Kai kelionė iš Kernavės į Vilnių trunka beveik 10 valandų

Donato Lazausko nuotrauka

     Kiek gali trukti kelionė iš Kernavės į Vilnių? Pusę valandos, na iki valandos, jei neskubant?  Man tokia kelionė truko beveik 10 valandų. Aš bėgau. It tikrai ne pačiu tiesiausiu keliu, o miško takais įtraukiant visus įmanomus piliakalnius su laiptais ir be jų, siaurus žolėmis apaugusius žvejų takus palei upę, smėlėtas, motociklų "išartas" kalvas, dilgėlėmis apaugusius šabakštynus ir kitus lietuviškos gamtos teikiamus ekstemalaus bėgimo malonumus. 

      Birželio 20 dieną vyko pirmas Lietuvoje ultra trail bėgimas Kernavė - Vilnius. Trasos ilgis 82 kilometrai, vertikalaus sukilimo per visą atstumą - 1450 metrų. Visa trasa - lietuviška pažįstama - savi miškai, siauresni ar platesni įprastos lietuviško miško dangos takai. Atrodo, tik bėk ir džiaukis, nes jokių super techninių elementų trasoje nebuvo ir negalėjo būti - jokių stačių uolėtų ir purvu paplaukusių nuokalnių, jokių kilometrais besitęsiančių įkalnių. Viskas sava, jokių specifinių trasos dangos siurprizų, kur, būna, pribėgi, pirmą kartą gyvenime pamatai ir nežinai kaip čia dabar su tokiu reikalu elgtis. Bet ultra nebūtų ultra jei nepateiktų siurprizų ir netikėtumų ir jei šių gėrių nėra trasos dangos ar reljefo specifikoje, tai kažkur kitur vistiek neabejotinai bus. Ir buvo.

Donato Lazausko nuotrauka

     Vaizdas Vingio parke ankstų šeštadienio rytą: Tengrio (varžybų organizatorių) palapinė jau stovi, po truputį renkasi tie, kurie sutiko būti autobusu nugabenti į Kernavę ir ten paleisti be teisės sulipti atgal į autobusą. Visi persižiūrinėja savo daiktus, kai ką palieka pas organizatorius palapinėje, kai ką ima su savimi. Vieni ramūs, santūrūs ir tylūs, kiti, atvirkščiai, siautėja, juokiasi ir tauškia bet ką. Artėjančio starto ir ilgo bėgimo jaudulys pasireiškia skirtingai. Viso 25. Beveik visi pažįstami ar bent jau matyti žmonės. Privažiuoja autobusas. Visi vidun. Važiuojant kurį laiką nukrypau nuo linksmų šnekų ir juokų su autobuso "galiorka" ir susirūpinau, kad darau turbūt nesąmone. Prieš tris savaites bėgau 86 km su 5300 sukilimo Alpėse Pasaulio trail čempionate ir dabar, nepraėjus nei mėnesiui, vėl "einu į ultrą". Nesąmonė. Bet, kaip mano vyras sakė, "jei logika vadovautumeisi, tai ultros išvis nebėgtum". Labai nenorėjau praleisti šito bėgimo, žinojau, kad greičiausiai gailėsiuosi bet kokiu atveju. Jei nedalyvausiu - graušiu save, kad praleidau ir nepalaikiau tikros Lietuvos ultros, jei dalyvausiu - greičiausiai kažką kažkiek susitraumuosiu, nes trys savaitės tarp ultrų tikrai nėra gera mintis. Bet čia ir yra visas ultra bėgimo žavesys - žinant kad bus labai sunku vistiek neišeina atsilaikyti.

     Autobusas mus "iškrato" netoli Kernavės ir netrukus startuojame. Bėgu ramiai, lėtai, turiu savo tikslą ir nesiruošiu niekam nieko įrodynėti (net sau). Nesirinkau greičio, nesitaikiau prie kompanijos, bėgau taip, kad pastangos neviršytų 75 proc. Mano tikslas buvo nubėgti be lūžimo. Pradžia nebuvo paprasta, kūnas kažkoks miegantis ir tingintis. Iš pradžių sau patogiu tempu bėgau su kelių bėgikų grupele, vėliau grupelę paleidau. Mačiau nutolstančius lyderius, supratau, kad jie žino, ką daro. Mačiau nutolstančią ultra debiutantę, supratau, kad ji nežino, ką daro. Buvau apatiška gaudymui ir tuo džiaugiausi. Ramiai, mieguistai prabėgau Kernavę - bažnyčią ir išpuoselėtus piliakalnius šalia jos. Toliau - 16 km iki pirmos maitinėlės buvo visko iš eilės - ir beveik tiesių miško kelių, ir atkarpa palei upę be aiškaus tako, ir piliakalniai su mediniais laipteliais. Smagi, įvairi, jauki atkarpa, kai nuovargio dar nėra, kai gera stebėti ir džiaugtis bėgimu, gražia gamta, geru oru. 

Donato Lazausko foto

     Atkarpoje iki pirmos maitinėlės mačiau keletą ultra klaidų. Mačiau per daug skubančius dalyvius. Mačiau kaip stengiamasi neatsilikti, o atsilikus būtinai pasivyti, o gal ir pralenkti. Nereikia to daryti pirmoje pusėje, vaikomasi antroje pusėje, jei dar yra iš ko vaikytis. O jei pralenkus neišeina nutolti, tai ir lenkti nereikia. Aš tą jau žinau. Jau išmokau, bet dar labai daug ko neišmokau.
      Tarpas iki antros maitinėlės, kuri buvo 26 km praėjo taip pat palyginus lengvai kaip ir iki pirmos. Jas teskyrė 10 kilometrų. Pirmoje maitinėlėje pavalgius beveik nespėjau išalkti iki antros maitinėlės. Kai rašau "lengva" ir "lengvai bėgosi", tai yra sąlyginis lengvumas, nes nubėgus prieš tris savaites 86 km kalnuose lengva nebuvo nei minutę. Tiesiog bėgau patogiai, jei taip galima išsireikšti, dar nebuvo diskomforto ir nereikėjo savęs "spausti" ir motyvuoti. Gamta graži, įvairumo yra, nemonotoniška. Visa trasa bėgama, nes nėra nei pakankamai aukštų, nei pakankamai stačių įkalnių, kad į jas kopti.
     Trečioji atkarpa, t.y. iki trečios maitinėlės ir 37 km, buvo turbūt labiausiai prisotinta lietuviškos gamtos extreem'ais. O kaip gi trail'as be extreem'o? :) Kalnuose ekstremalius momentus galima rasti techniškose nuokalnėse, dar nematytos ir nebėgtos dangos specifikoje ar panašiai, o bėgant savam krašte, jei bėgama ne pirmą ir ne antrą kartą miško takais, sudėtinga rasti kažką nematyto ir neišbandyto. Visgi mes turime aukštas žoles, kurios gali odą pjaustyti, turime dilgėles, kurios labai gerai kraujotaką pavargusiose kojose stimuliuoja, turime šabakštynus pro kuriuos tenka brautis kartais susirietus ir turime ribotai remontuojamus medinius piliakalnių laiptelius, kurie vietomis gali būti išpuvę ir išgriuvę ir tuo smagiai išbalansuoja žingsnį. Ir visa tai labai gerai, nes trečioji trasos atkarpa tiesiog praskriejo ragaujant visus lietuviškos gamtos niuansus. Vingiuotą takelį šabakštyne, kur net dangaus nesimatė per tankiai susipynusias medžių ir krūmų šakas keitė siauras, klampus takelis palei upę su įvairaus aštrumo ir kibumo žolėmis iki kaklo.

      Ir vos tik išsilaisvinus iš bruzgynų, šabakštynų ir dilgėlių karalystės prieš akis atsivėrė nemažas piliakalnis, kurio viršuje buvo trečioji maitinėlė. Iš pradžių laipteliai, vietomis išpuvę, vietomis ne. Vėliau laipteliai baigėsi, bet iki pat viršūnės dar reikėjo šiek tiek palipti. Bet kas ten tas piliakalnis su laipteliais ir be jų kai nuo pat apačios girdisi Diana. Kas lipo į trečiąją maitinėlę ir girdėjo Dianos palaikymo ir skatinimo šūksnius tie mane supras :) Nežinau ar čia taip tiesiog gavosi ar organizatoriai gerai sustrategavo, bet buvo idealus sprendimas Dianą su visa iš jos trykštančia energija įkurdinti maitinėlėje ant piliakalnio. Ją reiktų rimtam kalnų trail'e ant aukščiausio kalno patupdyti ir įduoti stiprų garsiakalbį, kad nuo kalno apačios girdėtųsi - visi suliptų į bet kokį kalną dvigubai greičiau. Palaikymas yra svarbu, ypač tada kai sunkumas pradeda artėti.
     Kertvirta maitinėlė buvo 54-am kilometre, t.y. už 17 km nuo trečiosios. Ultra bėgimuose aš visada bėgu iki maitinėlių, o ne iki finišo. Taip lengviau, nes ilgas kilometražas suskaidomas į ganėtinai trumpas ir nesunkias atkarpas. Viena būtų galvoti, kad liko dar bėgti 45 km - daugiau nei maratonas - tikrai velniop, taip ir "nusiimti" galima. Visai kas kita, kai galvoji, kad liko bėgti 17 km - įmanoma net pavargus. Toji ketvirtoji atkarpa man buvo pereinamoji iš patogaus, malonaus bėgimo į "tikrąją ultrą", kuomet pasidaro sunku ir ne šiaip patogiai sunku, bet mirtinai sunku.

Donato Lazausko nuotrauka

     Ketvirtoje atkarpose mirtinai sunku dar nebuvo, bet jau buvo galima jausti šios būsenos artėjimą. Visus tuos 17 km mane atkakliai vijosi suvokimas, kad be lūžimo šios ultros pabaigti nepavyks. Klausimas buvo ne "ar", bet "kada". Kelias buvo paprastas, nesudėtingas, be jokių techninių niuansų - taigi leidžiantis bėgti pastoviu tempu. Šioje atkarpoje pradėjau ilgėtis ką tik iškeiktų bruzgynų per kuriuos braunantis galima sulėtėti ir pailsėti. Atsiminiau Alpių kalnus ir Pasaulio trail čempionatą, kuomet kopiant į trečią niekaip nesibaigiančią viršukalnę, svajojau pabėgioti (būtent pabėgioti, o ne paropinėti) lietuviškuoju apylygiu trail'u. Bėgau dabar apylygiu lietuviškuoju trail'u ir bambėjau, kad lygu, kad bėgti reikia, nėra kalno jokio į kurį būtų galima be sąžinės graužimo eiti. Vienaip ar kitaip bėgti dar galėjau, o tai reiškia, kad turėjau bėgti, nes neleidžiu sau eiti kol galiu bėgti. Šioje atkarpoje jau reikėjo save motyvuoti. Motyvavau trasos pusiaukele, paskui paskui 5-iais kilometrais iki maitinėlės. Džiaugiausi dviem upeliais, kuriuose druskas nuo veido galėjau nusiplauti, atsigaivinti ir prisipildyti gertuves.

    Ketvirtąją maitinėlę pasiekiau dar visai gyva, su džiaugsmu, kad artėja kola su čipsais ir jų kvapą emociškai kilometrą jaučiau. Šioje maitinėlėje valgiau daugiausiai, viskas ten atrodė skaniausia. Džiaugiausi, kad lūžimo momentas dar neatėjo. Vėliau sužinojau, kad šioje ketvirtojoje maitinėlėje dalis dalyvių grasino daugiau nebebėgti ir nemažai atbėgdavo su pasibaigusiu vandeniu. Man vanduo nesibaigė, nes prisipildžiau gertuvę upelyje, nes atsižvelgiant į likusį kilometražą įtariau, kad vanduo gali baigtis. Svarbu yra užsitikrinti vandens atsargas.
      Penktoji atkarpa buvo apie 14 km. Ten lūžau. Kelias buvo toks, kokio labai norėjau ketvirtoje atkarpoje - pakankamai kalvotas. Iš pradžių džiaugsmingai ėmiausi kopimo į kalvas ir smagiai skrisdavau nuokalnėmis žemyn, bet paskaudo nuokalnėse vienas kelis ir visas nuokalnių smagumas tuoj pat baigėsi. Atkarpa graži - kalvos, pakalnės, skirtingo tipo miškai, kartais retesni, kartais tokie tankūs, kad net samanos po medžiais neauga, kai kur atviri plotai, bet niekas nedžiugino, nes kelio skausmas nesitraukė net lygumoje. Buvo sunku, keikiau save kam ėmiausi ultros dar neatsistačius po ankstesnės ultros.
     Prasidėjo "tikroji ultra" - kuomet pasidaro tikrai sunku ir bėgti tenka ne vien raumenimis, bet smegenimis, širdimi, valia ar dar kažkuo, kas "traukia" sunkiu momentu. Turiu įsitikinimą, kad jei žmogus nubėga maratoną, tai fiziškai gali ir 100 km nubėgti, o ar nubėgs priklauso nuo charakterio. Kažko truputį bjauraus ir specifinio charakteryje reikia, kad bėgti nebe raumenimis. Taip ir bėgau iki paskutinės maitinėlės iš užsispyrimo, motyvuojant save, kad liko tik viena maitinėlė, kad liko mažiau nei 20 km, kad tiek nubėgus nėr čia ko jau nusiiminėti ir panašiai. Jei kelį būtų pradėję skaudėti trasos vidury - būčiau be sąžinės graužimo nusiėmus, bet nusiimti kai lieka mažiau nei 20 ir kai bėgu pirma iš moterų - na iki to dar nepribrendau...
    Į paskutinę maitinėlę atbėgau jau būdama "kažkur", specifinėje fazėje, kai bėgi ir tiek. Buvo likę iki finišo apie 16 km, bet jie buvo sunkiausi.

Donato Lazausko nuotrauka

    Daug kelio buvo palei upę, tiesiai, lėtai, ramiai ir nuobodžiai, keli šlaitai, vienas šlaitas ypač status. Paskui Karoliniškių šlaitai - jose aš nesu bėgiojus, bet reiks kada ir ten nukakti, nes gražu buvo net pavargus. Kartais atrodė, kad sugedo mano Suunto ir nebeskaičiuoja kilometražo - taip lėtai ir sunkiai paskutiniai kilometrai slinko. Nuokalnėse buvau lėtesnė nei įkalnėse, net pačiai buvo keista kad tai įmanoma. Tiesiog slinkau. Turėjau tikslą nelūžti per šią ultrą. Tikslo neįgyvendinau. Bebėgant paskutinę atkarpą susigalvojau naujų tikslų, nes reikėjo kažkuo save motyvuoti, kad bėgti kiek greičiau ir greičiau visą šitą reikalą baigti. Sugalvojau, kad noriu nubėgti greičiau nei per 10 valandų ir būti dešimtuke (bendroj įskaitoj). Kabinausi į tai, į savo naujus tikslus, jie padėjo judėti.

     Atjudėjusi į Vingio parką jau pajaučiau pabaigą. Tuo momentu norėjau, kad šis bėgimas baigtųsi, kuo greičiau, dabar, tiesiog. Ir baigėsi. Savo naujuosius tikslus pasiekiau - atbėgau per 9:50, 9-ta bendroj įskaitoj ir 1-a tarp moterų.
      Po finišo kurį laiką nejaučiau nieko. Jokių emocijų, nei džiaugsmo, nei euforijos dėl finišo, tiesiog nieko. Nei skausmo. Vėliau pradėjau jausti. Viską iš eilės. Džiaugsmą dėl geros trasos, gerų varžybų, dėl savo rezultato, dėl dar vienos ultros, kuri atnešė naują patirtį ir žinias. Dėl naujų ultra krikštų, kurių varžybose buvo daug. Tas labai smagu. Pradėjau jausti ir kelio skausmą, nebuvau dar pakankamai atsistačiusi po Pasaulio trail čempionato ir tai "išlindo" per kelio skausmą. Bet tai praeis, jau praeina.
       Norėčiau nubėgti ultrą nelūžus. Kol kas tai nepavyko, bet noriu, kad pavyktų. Tikiuosi tai realu. Kol kas žinau, kad ultros bėgamos skirtingai, skirtingi bėgikai turi skirtingas strategijas, kurios jiems veikia.
      Man ultra bėgime labai svarbu maistas - negaliu leisti, kad skrandis ištuštėtų, nes tada man pradeda darytis silpna ir net pykina. Dėl to valgau maitinėlėse ir tarp jų. Šį kartą atkarpose tarp maitinėlių, kur buvo apie 10 km atstumai man užteko vieno High5 geliuko, atkarpose, kur apie 14-17 km atstumai sunaudojau 2 geliukus. Kas pusantros valandos po kapsulę Salt Stick - čia kad nepritrūktų elektrolitų dėl prakaitavimo. Užtrukdavau ilgai maitinėlėse. Reiks mokintis prisiryti greičiau, bet taip gaila tuos čipsus su kola palikti :)
     Ultra bėgimas nėra stebuklas ar kažkas nerealaus. Tam nereikia sportuoti nuo gimimo ar nuo gilios vaikystės. Reikia galėti nubėgti maratoną ir dar turėti užsispyrimo tęsti tuomet, kai pasidaro labai sunku, ne šiaip sunku, o labai sunku, taip sunku, kad norisi tiesiog dingti, prapulti. Paskui būna labai gera vėl "atsirasti". Tai ką? Lets do it again? ;)