestas prieš skausmą - kaip pasidaužymas į narvo sienas - skaudės ilgiau ir stipriau.   Kartais skauda tiek, kad kiekvienas žingsnis reikalauja pastangų. Būna ir tokių dienų, kai reikia savaitgalį šeimą išsiųsti į kiną (ar dar kur nors), paskui susitarti kad jie dar kažkur nueitų ir ilgai užtruktų, kad nebūtų su manim ... dėl produktyvaus tolimesnio bendravimo. Kai kuriuos susitarimus su savimi geriausia padaryti savarankiškai ir yra momentų, kuriuos reikia "išlaukti".
      Vėliau ateina diena. Ta diena. Kai su savo kovine apranga stovi prie starto. Tada nebesvarbu - skauda, neskauda, rytas, vakaras, daug bėgsi, mažai bėgsi. Žinai tiesiog, kad padarysi viską, ką šiuo metu gali. Tada atsiranda šypsena - ta, kur būna truputi piktybinė. Tyla, šiek tiek primerktos akys, priešais kelias. Startas!
P.S. Niekas nesakė, kad bus lengva ;)


Komentarai