 |
| Lietuvos trail komanda - Vaidas Žlabys, Vaidotas Baužys, Vaiva Marcinkevičienė, aš, Gediminas Grinius, Marius Noreika, Valdemaras Milkus, Jonas Žakaitis, Modestas Bacys. Nuotraukoje trūksta dar Mindaugo Garmaus. |
V-asis Pasaulio trail čempionatas vyko Prancūzijos Alpėse, trasa driekėsi aplink įspūdingai gražų ir didelį Ansi ežerą. Trasos parametrai pristatyti organizatorių - ilgis 86 km, sukilimas 5300 m, startas ir finišas Ansi miestelyje. Trasa - vienas ratas aplink ežerą. Pasaulio trail čempionatai iki šiol organizuojami kas antrais metais. Šiam čempionatui trasa buvo "pasiskolinta" iš Tecnica Maxi-Race varžybų, kurios vyksta jau ne pirmus metus. Pasaulio čempionato dalyviai startavo 90 minučių anksčiau nei visiems atvirų Maxi-Race varžybų dalyviai. Kiekviena šalis, kuri yra IAU (International Association of Ultrarunners) narė galėjo deleguoti 9 vyrų ir 9 moterų komandas (ganėtinai daug). Rezultatai skaičiuojami vyrų, moterų ir komandų (vyrų ir moterų) kategorijose. Tam, kad būtų komandos rezultatas reikėjo mažiausiai trijų ir daugiausiai šešių bėgikų iš kurių skaičiuojama trijų greičiausiai atbėgusių laikų suma. Pasaulio čempionatas - ne tas renginys, kuris pasižymi milžiniška dalyvių gausa, loterijomis norint patekti ar panašiu populiarumu, tai renginys, kuris pasižymi aukštu bėgikų lygiu. Norint patekti į Pasaulio trail čempionatą nereikia įvykdyti normatyvų, nes jų nėra. Būtų sudėtinga trail'e normatyvus apskaičiuoti, nes, pavyzdžiui, nubėgti 80 km su 5300 sukilimo vienoje trasoje bus visai ne tas pats kas nubėgti tą patį atstumą su tokiu pačiu sukilimu kitoje trasoje - labai daug kas priklauso nuo trasos dangos (uolos su purvu ar miško takas), įkalnių skaičiaus (3 dideli kalnai ar 8 maži) ir kt. niuansų, kurie kiekvieną trasą daro unikalią. Dėl to trail'e egzistuoja trasos rekordai, o ne atstumo rekordai (kaip maratone, pusmaratonyje ar šimtinėje).
Kiekviena šalis galėjo deleguoti komandas į Pasaulio trail čempionatą subūrusi jas pagal savo nusistatytus kriterijus. Vos keletas šalių atsiuntė maksimalios sudėties komandas. Dauguma delegacijų buvo iš 6-10 bėgikų, bet buvo ir taip, kad šalį atstovavo trys, keturi ar vienas atletas. Akivaizdu, kad ne kiekybė buvo lemiamas veiksnys suburiant komandas.
Kurį laiką abejojau dėl dalyvavimo Pasaulio trail čempionate. Jaučiausi per silpna "pasauliniam lygmeniui". Kilo visokios mintys. Galiu bėgti ilgai ir nenukristi, galiu finišuoti per nustatytą laiką, bet ar to pakanka? Galiu trypčioti kiek noriu ant pakylų lietuviškose trail varžybose, bet ar to užtenka, kad važiuoti į Pasaulio čempionatą?
Savo vietą pasauliniam lygmenį suvokiau aiškiai, dėl to abejojau dėl dalyvavimo Pasaulio trail čempionate. Visą laiką buvo specifinis jausmas, kad man ten tiesiog ne vieta, kad nereikia kišti nosies ne į savo daržą ir kapstytis savo aplinkoje su savo lygmens bėgiojančiais žmonėmis. Suvokiau, kad mano pajėgumai yra dešimtukas nuo galo ir daugiausia dėl ko galiu stengtis, tai išlipti iš to dešimtuko. Su mintim, kad geriau jau dešimtukas nuo galo Pasaulio čempionate nei pirma vieta balbieriškio varžybose bei stipriu savo šeimos palaikymu, visgi priėmiau sprendimą dalyvauti. Buvo suburta moterų komanda, deja, komanda iširo kelias dienas iki išvykimo dėl vienos iš komandos narių ligos.
Galutinį sprendimą, kad dalyvauju Pasaulio trail čempionate priėmiau likus daugmaž 3 mėnesiams iki varžybų. Tuomet prasidėjo pasiruošimas. Pradėti ruoštis anksčiau net ir negalėjau, nes ilgai gydžiausi Kataro šimtinės ir savo neišmanymo paliktas dovanėles - traumas. Pasiruošimo metu per savaitę bėgdavau 80-140 km su 2000-2500 vertikalaus sukilimo. Šiam čempionatui daug ruošiausi Sapieginėje – kalvotoje Vilniaus vietovėje, kuri ne veltui vadinama Lietuvos trail gimtine. Rinkau kilometrus į aukštį, mokiausi bėgti greitai nuokalnėmis ir kopti į kalvas. Likus penkiom savaitėm iki čempionato per vieną savaitę tikslingai surinkau 5300 metrų vertikalaus sukilimo – tiksliai tiek, kiek bus Pasaulio trail čempionate ir reikės įveikti per vieną dieną. Savaitgaliais – ilgieji bėgimai. Kartą per savaitę Sapieginėje dariau "greitos įkalnės" treniruotes - bėgant tradicinę 15 km trasą į kiekvieną įkalnę bėgdavau maksimaliu greičiu. Porą kartų dariau "sumuštinio" principo treniruotes, tai yra dvi sunkios treniruotės viena paskui kitą arba varžybos ir po jų sunki kalnų treniruotė renkant minimum 1000 metrų vertikalaus sukilimo. Bėgdavau 6 dienas per savaitę, bet paskutines dvi savaites mažinau krūvius ir 3 dienas iki varžybų visai nebėgau.
Atvykus į Prancūziją, į varžybų centrą, manęs laukė smagi staigmena - dopingo kontrolė. Iš kiekvienos šalies komandų pagal reitingus buvo išrinkti 2 bėgikai - vyras ir moteris, kuriuos tikrino. Buvo imamas kraujas ir iš karto, dar neišėmus adatos, tikrinamas hemoglobino lygis - jei jis pasirodytų įtartinai aukštas, tuomet imtų kraujo daugiau ir darytų išsamesnę analizę. Mano hemoglobino lygis buvo pasak tikrinusių gydytojų "pretty low" - geras išsireiškimas. Ką su tuo žemu hemoglobinu daryti ir kaip jį kelti aš jau nebežinau. Geležies preparatai man šlykštūs iki pykinimo, o natūraliomis priemonėmis kol kas nieko gero nepavyko pasiekti. Taigi, vietoj to, kad kaupti energiją ir ilsėtis prieš varžybas, teko "kraujo donoryste" užsiimti. Iki varžybų dar buvo čempionato atidarymas - oficiali, nemažai laiko užimanti ceremonija, kurios esmė - dalyvių paradas.
Visas ikivaržybinis organizavimas buvo tikrai pakankamai sklandus ir kokybiškas, neskaitant kelių niuansų tokių kaip pristatymas į starto vietą nelikus nei pusvalandžio iki starto. Galima būtų dar rasti prie ko prikibti, bet aš labiau stengiausi orientuotis į tai, kas gerai - kad visur buvome transportuojami autobusais pradedant pasiėmimu iš aerouosto ir baigiant nuvežimu atgal. Nors atidarymo ceremonija ar dopingo kontrolė ir buvo pakankamai laikui imlūs užsiėmimai, bet laiko tikrai užteko ramiai susipakuoti varžyboms reikiamus daiktus, juos persižiūrėti ir nusnausti.
Varžybų startas buvo naktį. 3:30 vietos laiku. Tuo metu buvo gili naktis, tamsu ir dar nesiruošė švisti. Starto vietoje mirguliavo daug šviesų - visi pirmyn atgal malėsi su galvos žibintais - atrodė tikrai įspūdingai. Iš arti buvo galima pažvelgti į tokias trail'o žvaigždes kaip Caroline Chaverot, Nathalie Mauclair, Luis Alberto Hernando, Tom Owens, Maite Maiora Elizondo ar Manuel Merillas. Nulindau kukliai į patį galą ir startavau iš ten. Buvau sau griežtai pasakius - jokio starto emocijų nesuvaldymo ir pagreitėjimo neturi būti - bėgti iki 75 proc. pajėgumo, kitaip tariant lengvu aerobiniu ritmu. Kol buvo lygu bėgau 4:30 pace'u, įkalnėje, žinoma, kur kas lėčiau. Pirmoji įkalnė buvo 'apšilimo" tipo - ilga ir neįpatingai stati, kartais trumpam pereinanti į lygumą ir leidžianti pailsėti, ten taip pat nebuvo ir jokių techninių elementų. Jei bėgikas stiprus - tikrai galėjo visą įkalnę bėgti. Buvo smagu ir gražu bėgti ir kopti dar nepavargus, atrodo, mistiniu nakties mišku, kuris kartais buvo pilnas rūko, o kartais prasiskirdavo ir parodydavo žemai likusį mirgantį Ansi miestelį. Kokie maži tie miesto žiburiukai, tarsi šviečiantis skruzdelynas, užtai labai dideli apsamanoję miško medžiai. Jie ten kitaip apsamanoję nei pas mus, labiau, storiau, dramatiškiau. Drėgmė miške nuo medžių šakų lašėjo. Dabar jau beveik tikiu pasakom apie mistinius miškus arba naktis ir galingos lempos šviesa tokį įspūdį sukūrė.
Pirmąją įkalnę įveikiau gal ramiai ir fizine, ir emocine prasmėmis. Žinoma kopiau, visą laiką bėgti man jėgų neužteko. Nelenktyniavau, lenkiau tik tuos žmones, kuriuos galėjau lenkti be pagreitėjimo ir leidau save lenkti ramia širdimi ir su šypsena. Žiūrėjau į tuos dalyvius, kurie jau pirmoje įkalnėje bando daryti šou - t.y. aplenkia, dar pajuda greičiau kelis metrus ir paskui stipriai sulėtėja. Džiaugiausi, kad bent šitas pamokas aš jau išmokus :) Tokius šou atlikėjus paskutinį kartą mačiau pirmos įkalnės viršuje sunkiai šnopuojančius.
Pirmąją viršūnę pasiekiau su švintančia diena. Viršuje laukė maitinėlė, kurioje pasidžiaugiau kola, bananais, pasipildžiau vandens atsargas ir tolyn. Pirmoji nuokalnė kaip ir pirmoji įkalnė - apšilimui. Ji nebuvo labai stati, daugiausia serpantino tipo takelis. Danga - žemė, žvyras, akmenys. Savo "gimtojoje" Sapieginėje galvojau, kad nuokalnėmis bėgti aš moku, o įkalnėmis - ne. Jau pirmoje nuokalnėje Alpėse supratau kad, deja, bet ir nuokalnėmis bėgti aš nemoku. Tiksliau nemoku bėgti tokiomis, kurių danga man neįprasta. Dideli, šlapi, nelygūs akmenys man nelabai įprasta danga, taigi pradėjau lėtėti ir elgtis atsargiai. Tuomet mane pradėjo masiškai visi lenkti ar bent jau toks įspūdis man susidarė. Pirmą kartą per šias varžybas suėmė sportinis pyktis, kad kas čia dabar darosi, lenkia kas netingi. Pradėjau jaustis drąsiau ant šlapių akmenų, pradėjau greitėti, džiaugtis, kad gaunasi, lenkti, va taip jums visiems ir daugiau manęs prašom nelenkit, matot kaip man sekasi, išmokau jau ir ... guliu. Paslydau ant šlapio akmens, nusibalnojau ranką, kryptelėjau koją ir ramiai sau nusliūkinau žemyn nuokalne. Sportinio pykčio kaip nebuvę.
Antroji įkalnė "susilipo" tiesiog kažkaip. Jau nebebuvo pirmos įkalnės džiaugsmo ir lengvumo, buvo paprastai bukas sunkus arklinis darbas, kai įsiremi rankomis į šlaunis ir "kapoji" kartojant "ir tai praeis" arba "nesitęs ji amžinai" ar pan. Iš vakaro smagiai palijo, taigi buvo trasos atkarpų, kai Alpės man priminė Lenkiją, Lemkowyną ir visą tenai buvusį purvą. Purvo trasoje buvo, vietomis tikrai gausiai.
Dalyviai išsiskirstė, būdavo momentų kai trasoje pasijausdavau visai viena. Lenkiau dalį žmonių, kurie aplenkė mane pirmojoje nuokalnėje. Didžioji įkalnės dalis buvo apaugusi mišku, bet kartais atsiverdavo vaizdas į ežerą ir kalnus. Pasakiškos panoramos. Gražu, dėl to ir sekundžių kelių paaukoti negaila.
Antroji nuokalnė man buvo staigmena. Stati, slidi, danga įvairi - uolos, purvas, medžių šaknys. Visai kitokia nei galima sutikti mūsų Sapieginėje. Žiūrėjau su liūdesiu ir susižavėjimu kaip mane vėl nuokalnėje lenkia ir kartojau sau "aš irgi taip išmoksiu". Gerai, kad tuomet trasoje, nuokalnėje neatėjo reali mintis "kur to išmokti?". Matyt suveikė smegenų apsauginiai mechanizmai, nes mintis, kad Lietuvoje išmokti tokiomis nuokalnėmis leistis yra neįmanoma, nes tokių ar panašių nuokalnių tiesiog nėra būtų labai demotyvuojanti. Antroje nuokalnėje pavargo, paskaudo ir "užkaito" šlaunų raumenys.
Po antros nuokalnės sekė nedidelė atkarpa lygaus kelio - per miestelį link maitinėlės. Šios maitinėlės jau labai laukiau, norėjosi į skrandį įsimesti tikro, realaus, kramtomo, pageidautina šilto maisto. Stebuklas ultra trail'uose tos maitinėlės, joms galima melstis ir ten, kur jos buvo altorius statyti. Antroji maitinėlė buvo prabangi - su makaronų sriuba, sūriu, dešra, čipsais, šokoladu, džiovintais vaisiais, riešutais, kola, isotonikais ir t.t. Ilgiausi stalai didžiausiomis gėrybėmis nukrauti. Makaronų sriuba su čipsais - aukščiausio kulinarinio lygio stebuklas, išradimas ir atradimas viename ir tegu visi maisto kritikai palaksto po Alpes keletą valandų, tai supras realiai ir be bajerių kas yra maistas ir kaip jis valgomas :)
O jeigu rimtai, tai man net keli sporto gydytojai yra sakę, kad turiu ilguose nuotoliuose labai prisižiūrėti mitybą, nes išalkti man nebus gerai. Tikiu, tikiu. Taip ir yra. Matyt ne veltui tos šlovinančios giesmės maitinėlėms pas mane gimsta.
Trečioji įkalnė buvo pati sunkiausia, kurią praminiau nesibaigiančiąja ožių įkalne. 1200 sukilimo. Ir taip iš karto. Lipau, lipau, kopiau, dar ir bėgau, o kaip nesibaigia taip nesibaigia. Vis galo nematyti. Klastinga įkalnė - kiekvieną kartą keliukui sukantis už kalno jau atrodo, kad dabar tikrai jau viskas, tuoj nuokalnė prasidės, bet keliukas vis kildavo ir kildavo, aukštyn ir aukštyn, taip bekildamas keliukas ir baigėsi, tuomet ant plikų akmenų atsirado strėlės ryškiai oranžinės spalvos rodančios, kad dar aukštyn. Aukštyn link debesų, plikais akmenimis, kabinantis į juos rankomis ir staugiant mintyse, kad aš beveik danguj ir tuoj galėsiu "knocking on the heavens door" (Guns'n'Roses daina). Ne belsčiau - kojomis atidaryčiau tas duris, jei rasčiau - tada atrodė būtent taip.
Mintyse bespardant dangaus vartus išgirdau varpelių garsus - ne bažnytinius, o tuos, kuriais ant kalno viršaus skambina palaikyti susirinkę žmonės, taip kopiantiems pranešdami, kad kalno viršūnė jau visai čia pat ir lipti liko tikrai nedaug. Tas džiaugsmas prilygo maitinėlės džiaugsmui. Akyse prašviesėjo, kojos sustiprėjo, nugara išsitiesė, šypsena net atsirado ir su nauju jėgų antplūdžiu nuskubėjau link varpelių garsų, nes ten kalno viršus, jis tikrai baigsis - tas kalnas, nesvarbu kokia bus baisi nuokalnė, svarbu, kad kalno pabaiga čia pat. Visai čia pat! Už šitų olų! Skubu, džiaugiuosi, varpelių skambėjimas šalia, jų daug, tų varpelių, tuoj žmonių balsus išgirsiu, palaikančius šūksnius, šypsenas. Ir tada "meeee", "meee", dzin, dzin, dzin, "meee". Ožiai. Suknisti, raguoti,, dvokiantys, durnų akių kalnų ožiai su skambaliukais po kaklais. Bjaurybės! Nulupt vietoj ir nepasigailėt. Nėra keiksmažodžių tuometinei būsenai nusakyti. Raguoti ožiai, ne veltui velnias vaizduojamas raguotas ir visokie blogiai dažnai būna su ragais. Šitie palyginimai tikrai kilo iš kalnų ožių su skambaliukais po kaklais. Tikrai taip. Žinau!:)
O kelias, tiksliau rodyklės per plikas uolas, vis tęsiasi tolyn, aukštyn, ten, kur nieko nesimato ir nieko nėra. Kur saulė ir vėjas, ir nesibaigiantis kalnas. Gražu aplinkui, viskas gražu - ežeras gražus, kalnai, miškai, viskas gražu, tik ožiai negražūs. Norėjosi apsiverkti, bet negi dabar verksi dėl ožių.
Nuokalnėje ir ožiai jau buvo nebe tokie blogi. Kurį laiką džiaugiausi nuokalne, prisipildžiau vandens iš kalnų upelio, nes pirmą kartą trasoje vanduo buvo bepasibaigiantis. Ši buvo dar kitokia nuokalnė nei pirmos dvi. Čia buvo gan statu ir danga - kumščio dydžio palaidi, judantys akmenys. Manau ji būtų gan neblogai bėgama su šviežiais raumenimis, bet šlaunų raumenis aš "palikau" antroje nuokalnėje, o ši - trečioji - užsimanė mano kelių.
Iš pradžių skaudėjo šlaunis, vėliau skausmas perėjo į kelius ir nesitraukė. Įsitaisė skausmas saugiai ir giliai keliuose ir su kiekvienu žingsniu linksminosi. Nededi žingsnių - skausmo nėra, dedi žingsnį - skausmas yra. Taip tvarkingai, užtikrintai ir garantuotai kaip kokybiško šveicariško laikrodžio mechanizmas su garantija šimtui metų. Kartais sustodavau tiesiog pastovėti, nors kelias minutes be skausmo praleisti. O nuokalnė ilga, ne taip kaip mūsų Sapieginėj, kur pora minučių ir nuokalnė įveikta. Vėl mane lenkė, lenkė lengva ristele tos ir tie, kuriuos aš sunkiu darbu įkalnėse lenkiau. Dar šiek tiek, jau ir miestelis ir maitinėlė netoli ir džiaugsmas, kad lygumoj kelių skausmo nebeliko.
Trečioji maitinėlė jau kvepėjo finišu, nors jinai buvo 70-tame kilometre, o trasa pagal mano laikrodį buvo 83, o pagal organizatorius 86 kilometrų ilgio, bet trečioji maitinėlė jau labai stipriai kvepėjo finišu. Asortimentas toks pats nuostabus kaip antroje maitinėlėje. Žiūrėjau į kalną link kurio artėju ir mintyse kartojau, kad liko tik viena (ok, suknista) įkalnė ir viena (dar labiau suknista) nuokalnė, visko po vieną, po paskutinį. Lipant į paskutinę įkalnę žiūrėjau į sukilimą, stebėjau kiek jo liko, džiaugiausi kai buvo likę 600 sukilimo - tuo metu sau sakiau, kad tik viena Sapieginės traselė beliko. Kai liko 500 sukilimo džiaugiausi, kad nei 500 neliko, "kapojau" į viršų ir skaičiavau šimtines. Kai visai blogai pasidarydavo, kai nugarą paskausdavo nuo kopimo į viršų - pastovėdavau į medį įsikibus, o kai medžių nebeliko - tai į uolą. Uolų tai visada buvo. Uolų ir ožių yra visur (Alpėse).
Likus kopti dar 200 metrų pagal mano laikrodį buvau labai nustebinta, kad įkalnė baigėsi. Buvau nusiteikusi dar sulipti tuos 200, bet nereikėjo. Pirmoji maloni staigmena.
Buvo ir antroji maloni staigmena - nuokalnė. Nuokalnės pradžia buvo nieko gero nežadanti - uolos, šaknys, statu. Labai nenorėjau vėl sulėtėti ir praleisti į priekį visų, kuriuos aplenkiau įkalnėje. Bėgau ir vėl kritau, bet atsistojau ir toliau bėgau. Dažniausiai man būna kitaip - krentu - išsigąstu - susikaustau - sulėtėju. Šį kartą nukritau, atsistojau ir nubėgau. Nežinau kodėl taip gavosi, bet gavosi, gal gausis dar. Vėliau nuokalnė perėjo į serpantininį keliuką, kuris buvo labai panašus į mūsų Sapieginės singletrack'us tik su vietomis gausiau, vietomis mažiau pamėtytais akmenimis. Nebuvo itin statu, nei šlaunų raumenų, nei kelių neskaudėjo. Nuovargis jautėsi, nestabilumas kojose buvo dėl to labai gražiai ir greitai pasileisti žemyn jau neišėjo, bet išėjo bėgti ir manęs nelenkė, net aš lenkiau.
Leidžiantis paskutine nuokalne galvojau tik apie finišą, kad jis šalia, kad bėgu už Lietuvą, kad bėgu išvis, nes teko nemažai eiti. Nebesirūpinau maitinimu, nebegalvojau apie tai. Girdėjosi varžybų finišo garsai - per mikrofoną kažką džiaugsmingai ir pakiliai kalbėjo. Tai buvo tikra, tikri garsai, ne taip kaip su ožiais. Paskutiniai 1,5 kilometrų lyguma - taip lengva, taip faina, taip gera. Raudonas kilimas. Finišo arka. Viskas. Kažkaip net gaila, kad nebereikia bėgti. Prisėdau prie lietuvių, galva savaime dėjosi ant žemės. Kita mintis - kaip gerai, kad nebereikia bėgti. Kažkiek ramios tylos triukšme, ežeras ir kalnai, ir mėlynas dangus. Šypsena.
Atbėgau 60-ta iš 109 startavusių ir 85 finišavusių moterų. Bendroje įskaitoje į pirmą punktą atbėgau 201-ą, o finišavau 188-ta, reiškia nuokalnių praradimus pavyko kompensuoti. Turėjau tikslą nebūti paskutiniame dešimtuke ir nebuvau, nebuvau ir priešpaskutiniame dešimtuke. Pažiūrėjus atgal - galbūt reiktų geriau, bet geriau negalėjau, jei būčiau galėjus, tai būčiau ir atbėgus. Užtrukau 13:28. Pasaulio čempionatas ir yra pasaulio čempionatas, ten bėgama su elitu. Smalsumo sumetimais pažiūrėjau kaip mano laikas atrodytų lyginant su open race dalyvių laikais (open race startavo už 90 min nuo Pasaulio čempionato starto) ir radau, kad bučiau kažkur tarp 12 - 15 greičiausių moterų. Skirtumai didžiuliai, bet sveika pamatyti savo lygį tarp elito, nes Lietuvoje bėgiojant gali rožiniai akinukai ant akių užkristi. Kol kas tai ilgiausias mano trasoje praleistas laikas, bet man patiko, tikrai noriu dar ir daugiau.
Lietuvos komandos rezultatas. Lietuvos vyrų komanda užėmė aukštą 8-tą vietą. Čempionato statistika atrodo taip: startavo iš viso 287 atletai (109 moterys ir 178 vyrai), o finišavo 229 atletai (85 moterys ir 144 vyrai). Lietuvos ultra bėgikų rezultatai individualiose įskaitose (pirmų trijų greičiausiai atbėgusių vyrų rezultatai lėmė 8 vietą komandinėje įskaitoje) atrodo taip:
Trasa. Trail'o trasos vertinimas yra tiesiogiai priklausomas nuo turimos patirties ir įgūdžių. Gediminas Grinius šią trasą apibūdino kaip visai techniškai nesudėtingą ir labai paprastą. Man ši trasa buvo vietomis techniška ir sudėtinga. Viskas priklauso nuo patirties. Šioje trasoje buvo galima rasti visko - nuo asfalto, žvyrkelio, paprasto singletrack'o iki uolų į kurias kopiama prisilaikant virve, akmenų, purvo, šaknų ir visų šių elementų mišinių. Geriausia vadovautis mažiausiai patirties turinčio bėgiko trasos apibūdinimu, tai jei pasirodys paprasčiau ir lengviau nei nupasakota, būsite tiesiog maloniai nustebinti. Faktas aiškus - normaliam kalniniam bėgimui mūsų Sapieginėje nepasiruošime. Sapieginė geriau nei nieko, bet ten nėra ilgų įkalnių, ir ilgų nuokalnių, o danga visai ne techniška. Norint gerai bėgti kalnuose, kalnuose ir bėgti reikia. Mano Suunto duomenimis trasa buvo 83 km ilgio su 5100 sukilimo, organizatorių duomenimis turėtų būti 86 km su 5300 sukilimo. Visų lietuvaičių laikrodžiai nedidele paklaida rodė skirtingus skaičius, matyt tai dėl aukščio, atokių vietovių ar pan. - gal gps ne visur buvo tikslus.
Maistas. Ruošiausi šioms varžyboms ir likus trims dienoms pradėjau gerti carboloader'į bei valgyti dideliais kiekiais viską iš eilės. Taip kaupiau energiją. Varžybų metu - kas 30-45 minutes High5 geliukai, vienas su kofeinu, vienas be ir taip pakaitom. Po maitinėlės - geliukas už valandos arba 1:15 - pagal savijautą. Su šiais geliukais "sutart" sekėsi gerai - skaniai, lengvai, be jokių skrandžio kaprizų net ir į varžybų pabaigą, kai būna stadija - nieko nebenoriu. Tiksliau per šias varžybas man tokios stadijos nebuvo. Labai atsigaudavau po maitinėlių - užkandus tikro maisto. Pasirodo man tai svarbu. Gėrimai - turėjau 2 softflask'us po 0,5 litro. Į vieną pildavau vandenį, o į kitą pasidarydavau Zero elektrolitų, kurie yra tabletėmis ir dėl to patogu neštis. Kas 2 valandos - SaltStick druskos kapsulė - kad tikrai tikrai nepritrūkti elektrolitų ir kitų mineralų. Pagal tai, kad mano kuprinė buvo balta nuo išprakaituotų druskų, spėju, kad druskų tikrai turėjau :) Turėjau dar vieną slaptą ginklą - chia ir guaranos miltelių gėrimą, kurį nešiausi nedidelėje gertuvėje. Tarpe tarp geliukų išgerdavau po kelis gurkšnius. Visa šia maitinimosi strategija esu patenkinta, nes nebuvo jokių didelių "lūžimų". Maistas varžybų metu yra labai individualus reikalas, kiekvienas ultra daro vis kažką kitaip ir kartais labai skirtingai. Čia reikia ieškoti ir rasti. Ieškoti geriausia per ilguosius bėgimus, o ne per varžybas :)
Savijauta. Varžybų metu labai džiaugiausi, kad neišlindo jokie ilgalaikiai skausmai. Kelių skausmo nuokalnėje ilgalaikiu nelaikau nes nuokalnei pasibaigus skausmas taip pat pasibaigė. Maitinausi bėgimo metu palyginus daug (lyginu su kitais lietuviais bėgikais), bet ir šiandien, praėjus penkioms dienoms po varžybų, negaliu sustoti valgyti. Galiu nemiegoti, bet tik duokit valgyti. Šiuo metu kažkas jaučiasi kelyje, stebiu kas bus toliau. Jau bėgiojau. Ir bėgiosiu.
Ir vistiek išmoksiu aš tom stačiom, akmenuotom, uolėtom, šaknuotom, purvais aptekėjusiom ir ožių nulaipiotom nuokalnėm leistis :)
Kiekviena šalis galėjo deleguoti komandas į Pasaulio trail čempionatą subūrusi jas pagal savo nusistatytus kriterijus. Vos keletas šalių atsiuntė maksimalios sudėties komandas. Dauguma delegacijų buvo iš 6-10 bėgikų, bet buvo ir taip, kad šalį atstovavo trys, keturi ar vienas atletas. Akivaizdu, kad ne kiekybė buvo lemiamas veiksnys suburiant komandas.
Kurį laiką abejojau dėl dalyvavimo Pasaulio trail čempionate. Jaučiausi per silpna "pasauliniam lygmeniui". Kilo visokios mintys. Galiu bėgti ilgai ir nenukristi, galiu finišuoti per nustatytą laiką, bet ar to pakanka? Galiu trypčioti kiek noriu ant pakylų lietuviškose trail varžybose, bet ar to užtenka, kad važiuoti į Pasaulio čempionatą?
Savo vietą pasauliniam lygmenį suvokiau aiškiai, dėl to abejojau dėl dalyvavimo Pasaulio trail čempionate. Visą laiką buvo specifinis jausmas, kad man ten tiesiog ne vieta, kad nereikia kišti nosies ne į savo daržą ir kapstytis savo aplinkoje su savo lygmens bėgiojančiais žmonėmis. Suvokiau, kad mano pajėgumai yra dešimtukas nuo galo ir daugiausia dėl ko galiu stengtis, tai išlipti iš to dešimtuko. Su mintim, kad geriau jau dešimtukas nuo galo Pasaulio čempionate nei pirma vieta balbieriškio varžybose bei stipriu savo šeimos palaikymu, visgi priėmiau sprendimą dalyvauti. Buvo suburta moterų komanda, deja, komanda iširo kelias dienas iki išvykimo dėl vienos iš komandos narių ligos.
Galutinį sprendimą, kad dalyvauju Pasaulio trail čempionate priėmiau likus daugmaž 3 mėnesiams iki varžybų. Tuomet prasidėjo pasiruošimas. Pradėti ruoštis anksčiau net ir negalėjau, nes ilgai gydžiausi Kataro šimtinės ir savo neišmanymo paliktas dovanėles - traumas. Pasiruošimo metu per savaitę bėgdavau 80-140 km su 2000-2500 vertikalaus sukilimo. Šiam čempionatui daug ruošiausi Sapieginėje – kalvotoje Vilniaus vietovėje, kuri ne veltui vadinama Lietuvos trail gimtine. Rinkau kilometrus į aukštį, mokiausi bėgti greitai nuokalnėmis ir kopti į kalvas. Likus penkiom savaitėm iki čempionato per vieną savaitę tikslingai surinkau 5300 metrų vertikalaus sukilimo – tiksliai tiek, kiek bus Pasaulio trail čempionate ir reikės įveikti per vieną dieną. Savaitgaliais – ilgieji bėgimai. Kartą per savaitę Sapieginėje dariau "greitos įkalnės" treniruotes - bėgant tradicinę 15 km trasą į kiekvieną įkalnę bėgdavau maksimaliu greičiu. Porą kartų dariau "sumuštinio" principo treniruotes, tai yra dvi sunkios treniruotės viena paskui kitą arba varžybos ir po jų sunki kalnų treniruotė renkant minimum 1000 metrų vertikalaus sukilimo. Bėgdavau 6 dienas per savaitę, bet paskutines dvi savaites mažinau krūvius ir 3 dienas iki varžybų visai nebėgau.
Pirmąją įkalnę įveikiau gal ramiai ir fizine, ir emocine prasmėmis. Žinoma kopiau, visą laiką bėgti man jėgų neužteko. Nelenktyniavau, lenkiau tik tuos žmones, kuriuos galėjau lenkti be pagreitėjimo ir leidau save lenkti ramia širdimi ir su šypsena. Žiūrėjau į tuos dalyvius, kurie jau pirmoje įkalnėje bando daryti šou - t.y. aplenkia, dar pajuda greičiau kelis metrus ir paskui stipriai sulėtėja. Džiaugiausi, kad bent šitas pamokas aš jau išmokus :) Tokius šou atlikėjus paskutinį kartą mačiau pirmos įkalnės viršuje sunkiai šnopuojančius.
Dalyviai išsiskirstė, būdavo momentų kai trasoje pasijausdavau visai viena. Lenkiau dalį žmonių, kurie aplenkė mane pirmojoje nuokalnėje. Didžioji įkalnės dalis buvo apaugusi mišku, bet kartais atsiverdavo vaizdas į ežerą ir kalnus. Pasakiškos panoramos. Gražu, dėl to ir sekundžių kelių paaukoti negaila.
Antroji nuokalnė man buvo staigmena. Stati, slidi, danga įvairi - uolos, purvas, medžių šaknys. Visai kitokia nei galima sutikti mūsų Sapieginėje. Žiūrėjau su liūdesiu ir susižavėjimu kaip mane vėl nuokalnėje lenkia ir kartojau sau "aš irgi taip išmoksiu". Gerai, kad tuomet trasoje, nuokalnėje neatėjo reali mintis "kur to išmokti?". Matyt suveikė smegenų apsauginiai mechanizmai, nes mintis, kad Lietuvoje išmokti tokiomis nuokalnėmis leistis yra neįmanoma, nes tokių ar panašių nuokalnių tiesiog nėra būtų labai demotyvuojanti. Antroje nuokalnėje pavargo, paskaudo ir "užkaito" šlaunų raumenys.
O jeigu rimtai, tai man net keli sporto gydytojai yra sakę, kad turiu ilguose nuotoliuose labai prisižiūrėti mitybą, nes išalkti man nebus gerai. Tikiu, tikiu. Taip ir yra. Matyt ne veltui tos šlovinančios giesmės maitinėlėms pas mane gimsta.
O kelias, tiksliau rodyklės per plikas uolas, vis tęsiasi tolyn, aukštyn, ten, kur nieko nesimato ir nieko nėra. Kur saulė ir vėjas, ir nesibaigiantis kalnas. Gražu aplinkui, viskas gražu - ežeras gražus, kalnai, miškai, viskas gražu, tik ožiai negražūs. Norėjosi apsiverkti, bet negi dabar verksi dėl ožių.
Nuokalnėje ir ožiai jau buvo nebe tokie blogi. Kurį laiką džiaugiausi nuokalne, prisipildžiau vandens iš kalnų upelio, nes pirmą kartą trasoje vanduo buvo bepasibaigiantis. Ši buvo dar kitokia nuokalnė nei pirmos dvi. Čia buvo gan statu ir danga - kumščio dydžio palaidi, judantys akmenys. Manau ji būtų gan neblogai bėgama su šviežiais raumenimis, bet šlaunų raumenis aš "palikau" antroje nuokalnėje, o ši - trečioji - užsimanė mano kelių.
Trečioji maitinėlė jau kvepėjo finišu, nors jinai buvo 70-tame kilometre, o trasa pagal mano laikrodį buvo 83, o pagal organizatorius 86 kilometrų ilgio, bet trečioji maitinėlė jau labai stipriai kvepėjo finišu. Asortimentas toks pats nuostabus kaip antroje maitinėlėje. Žiūrėjau į kalną link kurio artėju ir mintyse kartojau, kad liko tik viena (ok, suknista) įkalnė ir viena (dar labiau suknista) nuokalnė, visko po vieną, po paskutinį. Lipant į paskutinę įkalnę žiūrėjau į sukilimą, stebėjau kiek jo liko, džiaugiausi kai buvo likę 600 sukilimo - tuo metu sau sakiau, kad tik viena Sapieginės traselė beliko. Kai liko 500 sukilimo džiaugiausi, kad nei 500 neliko, "kapojau" į viršų ir skaičiavau šimtines. Kai visai blogai pasidarydavo, kai nugarą paskausdavo nuo kopimo į viršų - pastovėdavau į medį įsikibus, o kai medžių nebeliko - tai į uolą. Uolų tai visada buvo. Uolų ir ožių yra visur (Alpėse).
Buvo ir antroji maloni staigmena - nuokalnė. Nuokalnės pradžia buvo nieko gero nežadanti - uolos, šaknys, statu. Labai nenorėjau vėl sulėtėti ir praleisti į priekį visų, kuriuos aplenkiau įkalnėje. Bėgau ir vėl kritau, bet atsistojau ir toliau bėgau. Dažniausiai man būna kitaip - krentu - išsigąstu - susikaustau - sulėtėju. Šį kartą nukritau, atsistojau ir nubėgau. Nežinau kodėl taip gavosi, bet gavosi, gal gausis dar. Vėliau nuokalnė perėjo į serpantininį keliuką, kuris buvo labai panašus į mūsų Sapieginės singletrack'us tik su vietomis gausiau, vietomis mažiau pamėtytais akmenimis. Nebuvo itin statu, nei šlaunų raumenų, nei kelių neskaudėjo. Nuovargis jautėsi, nestabilumas kojose buvo dėl to labai gražiai ir greitai pasileisti žemyn jau neišėjo, bet išėjo bėgti ir manęs nelenkė, net aš lenkiau.
Atbėgau 60-ta iš 109 startavusių ir 85 finišavusių moterų. Bendroje įskaitoje į pirmą punktą atbėgau 201-ą, o finišavau 188-ta, reiškia nuokalnių praradimus pavyko kompensuoti. Turėjau tikslą nebūti paskutiniame dešimtuke ir nebuvau, nebuvau ir priešpaskutiniame dešimtuke. Pažiūrėjus atgal - galbūt reiktų geriau, bet geriau negalėjau, jei būčiau galėjus, tai būčiau ir atbėgus. Užtrukau 13:28. Pasaulio čempionatas ir yra pasaulio čempionatas, ten bėgama su elitu. Smalsumo sumetimais pažiūrėjau kaip mano laikas atrodytų lyginant su open race dalyvių laikais (open race startavo už 90 min nuo Pasaulio čempionato starto) ir radau, kad bučiau kažkur tarp 12 - 15 greičiausių moterų. Skirtumai didžiuliai, bet sveika pamatyti savo lygį tarp elito, nes Lietuvoje bėgiojant gali rožiniai akinukai ant akių užkristi. Kol kas tai ilgiausias mano trasoje praleistas laikas, bet man patiko, tikrai noriu dar ir daugiau.
Lietuvos komandos rezultatas. Lietuvos vyrų komanda užėmė aukštą 8-tą vietą. Čempionato statistika atrodo taip: startavo iš viso 287 atletai (109 moterys ir 178 vyrai), o finišavo 229 atletai (85 moterys ir 144 vyrai). Lietuvos ultra bėgikų rezultatai individualiose įskaitose (pirmų trijų greičiausiai atbėgusių vyrų rezultatai lėmė 8 vietą komandinėje įskaitoje) atrodo taip:
Vyrai
Gediminas Grinius - laikas 09:18, vieta 14.
Modestas Bacys - laikas 10:08, vieta 51.
Vaidas Žlabys - laikas 10:17, vieta 60.
Marius Noreika - laikas 11:19, vieta 96.
Vaidotas Baužys - laikas 12:14, vieta 109.
Valdemaras Milkus - laikas 14:08, vieta 131.
Mindaugas Garmus - laikas 14:32, vieta 134.
Gediminas Grinius - laikas 09:18, vieta 14.
Modestas Bacys - laikas 10:08, vieta 51.
Vaidas Žlabys - laikas 10:17, vieta 60.
Marius Noreika - laikas 11:19, vieta 96.
Vaidotas Baužys - laikas 12:14, vieta 109.
Valdemaras Milkus - laikas 14:08, vieta 131.
Mindaugas Garmus - laikas 14:32, vieta 134.
Moterys:
Viktorija Tomaševičienė - laikas 13:28, vieta 60.
Vaiva Marcinkevičienė - laikas 14:07, vieta 72.
Viktorija Tomaševičienė - laikas 13:28, vieta 60.
Vaiva Marcinkevičienė - laikas 14:07, vieta 72.
Trasa. Trail'o trasos vertinimas yra tiesiogiai priklausomas nuo turimos patirties ir įgūdžių. Gediminas Grinius šią trasą apibūdino kaip visai techniškai nesudėtingą ir labai paprastą. Man ši trasa buvo vietomis techniška ir sudėtinga. Viskas priklauso nuo patirties. Šioje trasoje buvo galima rasti visko - nuo asfalto, žvyrkelio, paprasto singletrack'o iki uolų į kurias kopiama prisilaikant virve, akmenų, purvo, šaknų ir visų šių elementų mišinių. Geriausia vadovautis mažiausiai patirties turinčio bėgiko trasos apibūdinimu, tai jei pasirodys paprasčiau ir lengviau nei nupasakota, būsite tiesiog maloniai nustebinti. Faktas aiškus - normaliam kalniniam bėgimui mūsų Sapieginėje nepasiruošime. Sapieginė geriau nei nieko, bet ten nėra ilgų įkalnių, ir ilgų nuokalnių, o danga visai ne techniška. Norint gerai bėgti kalnuose, kalnuose ir bėgti reikia. Mano Suunto duomenimis trasa buvo 83 km ilgio su 5100 sukilimo, organizatorių duomenimis turėtų būti 86 km su 5300 sukilimo. Visų lietuvaičių laikrodžiai nedidele paklaida rodė skirtingus skaičius, matyt tai dėl aukščio, atokių vietovių ar pan. - gal gps ne visur buvo tikslus.
Maistas. Ruošiausi šioms varžyboms ir likus trims dienoms pradėjau gerti carboloader'į bei valgyti dideliais kiekiais viską iš eilės. Taip kaupiau energiją. Varžybų metu - kas 30-45 minutes High5 geliukai, vienas su kofeinu, vienas be ir taip pakaitom. Po maitinėlės - geliukas už valandos arba 1:15 - pagal savijautą. Su šiais geliukais "sutart" sekėsi gerai - skaniai, lengvai, be jokių skrandžio kaprizų net ir į varžybų pabaigą, kai būna stadija - nieko nebenoriu. Tiksliau per šias varžybas man tokios stadijos nebuvo. Labai atsigaudavau po maitinėlių - užkandus tikro maisto. Pasirodo man tai svarbu. Gėrimai - turėjau 2 softflask'us po 0,5 litro. Į vieną pildavau vandenį, o į kitą pasidarydavau Zero elektrolitų, kurie yra tabletėmis ir dėl to patogu neštis. Kas 2 valandos - SaltStick druskos kapsulė - kad tikrai tikrai nepritrūkti elektrolitų ir kitų mineralų. Pagal tai, kad mano kuprinė buvo balta nuo išprakaituotų druskų, spėju, kad druskų tikrai turėjau :) Turėjau dar vieną slaptą ginklą - chia ir guaranos miltelių gėrimą, kurį nešiausi nedidelėje gertuvėje. Tarpe tarp geliukų išgerdavau po kelis gurkšnius. Visa šia maitinimosi strategija esu patenkinta, nes nebuvo jokių didelių "lūžimų". Maistas varžybų metu yra labai individualus reikalas, kiekvienas ultra daro vis kažką kitaip ir kartais labai skirtingai. Čia reikia ieškoti ir rasti. Ieškoti geriausia per ilguosius bėgimus, o ne per varžybas :)
Savijauta. Varžybų metu labai džiaugiausi, kad neišlindo jokie ilgalaikiai skausmai. Kelių skausmo nuokalnėje ilgalaikiu nelaikau nes nuokalnei pasibaigus skausmas taip pat pasibaigė. Maitinausi bėgimo metu palyginus daug (lyginu su kitais lietuviais bėgikais), bet ir šiandien, praėjus penkioms dienoms po varžybų, negaliu sustoti valgyti. Galiu nemiegoti, bet tik duokit valgyti. Šiuo metu kažkas jaučiasi kelyje, stebiu kas bus toliau. Jau bėgiojau. Ir bėgiosiu.
Ir vistiek išmoksiu aš tom stačiom, akmenuotom, uolėtom, šaknuotom, purvais aptekėjusiom ir ožių nulaipiotom nuokalnėm leistis :)
Šaunuolė.
AtsakytiPanaikinti[ps Knockin' on Heavens Door yra Bob Dylan sukurta daina]