Bėgimas aplink Rėkyvos ežerą - 14 km legendų

      Taigi, legendinis bėgimas aplink Rėkyvos ežerą :) Žodis "legendos" čia tikrai neatsitiktinai įpuolė. Legendos sužadino mano smalsumą ir paskatino dalyvavau šiame bėgime. Legendos dažniausiai pasižymi tuo, kad jos ištinka ne legendos pasakotoją, o kokį tai jo pažįstamą, kuris tikrai savo arba labai patikimo draugo akimis labai gerai matė kaip kažkam kažkas nutiko arba girdėjo iš neabejotinai patikimo žmogaus, kurio vardą tuoj tuoj prisimins. Legendos pasižymi dar ir tuo, kad jos įdomios, netikėtos ir stebinančios, nes kitaip niekas jų neatsimintų ir nepasakotų kitiems. 

     Bėgioju palyginus nesenai ir tikrai nedaug legendų apie bėgimus žinau. Pavyzdžiui, apie Vilniaus Maratoną ar Trakų pusmaratonį nežinau jokių keistų ir neįtikėtinų pasakojimų, o štai Rėkyvos ežero pakrantes būtų galima nukloti pasakojimais apie visokiausius bėgimo aplink šį ežerą metu vykstančius nuotykius. Ar ir Jums teko girdėti, kad aplink šį ežerą yra vien tik pelkės? Ir ne bet kokios pelkės, o tokios, kurios kiekvienais metais labai keičiasi ir jei praeitais metais kažkam pavyko gerai prabėgti, tai šiemet gali iš pelkės neišsiklampoti. Į tas baisiąsias pelkes galima įklimpti kiek tik nori - iki kelių, iki juosmens, iki kaklo, o viena mergina tiesiog prasmego pelkėje - liko tik kasa kyšoti ir už tos kasos ją iš pelkės traukė (pasisekė jai, kad kasą turėjo.. :)) Žmonės žino, kad žymiosios Rėkyvos ežero pelkės yra pilnos kedų - ten neabejotinai slypi neapsakomai didi visokiausių kedų kolekcija, nes pusę (nu gal trečdalis) bėgikų kiekvienais metais su vienu batu grįžta. O gal girdėjot ir apie bedugnius siaubūnus upelius ištekančius iš to ežero, nes jei neperšoksi per upelį, tai maudysies bele kiek, nes kojomis upelių dugno dar niekas nepasiekė. Va taip! Įspūdingos legendos sklando ir apie vietinius orientacininkus, kurie, sakoma, labai gerai pažįsta to ežero pakrantes, žino slaptuosius takelius, sausus praėjimus, grįžta į finišą net kojų nesušlapę nors daug kas matė kaip jie vandeniu bėga... tiesiog vietiniai nindzės, nu ne kitaip. Ir taip toliau.



      Nesu purvo vonių tipo bėgimų mėgėja, bet tokie vaizdūs pasakojimai apie Rėkyvos ežero bėgimą paskatino rizikuoti sušlapti ir išsipurvinti tam kad savo akimis ir kojomis įsitikinti kaip viskas ten iš tikrųjų yra. Užsiregistravau ir su nekantrumu laukiau žymiojo legendinio bėgimo aplink Rėkyvos ežerą. Pačio bėgimo idėja ir organizavimas yra labai paprasti, bet skatinantys legendų gimimą ir vystymąsi. Ežerą reikia apibėgti kaip nori savo pasirinkta trasa, taigi nėra sužymėtos trasos. Trasą bėgikas renkasi pats, nori vienu šunkeliu pasuki, nori kitu, bet esmė tame, kad ežerą reikia apibėgti.
    Savaitę iki bėgimo vyravęs puikus pavasariškas saulėtas oras tą savaitgalį nusprendė kažkur pasibastyti ir užleisti vietą pusžiemiai su -5 naktį ir +1 dieną. Taigi kovo 22 dieną prie Rekyvos ežero starto zonoje galima buvo džiaugtis kad pučiant lediniam vėjui ir temperatūrai nekylant aukščiau +1 bent jau nelyja. Kitaip tariant su oru iš esmės buvo viskas ok :)

     Dalyvių buvo visai nemažai - ir bėgikų, ir dviratininkų. Startas visiems bendras. Dar važiuojant į šį bėgimą kiek nerimavau tai kaip čia reikės pasirinkti tą optimaliausią maršrutą, kaip čia nenuklysti nuo kelio. Visgi stovint prie starto ir matant kad žmonių tikrai daug pasidarė ramiau, kad gal jau kaip nors esant tokiai masei žmonių sugebėsiu bent jau į tą pusę bėgti kur visi. Startavome asfaltu. Dviratininkai staigiai nurūko tolyn ir dingo, o bėgikai galėjo džiaugtis kelias kilometrais beveik lygaus, plataus asfalto ruožu. Logiškai mąstant tai buvo laikas, kada verta "pasiimti" savo poziciją, nes kelias lygus, lenkti lengva, o įlindus į miškus, pelkes ir single track'ą lenkimai taps sudėtingesni, greitis visų neišvengiamai lėtės. Taigi, vietoj pageidautino trasos pradžios apšilimo ir jėgų pataupymo nulėkiau į priekį su tikslu aplenkti dalį moterų. Tikėjausi, kad bus galimybė kvapą atgauti pelkynėse ir iš esmės taip ir buvo. Apibėgus gyvenvietę visa minia masiškai suko link ežero, taigi nebuvo jokių dilemų kokį kelią rinktis. Automatiškai buvo pasirinktas minios kelias. Bėgant asfaltu apie dangą nieko nereikėjo galvoti, nes kelias buvo sausas, švarus, gražus, bet pasukus į mišką link ežero labai greitai pasijautė, kad naktį buvo šalna.

     Danga vietomis buvo lengvai apšąlusi, visokie rastgaliai, medinių takelių likučiai ir panašūs barjerai trasoje kartais buvo slidūs, taigi reikėjo žiūrėt kur ir kaip kojos dedamos. Kaip ir tikėjausi aplink ežerą pagrindinis kelias buvo single track tipo, o tai reiškia, kad lenkimai tapo sudėtingesni, bet vistiek įmanomi, nes iš abiejų pusių visgi ne bedugnės ir jei kažkas už kažką tikrai greitesnis, tai aplenks ir per krūmynus. Dėl takelio pasirinkimo viskas buvo paprasčiau nei paprasta. Vietomis buvo aplink ežerą išminti žvejų takai - tiksliau vienas takas, taigi yra laisvė rinktis išmintą taką arba krūmynus be išminto tako. Nebuvo ten takelių gausos tarp kurios būtų labai sunku apsispręsti. Man nebuvo situacijų, kad labai abejočiau vienu ar kitu taku bėgti. Buvo momentų trasoje, kad dalis žmonių bėga arčiau kranto, kita dalis per metrą ar du į dešinę, bet tokių prabangių vietų, kur buvo du takeliai ir erdvės buvo vos keletas. Daugiausia visi bėgo vorele, lenkimams stengdamiesi nukirsti kokį vieną ar kitą išminto takelio vingį. Tie žvejų takeliai buvo siauri ir vingiuoti, kartais bėgant reikėjo krūmų šakas praskirti ar peršokti per ant takelio užvirtusius medžius.

     Pelkynių ir purvo trasoje tikrai buvo, bet ne visas kelias. Į šį bėgimą važiavau morališkai save nusiteikusi įklimpti pelkėje iki bele kiek, gal net iki kaklo ir net plaukus susirišau taip, kad jei jau klimpsiu į tą pelkę kaip ta mergina iš legendos (kur tik kasa liko kyšoti) tai plaukų surišimo "technika" turėtų gyvybę gelbėjantį vaidmenį atlikti. Pelkėti ruožai buvo "smagumas", druska ar net visas bėgimo čili. Dedi koją ir nežinai iki kiek ji smigs - tik pėda prasmegs ar iki kelio smuktelsi, ar dar giliau. Pelkė negailestinga, ji labai nemėgsta ir neatleidžia už nežiūrėjimą po kojomis. Užkliuvimo už kokio niekingo rastigalio kaina gali būti išsitiesimas visu ūgiu ir veidu į pelkę prisemiant pilną burną kažkokio pelkinio "gėrio". Nežavu ir nevilioja. Dėl to verta žiūrėti kur bėgi ir ne tik po kojom bet ir keletą metrų į priekį, o ne į laikrodį. Klimpau į pelkę daugiausiai iki pusės blauzdos, bet ir tai buvo pakankamai įsimintina. Taigi aš pelkėje nesimaudžiau, aplink mane bėgantys žmonės irgi nesimaudė, bet renginio nuotraukose ir video teko matyti labiau išsimozojusių žmonių. Vienas nereikšmingas užkliuvimas ir gali kristi į pelkę. Taip gali nutikti bet kam šiame bėgime ir reikia tiesiog tam nusiteikti. Keletą neteisingų bandymų paskubėti per pelkę teko matyti ir man. Galima bėgti arčiau krūmų ir tikėtina, kad ten bus ne taip klampu, bet nukentės greitis arba galima rizikuoti bėgti per šlapią juodą masę ir tikėtis, kad neteks smigti giliai. Tokių nepasiteisinusių "gal giliai nesmigsiu" variantų mačiau, kai žmonės įsmuko į pelkę virš kelių, bet ne iki kaklo. Aplenkti taip įsmukus jiems nepavyko, bet neužsiliko jie toje pelkėje valandų valandas ir iš esmės savo pozicijų neprarado.

     Per užpelkėjusias vietas reikėjo pramokti bėgti. Suprantu iš kur kilo legendos apie nerealius vietinius orientacininkus, kurie kojų nesušlapę apibėga Rėkyvos ežerą. Beveik visą laiką per užpelkėjusį ruožą bėgau paskui orientacininką. Tikrai nežinau ar jis vietinis, bet kad orientacininkas supratau iš aprangos su klubo pavadinimu. Mačiau, kad jis renkasi kur statyti kojas ir šlampa ir klampoja tikrai kur kas mažiau nei aš. Labai abejoju ir išvis netikiu, kad jis tą ežerą šimtą su puse kartų buvo apibėgęs ir to pasekoje žinojo visas įmanomas sausesnes vieteles prie kiekvieno krūmo :) Manau, kad orientacininkai iš patirties geriau pažįsta miško dangą ir žino ko iš jos tikėtis. Jie gi bėgioja miškais. Nuolat. Pradėjau bėgti paskui orientacininką, tiksliau dėti kojas ten, kur jis dėjo ir klampojimo kaip mat žymiai sumažėjo. Legenda apie vandeniu vaikščiojančius orientacininkus galbūt kilo iš asfaltininkų balto, o gal ir ne visai jau balto pavydo kaip lengvai ir greitai orientacininkai bėga off road'u. Žiūrint iš šono atrodo, kad jiems bėgimas per sąmanas, pelkes, krūmynus nesukelia jokio diskomforto, nes bėgimas atrodo ypač lengvas.

     O dabar apie upelius. Taip, jų buvo. Ir ne vienas. Per kelis reikėjo peršokti, per kelis buvo aplūžę tilteliai. Šokinėjimui per upelį buvo galima pasirinkti vietą. Gali šokti ten, kur jis siauresnis arba ne . Nuo to tiesiogiai priklausys galimybė išsimaudyti. Man maudytis neteko, šokau per upelį man matomoje siauriausioje vietoje. Upeliai buvo tokie, kad reikėjo šokti, peržengti jų neišeina. Visgi jie nebuvo tokie platūs, kad kažkas tik iki vidurio dašoktų. Teko matyti nuotraukose, kad buvo žmonių, kurie galbūt slystelėjo, ar koja kryptelėjo, ar truputį šuolio pritrūko ir smuktelėjo kažkiek į upelį, bet besimaudančių nuotraukų tikrai neradau. Ar tie upeliai buvo tokie gilūs, kad kojom dugno niekas nepasiekė kaip legendos byloja. Manau, kad niekas kojomis dugno nepasiekė dėl to, kad nebandė siekti. Vietomis dugnas tiesiog matėsi.
     Šalia upelių buvo pakankamai šlapia ir kartais tekdavo bėgti per balas. Taigi kojos tikrai šlapo ir vanduo buvo geliančiai šaltas. Momentais taip sugeldavo nuo ledinio vandens pėdas, kad jų beveik nejausdavau. Tuomet žiūrėdavau kaip nesusižeisti ir neužkliūti. Visgi keletą kartų klupau, bet, mano laimei, ne į pelkę ir ne į balą. Pėdų apmarinimo laikas ilgai nesitęsė, nes bėgant jautrumas ir šiluma į kojas grįždavo. Gamta pasirūpina ir natūraliais nuskausminamaisiais, nes jei tuo momentu, kai pėdos buvo apmarintos susižeisčiau, tai skausmo kurį laiką nejausčiau ir galėčiau net finišą pasiekti, nes dauguma balų buvo artėjant link finišo.
     Maždaug 1,5 km atkarpa iki finišo buvo jau nebe pelkėtas, balotas ir sunkiai prabėgamas single track'as arba off road'as, bet paprastas, platus takas. Tai puiki atkarpa, kuomet išlindus iš miško galima dar pasigalinėti dėl vietų. Pakankamai daug ploto ir laiko galutiniam sprintui, jei dar yra jėgų tokiam reikalui. Iš miško išlindau trečia tarp moterų, finišo liniją kirtau antra. Vieną merginą aplenkiau, kitą mačiau, bet nepavijau. Moterų konkurencija buvo labai smagi ir skatinanti atiduoti paskutines jėgas galutiniame kilometre. Tas jausmas, kai bėgi iš visų tų jėgų, kurių jau nebeliko ir net neturi laiko žvilgtelti atgal, nes tai gali kainuoti sekundės dalis, kurių labai reikia, bet žinai, kad tave vejasi... tai stipru. Mėgstu tokias pabaigas.
      Bėgimas aplink Rėkyvos ežerą tikrai įdomus ir vertas tų visų legendų, kurios apie jį sklando. Tai turbūt pirmas mano bėgimas, kurio metu visiškai neturėjau laiko kada žvilgčioti į laikrodį, nes reikėjo žiūrėti po kojomis ir kelis metrus į priekį. Reikėjo susikaupti ir susikoncentruoti į reljefą. Mintys buvo ne į tempą ar kilometrus "sukištos", o į tai kas aplink kojas. Kilometrai greitai bėgo, laikas trasoj neprailgo. Mano kilometražas šioje trasoje buvo 14,39 km.

     Susipurvinti ir sušlapti šioje trasoje tikrai teko. Niekam nepatarčiau puoštis parodine apranga šiam bėgimui :) O ir batus tikrai verta užsirišti tvirtai. Trasa smagi, vietomis ežero pakrantės labai gražios - netgi vertos pakelti akis ir rizikuoti užkliūti ir nukristi. Kelias nelabai tolimas - 14 km ir su permirkusiais batais prie +1 nubėgti galima. Finiše arbata, skani sriuba, gera nuotaika. O pelkių ir purvo teko matyti ir daugiau ;) Jeigu jau legendos apie šį bėgimą sklando, tai bet kokiu atveju jis jų vertas, nes legendos niekada nesiformuoja apie vidutinybes. Apie tai, kas įprasta - niekas nieko nekalba, nes neįdomu. Bėgimas aplink Rėkyvos ežerą yra įdomu, o ar patinka - tai jau kitas klausimas. Man patiko, bet dėl skonio nesiginčijama.