100 km bėgimo pasaulio čempionatas - NO EXCUSES

       100 km plentu yra vistiek sunkiausia ką teko patirti bėgime. Įsitikinau tuo antrą kartą ir dabar turbūt galutinai. Sunku net pradėt, nes galvai sunku priimti informaciją, kad jei tik viskas bus plius-minus gerai, tai visus tuos 100 km teks bėgti, nebus jokios įkalnės į kurią galima be sąžinės graužimo kopti, nebus jokios nuokalnės, kur galima išsiversti ir paskui leisti sau bijoti ir lėtėti. Plentas yra lygus ir su no excuses. Net tada, kai pasidaro nebe gerai vistiek reikia bėgti, nes tai būdas tą 100 greičiau baigti. Ir jokių gražių vaizdų tik tai, kas jau matyta kelis kartus. Visgi manau, kad tikruoju ultra bėgiku tampama nubėgus asfaltinę šimtinę, nes ten yra nerealus fizinis ir psichologinis krūvis. Galima to daugiau niekad nebedaryti jei nepatinka, bet vieną kartą asfaltinę šimtinę išbandyti tiesiog reikia. Dviejų nulių zona plente yra must do!
      Šitas 100 km bėgimo čempionatas man buvo antras. Pirmas buvo praeitais metais Katare, kurį atsiminiau kaip savo išsekimo "gylio" nustatymą, tenai supratau, kad tiek išsekus dar galiu judėti. Katare buvau taip išvargus, kad trasą baigiau su visiškai išsijungusiu varikliu (pulsas nei 100 nesiekė) ir nuo starto skaudančiu keliu. Taigi plentinė šimtinė man buvo baisesnė nei visos slidžios, akmenuotos, pavojingos nuokalnės kartu sudėjus. Visgi kažkokia trauka buvo ir labai norėjosi į dviejų nulių zoną plente grįžti. Tuo pačiu ir baisu buvo. Prieš čempionatą manęs draugai ir pažįstami klausdavo: "Tai kaip jautiesi prieš savo antrą 100 km?". Tiksliausias atsakymas buvo toks: "Kaip prieš antrą gimdymą. Pirmo lauki su naivia euforija ir entuziazmu, nes nežinai kas tai yra, o antro jau bijai". Va taip.



       Abejojau ar važiuosiu į 100 km bėgimo pasaulio čempionatą. Šį sezoną pridariau didelę garuojančią krūvą varžybų planavimo klaidų. Bėgau po ultrą kas mėnesį tris mėnesius iš eilės, o tarp jų dar prigriebdavau trumpesnių varžybų, nes man atrodė, kad viskas čia fainai gaunasi ir aš labai greitai atsistatau. Pradžia buvo 05.30 84 km pasaulio trail čempionatas, po kurio labai gerai jaučiausi ir sekančią savaitę jau stadione tikrinausi ar grįžęs greitis (ir jis buvo grįžęs). Besidžiaugiant greitu atsigavimu nusprendžiau bėgti birželį Kernavės varžybose 82 km (nes negi dabar bėgsiu mažiau, aš gi ultra). Kernavėje antroje trasos dalyje jau buvo nekas, bet to dar neužteko ir kažkokių keistų sumetimų vedama už kelių savaičių dar bėgau 30 km "Aplenk dviratį" varžybose ir iškart sekančią dieną 11 km aplink Žaliuosius ežerus. Po viso šito "cirko" organizmas turbūt supyko galutinai ir išsijungė. Bėgti galėjau, bet 6 pace'u, kai širdis "kalė" 85 proc. pajėgumu ir po 10 km jausdavausi kaip po maratono. Diagnozė - persitreniravimas. Gydymo metodas - ilsėtis. Ilsėtis, tai reiškia išvis nebėgti. 0 kilometrų. 0! Rugpjūčio 01-ai dienai jau prieš gerą pusmetį buvau užsirašius į Orobie Ultra Trail Italijoje 70 km su 4500 sukilimo. Į šias varžybas išsiruošiau kaip į ekskursiją be jokių rezultato tikslų, nes buvau pavargus ir nespėjus išsiilsėti tiek, kiek reikia. Tikinau save, kad būsiu turiste ir džiaugsiuos trasa, bet rezultate tai buvo vienos iš sunkiausių mano varžybų. Buvo visko - daug lietaus, daug purvo, techniškų slidžių nuokalnių, virtimų, dantų ir telefono daužymo ir kt. reikalų niekaip neįsipaišančių į lengvą turistavimą ir džiaugimąsi trasa. Iki šiol nežinau ar reikėjo tas varžybas baigti. Galbūt reikėjo "nusiimti". Ir kelis kartus jau ėjau pasisakyti, kad "nusiėmu", bet vis neišdrįsdavau ir tylomis išsprukdavau į trasą. Apie Orobie Ultra Trail mano blog'e juodraščiuose yra pradėtas įrašas, bet, įtariu, jis taip ir nebus baigtas, nes nėra noro tas varžybas atsiminti. Ten buvo tiesiog labai blogai. 
       Grįžusi po Orobie Ultra Trail pradėjau abejoti ar galiu rugsėjo viduryje dalyvauti 100 km bėgimo pasaulio čempionate. Pasaulio čempionatas ir nacionalinė Lietuvos apranga įpareigoja bėgti taip, kaip tuo metu išeina geriausiai. Nežinojau ką daryti, nežinau kaip savo organizmo išdaigas suprasti ir kada tikėtis bent jau pirmųjų atsigavimo požymių. Nuėjau pas sporto gydytoją ir papasakojau, kad per tris mėnesius nubėgau tris ultras, o dabar noriu apsispręsti ar bėgti dar vieną, t.y. ketvirtą ultrą per keturis mėnesius. Visa tai išgirdusi gydytoja susiėmė už galvos ir norėjo man skirti psichiatro ekspertizę, bet apsiribojo kraujo ir atsistatymo po krūvio tyrimais. Abu tyrimai buvo sąlyginai geri. Tai mane nustebino, nes pagal bendrą savijautą buvau įsitikinus, kad tyrimai parodys visišką, beviltišką išsekimą. Gydytoja konstatavo faktą, kad atsižvelgiant į tyrimų rezultatus ji nemato jokių probleminių momentų, bet vistiek labai nepataria man bėgti dar vieną ultrą, nes, pasak jos, tik tikras beprotis galėtų taip elgtis. Išėjau iš kabineto ir iš karto išsiunčiau žinutę likusiai LT komandai, kad aš IN.

      Likusį laiką iki varžybų ilsėjausi, išbėgdavau tik lengvai ir nedaug, ir retai. Savaitę prieš varžybas dar pabandžiau pasitikrinti greitį ir sužinojau, kad jis išėjęs kažkur toli ir net nesiruošia grįžti. Tai nedžiugino. 
       Kelionė, registracija, čempionato atidarymo ceremonija ir startas jau rytoj. Buvo neramu. Nežinojau ko iš savęs tikėtis. Žinojau, kad pilnai atsistatyti dar tikrai nespėjau ir neaišku kas trasoje gali  nutikti. Aktualiausias klausimas buvo "kada lūšiu?", nes kad lūšiu net neabejojau ir klausimas buvo tik kada tai neišvengiamai nutiks. 50-tame, 60-tame kilometre ar išvis maratono trasoje. Norėjau pagerinti savo praeitų metų laiką, nes kitaip būtų ko gero gėda. Go hard or go home, kaip sakoma. 

Pasaulio čempionate bėgant negali būti jokių "bet", "ai", "aš čia nesiparinu" ar kt. NO EXCUSES - jei atvažiavai, tai ir bėk, o jei bėgti negali, tai ir nevažiuok. Su tokiom nuostatom nuėjau gult paskutinę naktį ir buvau nusiteikusi nemiegoti, nes prieš ultra startus aš nemiegu. Pasiėmiau telefoną, patogiai įsitaisiau, pradėjau naršyti ir kažkaip netikėtai užmigau. 
   Starto rytas. Daug pusryčių, susidedu viską, kas gali būti reikalinga varžybose (maistas ir gėrimai, atsarginiai kedai, atsarginė apranga, šilti drabužiai ir kt.) ir su LT komanda dviem ekipažais judame į starto vietą. Važiuojame labai linksmai, su dainom ir kuo durnesni dainos žodžiai tuo labiau veža. Matyt buvo įsijungęs toks starto jaudulio kompensavimo mechanizmas :)
       Randame savo stalą (kiekviena komanda čempionato metu gauna stalą ant kurio gali susidėti visus bėgimui reikalingus daiktus, tai dažniausiai būna maistas ir gėrimai). Išsipakuoju savo varžybų maistą bei gėrimus ir turiu dar nemažai laiko iki starto, kad spėti kelis kartus į wc sulakstyti ir pradėti šalti. Rytas buvo žvarbus, kai ir kiti rytai Olandijoje. 

     Organizatoriai pradeda kviesti visus į startą. Aš stoviu ir su baime laukiu to, kas bus. Vėl bėgti 100 km? Nuo to skaičiaus darosi baisu. Žinau, kad trasą dalinsiu atkarpomis - pradžiai bėgsiu maratoną, paskui 50 km, o paskui jau pradės skaičiai mažėti, bet vistiek tai bus 100 km bėgimo - ne bėgimo sumišusio su kopimu, leidimusi, gėrėjimusi gražiais vaizdais, o grynojo monotoniško bėgimo beveik be sustojimų lygiu plentu. Ėjimas čia niekaip nepateisinamas. Baisu. 
         Startas. Pajudam. Pirmą ratą bėgu kaip pažintinį. Tempą laikau patogų - tokį, kuris, atrodo, nereikalauja pastangos. Apžiūrinėju trasą ir bandau įsiminti kur kas yra - kur gėrimų punktai, t.y. kurioje kelio pusėje, už kurio posūkio ir t.t. Bandau įsiminti, kur kokie posūkiai ir kaip trasa eina tam, kad kitus ratus bėgti kuo labiau ekonomiškai ir nepririnkti papildomų kilometrų. Praeitais metais Katare vietoje 100 nubėgau 101 su viršum km, tai  nutiko dėl to, kad bėgau neekonomiškai (neteisingai "išėminėjau" posūkius, ne ta kelio puse artėdavau iki posūkių ir kt.). Trasa buvo 10 km ilgio, su daug posūkių, laužyta ir vingiuota. Vedė per du miestelius - Winschoten ir Heiligerlee. Ten buvo tiek posūkių, kad kitame rate jau vistiek nieko neatsiminiau. Nebuvo nei vieno U formos posūkio, kas yra labai didelis pliusas, nes U formos posūkiai labai lėtina ir į varžybų pabaigą dar ir "laužia" klubą. 
         Miestelių gyventojai iš šių varžybų buvo pasidarę sau šventę. Išsinešę minkštus baldus į lauką, prisigaminę plakatų, užsileidę muziką jie kūrė tikrai draugišką ir jaukią atmosferą. Vaikai tiesė kempines ir labai džiaugdavosi, jei bėgikai iš jų kempines ėmė. Nebuvo jokios ramesnės vietos visame 10 km rate. Visur žmonės, tik vietomis jų daugiau, vietomis mažiau. Pradžioje sirgaliai džiugino, pabaigoje jau nervino. Miestelių gatvės vietomis išpuoštos vėliavėlėmis, kai kur pastatytos arkos su margaspalviais balionais. Šventiška atmosfera tikrai buvo.

     Pradžia lengva, su šypsena ir paprastai. Keli ratai tiesiog prabėga ir tiek. Trečiame ir ketvirtame rate norint palaikyti pirmų dviejų ratų tempą jau reikėjo pereiti iš "patogu" į "patogiai sunku", bet tai vis dar buvo pakankamai komfortiška. Laukiau maratono pabaigos. 42 km buvo  nubėgti per 3:46, tuo metu savęs paklausiau ar tokiu pačiu tempu galėčiau nubėgti tiek pat ir dar truputį ir atsakymas buvo kažkas panašaus į "hmmmm .....". Apie pirmuosius keturis ratus nelabai net yra ką rašyti, nes jie ėjo ir praėjo jokių stiprių netikėtumų nepateikę. Reguliariai maitinausi nesigilinant į tai noriu ar nenoriu, skanu ir nebeskanu. Labai rūpinausi, kad nepritrūkčiau skysčių ir prigėriau per daug vandens ir visokių energetinių gėrimų, ko pasekoje per visą varžybų laiką wc lankytoja buvau 6 kartus :( Čia buvo blogis ir gėrimų neapskaičiavimas, nes tie šeši būdelės lankymai man "kainavo" apie 10 minučių - čia jau daug. Tūlikas yra prabanga. Iš pradžių planavau, kad savo energetinio gėrimo 0,5 litro talpos buteliuką nešiuos rankose ir imsiu po naują kas ratą. Antrame rate pasiėmiau buteliuką ir supratau, kad jį nešti man yra per sunku. Aš nepratus kažką turėti rankose bėgant ir buteliukas man stabdė rankos mostą, teko jį perėminėti iš vienos rankos į kitą ir taip išvis užsimakalavau kol susinervinus tą buteliuką išmečiau. Atsikračius buteliuku palengvėjo, bet pripuolus prie savo stalo arba girdymo punktų išgerdavau vienu kartu per daug skysčių, nes gi nebus artimiausius tris km jokio vandens, tai reikia prigerti dabar. Pasirodo nereikia.

    Artėjant prie 50 km ribos mintyse kilo klausimas, tai kada jau pasidarys nebepatogiai sunku. Ir taip už kelių kilometrų iš karto pasidarė. Nereikia uždavinėti durnų klausimų :) Pradėjau lėtėti, tempas šiek tiek pakrito ir tam, kad nebekristų dar labiau reikėjo dėti nemažas pastangas. Ultra prasidėjo. Kojos jau buvo sunkios, pradėjo mausti nugarą. Tuo metu pagalvojau: "ok, let the game begin" ir pradėjau stipriau ir tankiau dirbti rankomis. Dėmėsį koncentravau ne į nebepaklusnias ir bejėgias kojas, bet į rankas, nes kojos seka paskui rankas. Greičiau ir intensyviau judinant rankas kojos irgi juda, padažnėja kadensas ir greitis ne taip stipriai krenta. Smegenys dirbo savo apsauginį darbą ir mano dėmesį vis nukreipdavo kažkur kitur, kad pamirščiau tankiau mosuoti rankomis. Teko ne kelioliką, bet keliasdešimt kartų sau priminti: "rankos, RANKOS!" Žinojau, kad smegenys dirbs apsauginį darbą ir buvau pasiruošusi iš anksto argumentų dialogui. Lėtėti dažnai pradedama dar tada, kai rezervo bėgimui yra pakankamai, taip smegenys stengiasi apsaugoti organizmą nuo persitempimo. Pokalbiai su savimi prasidėjo ir įvairia cenzūrine ir necenzūrine terminologija tęsėsi iki pabaigos. Naudojau įvairius metodus - bėgimą iki vandens punkto, iki support zonos, pradėjus lėtėti stengdavausi truputį, labai labai mažai pagreitėti, nes stipriai pagreitėti nebeišeidavo, o nedaug  greitėti buvo įmanoma. Reikėjo nuolat koncentruoti dėmesį į bėgimą ir tempą, nes jei tik nors kiek užsimiršdavau, tai taip iš karto pace'as viena minute ir sulėtėdavo, o sulėtėjus buvo labai sunku vėl išjudėti. Labiausiai džiugino faktas, kad dar nelūžau. Kiekvieną kartą, kai pasidarydavo labai labai sunku vis sau primindavau, kad reikia džiaugtis šia akimirka, nes dar nelūžau. Žinojau, kad lūšiu, žinojau kad tai neišvengiama, nes visose ultrose aš lūždavau ir paskui atsigaudavau arba ne. Kalnuose atsigaudavau, plente - ne. 
      Bėgant vis atsimindavau "labai blogų dalykų" apie save, tokių, kurie tose situacijose, kuriose vyko buvo daugumos aplinkinių pateikiami ir suvokiami kaip labai neigiami, bet viduje aš dėl jų visai nesigailėjau ir netgi tyliai didžiavausi. Vienas toks atsiminimas išplaukė iš darželio laikų, kai visi vaikai gavo valgyti pietums grikius. Aš jų labai nemėgau ir nevalgiau, auklėtoja liepė suvalgyti, bet aš atsisakiau. Tuomet man buvo liepta sėdėti prie stalo tol, kol suvalgysiu. Sėdėjau per pietų miegą, ir per žaidimų laiką, ir per vakarienę, ir kol mane iš darželio pasiėmė mama, bet grikių nesuvalgiau. Tada jaučiausi laimėjusi prieš grikius ir auklėtoją, dabar buvau nusiteikus laimėti prieš pilką plentą, kuris jau buvo pradėjęs sukčiauti ir sunkinti trasą - kalnus kelti, posūkius aštrinti ir pan. Ties 70 km viskas dar pasunkėjo, pradėjo kiekvienas grumstelis ir nežymi įkalnė atrodyti kaip techniška Alpių trasa. Kojos kaito, nuo rankų mostų pradėjo skaudėti pečius, pradėjau pralaiminėti diskusijų karą dėl "sunku, nesunku, lėtėti, nelėtėti" ir tada atsiminiau - taigi aš dar nelūžau. Buvo sunku, bet nebuvo to baisaus momento, kai atrodo viskas baigiasi ir pulsas pradeda nebepakeliamai kristi ir tuomet jau nebepadeda niekas - joks maistas, geliukai, kola, niekas. Pulsas buvo pažemėjęs lyginant su varžybų pradžia, bet laikėsi tolygiai. Pradėjau kelti klausimus ar pavyks nubėgti 80 nelūžus. Pavyko. Liko du ratai. Likus dviems ratams pradeda kvepėti finišu. Atsirado atsargi ir nežymi viltis, kad gal pavyks nelūžti. Tai suteikė džiaugsmo ir jėgų judėti į priekį. Kartojau sau: "tik nedrįsk dabar lūžti, nes nesugebėsi sau to atleisti". 
       9-tame rate supratau, kad galiu spėti per 10 valandų. Labai norėjau vienženklio skaičiaus. Labai. Spaudžiau paskutinį ratą. Kartojau įvairias mantras. Artėjau link finišo. Bėgau tarsi tuneliu tarp čia ir kažkur. Nebemačiau sirgalių, vaikų su kempinėmis, spalvotų vėliavėlių ir balionų. Prieš akis degė virtuali iškaba NO EXCUSES. Džiaugiausi, kad turiu šiek tiek rezervo. 500 metrų iki finišo - girdžiu skamba bažnyčios varpai. Kam skambina varpai ar čia kaip? 300 metrų iki finišo - prasideda lietus. Šventina kaip numirelį? 100 metrų iki finišo. Lieka tiesus kelias, finišo arka matosi. Tai vienas gražiausių vaizdų. Žiūriu į tablo - matau, kad laiką rodo 9 ir kažkiek. Tablo pradeda mirksėti. Sugedo? Mirksi dažniau. Dar dažniau. Vaizdas yra, vaizdo nėra. Suprantu, kad čia aš išsijunginėju. Nežinau ar krisiu. Šiaip nesimeldžiu. Bet dabar: "Dieve, prašau tik ne dabar. Ne dabar". Keli metrai. Yra! Finišavau. Verkiau iš nuovargio ir džiaugsmo. 9:51. Tai ne stebuklas. Bet nuo mano ankstesnio rezultato - 40 minučių. 

     Džiaugiausi tuo, kad pavyko nelūžti. Buvo maitinimosi klaidų pridaryta su per daug skysčių, bet savo pasiekimu laikau tai, kad nebuvo baisiosios sienos ir nebevaldomo pulso kritimo. Labai sistemingai maitinausi ir kartais net verčiau save valgyti, nors skrandis kartais grąsino viską išpurtyt kažkur pakeliui. Mano suvokimu maitinimasis ultra bėgime yra labai svarbu ir kiekvienas turi atrasti tai, kas jam veikia. Deja, universalių dėsnių veikiančių visiems nėra. 
         Mano maitinimosi planas buvo sudėliotas taip: pirmam rate - keli gurkšniai vandens. Antras ratas - 1 High5 geliukas, 1 salt stick (druskos kapsulė), gurkšnis guaranos ir chia gėrimo, saujelė goji uogų, High5 Zero Xtreem gėrimas. Pakeliui dar bananai ir vanduo. Nuo trečio rato viskas tas pats, tik pradėjau imti 2 High5 geliukus. Vieną su kofeinu, kitą be. Vieną iš karto surydavau prie stalo, antrą nešdavausi iki pusės trasos. Nuo aštunto rato viską užgerdavau kola - tas turėjo neilgą, bet turbinį poveikį. Kartais reikėjo save prisiversti valgyti, bet verčiau ir nesigilinau į noriu ar nenoriu. Mintyse sau primindavau, kad čia ne pageidavimų koncertas. Maitinimosi pagrindas šiame čempionate man buvo High5 produktai ir jie man 100 proc. pasiteisino.
       Labai džiaugiuosi ir didžiuojuos visa Lietuvos komanda, ypač Aleksandr Sorokin ir jo įstabiu pasirodymu. 10-ta vieta ir Lietuvos rekordas. Nerealu ir įspūdinga. Tai plento Grinius :)
Viso 100 km pasaulio bėgimo čempionate startavo 209 bėgikai (atmetus tuos dalyvius, kurie startavo ne čempionate, o "open race"), o finišavo 161. Startavo 73 moterys ir 136 vyrai, finišavo 55 moterys ir 106 vyrai.
Lietuvos bėgikų rezultatai su vietomis:
Aleksandr Sorokin 6:50:34; 10 vieta ir Lietuvos rekordas.
Vaidotas Baužys 8:18:45; 79 vieta.
Vaidas Žlabys 8:25:01; 82 vieta.
Rytis Zajančkauskas 9:05:59; 96 vieta.
Viktorija Tomaševičienė 9:51:52; 48 vieta.
Vaiva Marcinkevičienė 10:14:01; 51 vieta.
Vaiva Skipitienė - DNF (trauma).
Nugalėtojai Jonas Buud trasą įveikė per 6:22:44, Camille Herron - 7:08:35.
Komandinėje įskaitoje Lietuvos vyrų komanda buvo 16-ti tarp 21 finišavusios komandos. Mūsiškių komandinis laikas yra 23:34:19 (skaičiuojant komandinį laiką yra sudedami trijų greičiausiai atbėgusių komandos narių laikai). Komandinėje įskaitoje laimėjo švedai, kurių laikas yra 19:59:40. Lietuvos moterų komandinio laiko nebuvo, nes nebuvo trijų finišavusių dalyvių.

       Niekaip man iš galvos neišeina keista savijauta čempionato metu - tarp visų atletų aš jaučiausi velniškai aukšta ir labai stora. Tai man padėjo save trasoje motyvuoti, kad tikrai turiu iš ko bėgti, bereikia tik bėgti :)

         Jau pradedu atsigauti. Vieną kartą buvau išbėgusi trumpam į trasą. Pasitikrinau, kad aštrių skausmų nėra tik buki, kurie praeis savaime. Pradėjau žiūrinėti visokius ultra bėgimų kalendorius ir ieškotis dar kokios vienos ultros šiems metams. Tai nesąmonė. Suprantu, kad nesąmonė, bet vistiek žiūrinėju. Turiu prašymą - jei dar 2015-tais pradėsiu svaigti apie kokią ultrą šiais metas, prašau, sudrausminkite mane, galite naudoti pačius negražiausius necenzūrinius žodžius.  Ačiū!