Orobie Ultra Trail - 17 valandų visko

      Apie "Grand trail Orobie" 70 km su 4200 sukilimo, kuriame dalyvavu prieš gerą pusmetį iki šiol nelabai galėjau rašyti. Vis pradėdavau, bet gaudavosi piktas tekstas ir lindo lauk neigiamos emocijos. Dėl to nerašiau. Kelis kartus vis prisėsdavau, perskaitydavau kas parašyta, viską ištrindavau ir pradėdavau iš naujo, bet vėl palikdavau, o paskui "trūkt už vadžių ir nuo pradžių". Dabar parašiau pirmą pastraipą ir dar nesusinervinau, turbūt galėsiu parašyti ir visas likusias apie didžiausią kol kas buvusią bėgimo nesėkmę labai gerai organizuotose ir gražiose varžybose.
         Apie tai, kad rugpjūčio 01 dieną bėgsiu Italijoje 70 km su 4200 sukilimo žinojau prieš gerą pusmetį. Viskas buvo pakankamai logiškai suplanuota: gegužės galas - pasaulio trail čempionatas 85 km su 5100 sukilimo, rugpjūčio 01 - Grand trail Orobie 70 km su 4200 sukilimo ir pabaigai rugsėjo vidurys su pasaulio 100 km čempionatu plentu. Ultrų grafikas atrodė suspaustas, bet dar pakenčiamas. Rezultate Grand trail Orobie varžybos buvo kol kas didžiausias klaidų rinkinys - ir tų, kurias padariau iki varžybų, ir tų, kurias dariau varžybų metu. Ilgą laiką maniau, kad vienintelė teisinga mintis mane aplankiusi per tas varžybas buvo DNF (nebaigti varžybų), bet tos minties aš neįgyvendinau ir pasirinkau finišuoti kad 17 val su trupučiu. Tai buvo tikrai labai ilgai. Sakoma, kad skirtingose trail trasose pasiektų rezultatų nereikia lyginti tarpusavyje, nes trasos dažniausiai būna skirtingos ir vien ilgis ir sukilimo skaičius neparodo trasos dangos tipo, techniškumo ir kt. bet visgi .... pasaulio trail čempionate 85 km su 5200 sukilimo įveikiau per maždaug 13 su viršum valandų, o Grand Trail Orobie 70 km su 4200 sukilimo kapsčiausi 17 su viršum valandų. Bėgimo sąlygos Grand Trail Orobie buvo žymiai sudėtingesnės nei Pasaulio trail čempionate, bet ten buvo ir daug kitų niuansų bei pamokų, kurios lėmė, kad judėjau labai lėtai. Mano vyras net buvo pradėjęs judinti organizatorius, kad reikia pradėti manęs ieškoti, nes aš per ilgai negrįžtu ir mano telefonas išjungtas :)

        Grand Trail Orobie rinkausi pagal datą ir dislokaciją. Datą taikiau pagal kitas varžybas ir kad būtų tinkama vasaros atostogom. Vietos ieškojau pagal kelis kriterijus: patogus ir nebrangus susisiekimas iš Lietuvos bei aplinkui turi būti ką pamatyti ir jūra ne per toliausiai, nes planavome su šeima tuo pačiu metu ir paatostogauti. Vietos prasme Grand Trail Orobie mano atveju buvo idealus variantas - varžybų centras ir finišas Bergamo (Italija) senamiestyje. Į Bergamą skrydžiai yra nebrangūs ir tikrai patogu kai atskrendi į tą patį miestą kur vyksta varžybos. Jei kelionė apsiriboja miesto apžiūra ir varžybomis būtų galima apsieiti be automobilio nuomos.
         Italija mus pasitiko šiltu saulėtu vasarišku oru. Kasdien buvo apie +32 ir nė debesėlio danguje. Atvykome 3-4 dienas iki varžybų, ramiai įsikūrėme Bergamo senamiestyje visai netoli nuo finišo arkos, apžiūrėjome miestą, Vertova slėnio krioklius, porą kartų ramiai prasibėgome varžybų finišo kilometrais (trasa jau buvo sužymėta) ir pasiėmėme startinius paketus. Atsiimant starto paketus pirmą kartą susidūriau su rimtesne įrangos kontrole. Daiktų, kuriuos privaloma turėti viso bėgimo metu sąrašas buvo pateiktas varžybų tinklapyje ir jis buvo gan gausus. Pvz: reikėjo waterproof, bet breathable striukės su ne mažiau nei 10000 mm, waterproof kelnių, galvos žibinto, elastinio binto, maisto, vandens talpų, švilpuko, asmeninio puodelio, kt. Dar būnant Lietuvoje kilo minčių, kad gal praslysiu su paprasta striuke, bet nusprendžiau nerizikuoti ir nusipirkau kriterijus atitinkančią, bet neperšlampančių kelnių neturėjau ir nepirkau - nusprendžiau, kad nusipirksiu vietoje, jei rimtai tikrins. Tikrino rimtai, apžiūrėjo ir iščiupinėjo striukę, ieškojo etiketės nurodančios techninius parametrus, paprašė, kad pati įjungčiau galvos žibintą ir žiūrėjo ar baterija pakrauta, paprašė parodyti švilpuką, puoduką ir, žinoma, vandeniui atsparias kelnes. Mano paprastos tamprės nepraėjo ir man buvo mandagiai išaiškinta, kad pigiausias kelnes, kurios atitinka reikalavimus aš galiu nusipirkti vietiniam Decatlon'e ir net parodė žemėlapyje kur jis yra. Startinį paketą atidavė, nereikėjo grįžti ir įrodyti kad waterproof kelnes tikrai įsigijau, bet mane įspėjo, kad trasoje bus inventoriaus patikrinimo punktai, kuriuose labai tikėtina reiks parodyti kelnes ir jei jų neturėsiu būsiu pašalinta iš trasos. Rizikuot nenorėjau ir kelnes nusipirkau.

       Startas buvo mažame kalnų miestelyje iki kurio visi dalyviai buvo nuvežti organizatorių autobusais iš Bergamo centro. Važiavome siauru kalnų keliuku ir mane pradėjo pykinti nuo nuolatinio sukinėjimosi serpantinais. Pradėjo švisti ir vietoj nuostabių kalnų panoramų visi pamatėme kalnus apdengusius debesis. Tai buvo gan netikėta, nes dar vakar Bergame buvo saulėta. Artėjant prie starto dar ir lyti pradėjo.
       Autobusas mus atvežė likus valandai iki starto. Buvo galima ramiai pasiruošti, bet man buvo vienintelė mintis - kaip išsispręsti skrandžio problemas, nes startuoti su "susisukusiu" skrandžiu nebuvo žavi perspektyva. Vietinėje kavinėje nusipirkau buteliuką cocacolos ir skrandis susitvarkė.
         Gavome žinią, kad startas atidedamas pusvalandžiui dėl stipraus lietaus. Starto vietoje stipriai nelijo, tik lašnojo. Tuo metu nesupratau kodėl jie šį menką lašnojimą vadina lietumi, bet vėliau išaiškėjo, ką organizatoriai turėjo omeny - lijo kalnuose.
          Buvau nusiteikusi ramiam turistavimui dėl to starto jaudulio nejaučiau. Stojau prie starto linijos neatsigavusi nuo persitreniravimo, kurį pasiekiau subėgusi dvi ultras po 82+ km per vieną mėnesį, o paskui dar per 2 savaites 3 trumpesnes varžybas nuo 10 iki 30 km. Tai buvo klaidos, kurias padariau iki varžybų ir jos pasijautė jau pirmoje įkalnėje. Išvada - varžybų kiekį  ir tankumą reikia rinktis protingai, o ne pagal emocinę momento būseną "ai, labai noriu. kaip nors nubėgsiu". Praeitais metais pajaučiau, kad galiu bėgti daug ir ilgai ir truputį prisibėgiojau.

      Į starto "gardą" visi buvome įleidžiami tik po numerių skenavimo. Garde mane teigiamai nustebino dalyvių elgesys. Visi stovėjo daug maž susiskirstę pagal numerius - kuo stipresnis dalyvis pagal ITRA reitingus, tuo mažesnis numeris jam buvo priskirtas, tuo arčiau starto linijos jis galėjo praeiti. Organizatoriai nebuvo sudarę starto koridorių, bet patys dalyviai stebėjo vienas kito numerius ir jei kažkas labai brovėsi į priekį, kiti pažiūrėję į jo numerį praleisdavo arba pasiūlydavo eiti ten, kur jam ir priklauso stovėti. Aš stovėjau labiau prie galo,  nes žinojau, kad vistiek šis bėgimas bus lėtas, bet keletą kartų vietinių buvau paraginta judėt į priekį. Tokios kultūros labai norėtųsi ir varžybose Lietuvoje.

     

        Startavę apibėgome garbės ratą aplink miestelį ir pajudėjome į pirmą įkalnę. Pirmoji įkalnė buvo totalus lėtai judantis kamštis. Kas nori bėgti į pirmą įkalnę turi iki jos atbėgti vieni iš pirmųjų, nes kitaip reiks taikytis su tokiu tempu, kurį diriguoja minia. Momentais tikrai buvo galima pasijusti beveik klaustrofobiškai, nes esi tarsi įkalintas minioje ir jos tempe.
     Labai daug italų naudoja vaikščiojimo-kopimo lazdas. Kai kurie moka jomis naudotis, o kai kurie makalavo lazdomis bet kaip neturėdami patys iš jų jokios naudos ir rizikuodami sužeisti aplinkinius. Vieno nemokšos lazdos smaigalys pirmoje įkalnėje atsirėmė tiesiai man į kaktą, taigi saugant savo akis pradėjau laikyti atstumą nuo lazduotų dėdžių ir tetų.
         Pirmoje įkalnėje danga buvo daugiausia šlapios ir slidžios uolos. Protarpiais lašnojo ir kuo aukščiau tuo daugiau buvo rūko arba mes kilome į debesį. Artėjant prie pirmos įkalnės viršaus jau jaučiau virpančias kojas - ankstokai.
          Užsikabarojus į įkalnę vaizdai buvo fantastiški, net esant rūkui ir debesims. Debesys kai kur dengė kalnus, kai kur jie plaukė visai šalia, kad buvo galima aiškiai matyti kaip jie užplaukia apgobdami kalną ir kaip kalnas vėl pasirodo. Ten aukštai debesys kitaip atrodo. Matėsi gražūs kalnų slėniai su mažais ežeriukais juose, kalnai buvo visokie - apaugę samanomis ir visai pliki. Net apsiniaukusią dieną vaizdai buvo pasakiški beveik viso bėgimo metu, nes tik nedidelė trasos dalis vedė mišku apaugusiais kalnais. Buvo galima džiaugtis panoramomis kiek leido debesys.

    Įpatingai keistas ir įstabus jausmas, kai debesys plaukia žemiau, t.y. esi aukščiau nei dalis debesų. Taip ir kalnuose nebūna labai dažnai. Tokie momentai verti įsiminti ir užfiksuoti. Pirmoje įkalnėje ir iki pusės pirmo nusileidimo daug fotografavau, nes vistiek niekur neskubėjau.
         Dalis pirmosios nuokalnės buvo gan stati, uolėta, slidi ir dėl lietaus ja tekėjo upelis. Stebėjausi kaip kai kurie bėgikai lengvai šokinėja šlapiomis kreivomis slidžiomis uolomis žemyn. Ir aš taip pabandžiau. Kelis kartus atsargiai, o kai nieko blogo nenutiko tuomet jau drąsiau.

       Po vieno šuolio viskas blykstelėjo, dangus, žemė, uolos, aštrūs krūmai. 4-5 kartus toks vaizdelis pasikartojo, paskui jau užsimerkiau. Atsimerkiau kai nustojau judėti, t.y. ridentis. Burnoj jautėsi kraujo skonis, į nugarą skaudžiai dūrė aštrūs krūmai, o aplinkui susirūpinę italai ir kažką perdėtai greitai cypčiojo savo kalba. Kažkuris pradėjo angliškai klausti ar žinau savo vardą. Tuo metu pagalvojau, kad jis visiškai neprotingas (na ok, durnas tiesiog). Atsakiau, kad žinau ir savo vardą ir kur esu. Tada man pasakė nejudėti greitai. Kai neaišku ko supykau ir pradėjau staigiai keltis ir dairytis aplinkui supratau, kad nusiridenau kokius 5-6 metrus uolomis nuo trasos takelio ir nustojau ridentis kai atsirėmiau nugara į dygliuotą kalnų krūmą. Skaudėjo beveik viską, o iš burnos tekėjo kraujas dėl nuskelto danties. Suskaldytas buvo ne tik dantis, bet ir telefonas. Gavau "baudą" už kojos statymą ant kulno slidžioje nuokalnėje. Kalnuose baudos didesnės nei pas mūsų minkštuose trailuose.

        Po kritimo išsigandau ir nebenorėjau toliau judėti nuokalne išvis. Bijojau šokinėti uolomis ir nuokalnė iš karto išstatėjo, atrodė, kad uolos tęsiasi žemyn ir žemyn kur jau nieko nebesimato. Visiems manim labai besirūpinantiems italams išaiškinau, kad man viskas tikrai gerai, gydytojo man nereikia, palydos taip pat, taigi visus išvaikiau, o pati atsisėdau ant uolos ir kažkiek laiko sėdėjau. Nežinau kiek laiko ten sėdėjau, bet atsimenu, kad užteko laiko kelis kartus iš pasiutimo apsiverkti, paskui vėl nusiraminti. Tuo metu galvojau, kad sėdėsiu ant uolos kiek norėsiu, nes bėgu pati sau, už save, Lietuvos neatstovauju, taigi galiu elgtis taip "kreivai" kaip tuo metu norisi. Pasidarė šalta sėdėti ant uolos ir nusprendžiau nujudėti iki artimiausios maitinėlės ir tenai nusiimti.

       Leidžiantis žemyn uolos perėjo į akmenuotą kalnų takelį ir pasiekus artimiausią maitinėlę jau nebebuvo noro nusiiminėti. Maitinėlėje užkandau nektarinų, pyrago, nusiploviau išdžiuvusį kraują nuo veido, rankų ir striukės ir po truputį vėl žmogum, o ne kalnų "pravalu" pradėjau jaustis. Nusprendžiau šioje maitinėlėje nenusiminėti, bet pasilikau sau moralinę teisę nusiimti kada noriu. Pasiekus kitą kalno viršūnė pamačiau, kad leistis vėl teks stačiomis uolomis, panašiomis į tas nuo kurių nusiverčiau. Na jau ne! Ryžtingai priėjau prie kalno viršūnėje buvusių savanorių ir pareiškiau, kad aš nusiėmu nuo varžybų. Jie bandė mane padrąsinti, kad viskas ok, man sekasi puikiai ir aš turėčiau sėkmingai judėti toliau. Išaiškinau jiems, kad nieko man gerai nesiseka ir aš nusiimu čia ir dabar. Italai nustebo, pasitarė kažką ir lygiai taip pat ryžtingai man atsakė, kad jei jau nusprendžiau nusiimti nuo varžybų tai taip ir bus, bet tam, kad nusiimčiau man reikės nusileisti žemyn iki artimiausios maitinėlės. Gerai, kad jie rusiškų keiksmažodžių nesupranta, reikės nusileisti, kad nusiimčiau.... Nieko sau! Nusiimti norėjau, nes bijojau leistis žemyn uolomis, o čia.... nusileiskite žemyn ir bus viskas. Daug negražių žodžių aš apie juos tuomet pagalvojau, kažkiek jų ir pasakiau jiems nesuprantama kalba, bet nusileidau nors prieš tai demonstratyviai pikta pasėdėjau kažkiek laiko ant uolos. Net baisu nebuvo leistis iš pasiutimo. Ir nenukritau. Ir artimiausioje maitinėlėje net nesustojau.
           Maitinėlių klausimas šiame trail'e buvo išspręstas gan specifiškai. Užkandžių punktai buvo kas 5-7 kilometrus. Galima buvo net savo papildų neturėti. Visgi man toks maitinėlių dažnumas nebuvo gerai.

Esant tokiam maitinėlių dažnumui nusprendžiau valgyt maitinėlėse, o savo High5 geliukus taupyti ir naudoti tik tuomet, jei prireiks. Taigi maitinėlėse valgiau viską, ko norėjau - bananus, nektarinus, pyragus, guminukus, arbūzus ir kt. gėrius. Gėriau kavą, arbatą, organizatorių energetinius gėrimus, o savo kofeininį High5 zero taupiau. Iš pradžių buvo gerai, bet paskui tokia maitinimosi strategija nuėjo velniop. Ties pusę trasos jaučiausi prisivalgiusi kaip paršiukas ir visai be energijos. Dvi maitinėlės buvo ypač didelės, kuriose buvo dar daugiau visokio maisto pasirinkimo bei šilti makaronai. Makaronų irgi prisirijau, bet tik pirmoje didžiojoje maitinėlėje, nes antroje jau nieko nebenorėjau. Didžiosiose maitinėlėse buvo įrengti patikrinimo punktai - pirmoje reikėjo parodyti neperšlampamas kelnes, o antroje - galvos žibintą.

Nuo pusės trasos jokio maisto nenorėjau ir beveik nieko nevalgiau tik kažkiek nesistemingai gėriau. Tuo metu jau buvau pavargusi ir viskas buvo vienodai. Nenorėjau valgyt ir nevalgiau. Nenorėjau gerti ir negėriau. Užtai norėjau bėgti, bet tik vilkausi. Norint bėgti ilgoj trasoj reikia valgyt ir gerti sistemingai, nesvarbu nori ar nenori. Sistemingą, kartais net per prievartą maitinimąsi išbandžiau kitose varžybose (100 km plentu) ir tenai nebuvo duobės.
 Man visiškai nepasiteisino geliukų iškeitimas į realų maistą ultra varžybose. Mano atveju geriau kai pagrindinis maistas ultra trasose yra sistemingas išbandytų geliukų vartojimas, o maitinėlių asortimentas tik paįvairinimui. Kiekvienas turi atrasti savo teisingą maitinimosi būdą. Aš dabar jau žinau, kad "noriu" ir "nenoriu" ultra trasose ne vieta.

       Stipresnis ar silpnesnis lietus buvo nuolatinis Grand Trail Orobie varžybų palydovas. Trasoje atsibodo nusiiminėti ir vėl užsidėjinėti striukę. Bendrai oro temperatūra buvo apie +18, intensyviau judant, kai nelyja, buvo per šilta su striuke. Kartais kai užeidavo lietaus šuorai aš nesidėdavau striukės, nes tingėdavau ją traukti. Vienas toks lietaus šuoras užsitęsė ir pradėjo darytis šalta, už kelių kilometrų turėjo būti antra didžioji maitinėlė, tingėjau traukti striukę ir bėgau per lietų. Artėjant link maitinėlės jau pradėjo darytis šalta ir bėgimą pakeičiau greitu ėjimu, nes bėgti nebeišėjo. Atėjau į maitinėlę pliaupiant šaltam lietui, visa  permirkus iki paskutinio siūlo. Kai nustojau judėti pradėjau drebėti. Ne šiaip drebėti, o dantimis kalenti ir purtytis iš šalčio. Greitai išsitraukiau striukę, bet ji nebepadėjo. Kažką bandžiau valgyti, bet dantys taip kalenosi, kad nelabai gavosi kramtyti maisto. Nuo šios maitinėlės iki finišo buvo likę 20-30 km. Dabar jau buvo realus tikras noras iš tikrųjų nusiimti, kurį laiką akimis ieškojau maitinėlės vado ar kokio vyr. savanorio, kam galėčiau pranešti, kad varžybų nebetęsiu ir kartu susižinoti kaip ir kada būsiu pargabenta į finišo vietą. Besidairant prisižiūrėjau vaizdų. Sakoma, kad italai emocingi žmonės. Matyt tai tiesa. Mačiau vyrus įeinančius į maitinėlę ir pradedančius demonstratyviai beveik alpti vos tik juos sutinka jų laukiančios moterys arba į juos atkreipia dėmesį savanoriai. Prisiklausiau dainingų, beveik verksmingų ir emocingų, bet nesuprantamų pasakojimų apie turbūt labai rimtus iššūkius, kuriuos pasakotojai įveikė iki kol pateko čia. Žiūrėjau į juos ir galvojau, kad man dar tikrai nėra taip blogai ir tikiuosi, kad niekada nebus. Ir tie mano keli burbtelėjimai ant kalno savanoriams tikrai buvo niekis palyginus su tuo ką turėjo iškęsti savanoriai antrojoje maitinėlėje, kai į ją pradėjo plūsti nusikalę italai beveik besikabindami savanoriams į atlapus, isteriškai vartydami išsprogusias akis ir kažką verksmingu balsu ūkaliodami. Žodžiu, italai galutinai susigadino savo įvaizdį mano akyse šioje antroje maitinėlėje. Tiek apsisisiavusių vyrų (perkeltine prasme) vienoje vietoje nebuvau mačius ir nebenorėjau toliau į juos žiūrėti.

       Judant tolyn iš antrosios maitinėlės įsisąmoninau dar vieną pamoką - per lietų galima be neperšlampamos striukės nubėgti 20 ar 30 km, bet tikrai ne 50+. Šildymuisi sunaudojama daug energijos dėl to jos gali pritrūkti bėgimui. Lietus nesiliovė ilgai. Lijo stipriai. Takai buvo skirtingi - stambūs slidūs akmenys, smulkūs slidūs akmenys, akmenys su purvu, uolos su žeme ir kt. įvairovė. Platesni takai, siauresni takiūkščiai. Buvau nebeatsimenu kiek laiko nevalgiusi ir sušalusi dėl to judėjau labai lėtai. Striukę užsitraukiau iki pat nosies ir kvėpavau į striukę, kad būtų šilčiau. Susikūriau specifinę dzin nuotaiką, kai niekas nesvarbu ir taip judėjau kažkiek kilometrų nebesigilinant kas aplinkui. Nežinau kokia ten buvo gamta ir kokie buvo kalnai. Žinau, kad lijo ir buvo vėjas. Pradėjo temti. Išsitraukiau galvos žibintą. Prieš startą tikrai nuoširdžiai tikėjau, kad spėsiu grįžti su šviesa.
          Eilinėje maitinėlėje savanoriai visus perspėjinėjo, kad laukia sudėtinga ir slidi nuokalnė. Šyptelėjau. Tuo metu atrodė, kad viskas, kas gali būti blogai jau įvyko ir nieko blogiau nebegali būti. Toji nuokalnė buvo visai nestati. Jei ji būtų sausa - ji turbūt būtų labai džiuginanti. Bet lijo ir THE nuokalnė buvo paplaukusi skystu moliu. Slidus kaip sviestas molis buvo visur - ant uolų, akmenų, medžių šakų. Takas buvo platus ir vien iš molio, o po moliu uolos ir kai kur aštrūs akmenys. Slidus, slidus, toks slidus, kad esant bent kelių cm nuolydžiui neišeina išstovėti vietoje. Atrodė, kad THE nuokalnė tęsiasi amžinai. Judėjau žemyn prisilaikant už žolių ir krūmų šalia kelio. Prieš mane šios žolės, medžiai ir krūmai, esantys šalia tako, atlaikė nemažą skaičių judėtojų nuokalne žemyn, nes buvo padengti moliu tiek, kiek gali siekti žmogaus rankos. Molis buvo visur ir visi išlindę iš slidžiosios nuokalnės tapo labai panašūs - tikri molinukai - nuo galvos iki kojų juo padengti.

      Po molio nuokalnės iki finišo buvo likę 5-7 km. Aš to nežinojau, nes mano suunto jau buvo išsikrovęs. Neperstačiau jo ant taupesnio režimo, nes galvojau, kad per 14 val tai jau tikrai finišuosiu.
        Po molio nuokalnės trasa išvedė tiesiai į asfaltuotą taką. Asfaltas tuo metu buvo kažkas panašaus į stebuklą, beveik rojus. Bėgau asfaltu ir džiaugiausi, kad jis yra, kad kažkas jį sukūrė, kad trasa veda taip. Norėjau išsidžiaugti asfaltu kiek įmanoma daugiau prieš vėl įlendant į purvus. Belaukiant purvo pamačiau pažįstamas vietas - tas, kuriose jau buvo bėgta kelias dienas prieš startą. Finišas jau buvo šalia. Naktinis senamiestis, siauros gatvelės, žmonių palaikymas, raudonas kilimas ir finišo arka. 17 su trupučių valandų klaidų ir pamokų. Garsių ir tylių neįvykdytų grasinimų nusiimti. Visgi finišuoti šitą ultrą buvo kažkas tokio.
         Kitą dieną sužinojau, kad dėl sudėtingų oro sąlygų ir nemažo kiekio molio nuokalnėje susižeidusių dalyvių varžybos buvo nutrauktos. Buvo priimtas sprendimas nuo kažkurios valandos iš antrosios maitinėlės nieko nebeišleisti. Aš spėjau prasmukti. Iš 70 startavusių moterų finišavo 30. Aš buvau tarp jų. Sušalus, purvina, pavargus, be danties ir sudaužytu telefonu, bet ant raudono kilimo už finišo arkos Bergamo senamiestyje. Nebuvo lengva, bet buvo verta.