Pėsčiųjų orientacinis žygis "Dainavos partizanų takais" - ilgojo bėgimo interpretacija

      Nelabai mėgstu bėgioti tomis pačiomis trasomis ir vietovėmis daug kartų. Visgi tai tenka daryti renkant sukilimą ar kai bėgimą labai riboja laikas ir teritorija. Kai kurios treniruotės būna tiesiog darbas, kurį reikia padaryti ir tokiais atvejais stengiuosi net nesigilinti, kad šimtą kartų išbėgiotoje Sapieginėje suku n-tąjį ratą ar zulinu Vingio parko takelius, bet tik ne per ilguosius bėgimus. Ilgieji bėgimai man labiausiai patinka iš visų bėgimo "rūšių". Ilgiesiems bėgimams renkuosi naujas, neišbėgiotas trasas ir vietas, kai tik aplinkybes išeina taip suderinti ir visada sąžiningai atidirbu, kad aplinkybės susiderintų man palankiai. Man patinka bėgti ten, kur dar nebėgau net jei tai tėra to pačio miško kitas takas, nes nežinojimo kas prieky, atradimo bei tyrinėjimo džiaugsmas man ir yra bėgimo džiaugsmas. 

        Ilgųjų bėgimų džiaugsmų beieškant šį šeštadienį su Julium ir Cito ( Cito yra šuo) sudalyvavome žiemos orientaciniame pėsčiųjų žygyje "Dainavos partizanų takais, kurį organizavo Všį "Patriotai" (https://www.facebook.com/events/1617219058540171/). Žygio bazė (startas-finišas) buvo įsikūrę Seirijų miestelyje (už Alytaus link Lenkijos sienos). Trasas buvo galima rinktis iš 13,25,37,52 km ilgio. Kai kalba eina apie trasų ilgius orientaciniame žygyje, tai kalba eina apie apytikslius trasų ilgius, priklausomai nuo to kaip pats dalyvis pasirinks savo maršrutą.

        Su Julium sutartinai pasirinkome 37 km trasą, žinodami kad nubėgsime kažkiek daugiau. Kiek daugiau nubėgsime negalėjome tiksliai numatyti, bet vistiek buvo aišku, kad tai netaps +10  ar daugiau km. 

         Pėsčiųjų žygiuose kartais taisyklės draudžia bėgti, bet šiame žygyje tokio draudimo nebuvo, taigi jis mums labai tiko ilgajam bėgimui. Mūsų pasirinktai trasai reikėjo surasti 7 kontrolinius punktus ir juose pas punkto teisėją pasižymėti savo kortelę, kuri buvo startiniam pakete kartu su žemėlapiu. Kontroliniai punktai turėjo savo darbo laiką, kuris buvo paskaičiuotas lėtam arba greitam ėjimui. Atsižvelgiant į tai laikėmės tikrai lėto tempo ir ne visada tiesiausiu keliu judėjome. Visgi tai pėsčiųjų žygis ir reikėjo prisitaikyti. 

        5 iš 7 punktų buvo įrengti šalia kelių ir tikrai lengvai randami bet kam - netgi tiems, kas tik pradeda suprasti žemėlapių subtilybes. 2 punktai buvo labiau paslėpti, vienas iš jų buvo miške. 

         Tokiame žygyje dalyvavau pirmą kartą. Iš visų dalyvių bėgome tik mes trise - Julius su Cito ir aš. Bėgome lėtai, ramiai, džiaugiantis gamta, vaizdais - taip kaip reikia ilgąjam bėgimui. Niekur neskubėjome, turėjome laiko kiekviename punkte sustoti ir išgirsti punkto istoriją. 

       Žygis buvo organizuojamas su idėja atsiminti ir pagerbti Dainavos apylinkės partizanus. Kiekvienas iš kontrolinių punktų buvo kažkaip susijęs su partizanais - jų žūties vietos, bunkeris, paminklas vietos partizanams atminti ar kt. Kiekviename punkte budėję žygio organizatoriai žinojo ir galėjo papasakoti punkte esančio paminklo istoriją - kada, kaip, kas nutiko, kiek prasilaikė toje vietoje žuvę partizanai, kokiam būriui jie priklausė, kas jie buvo ir pan. Norint buvo galima išgirsti ir sužinoti daug informacijos apie vietos partizanus ir žygio organizatoriai labai noriai dalinosi savo žiniomis. Mes su Julium visus punktus aplankėme pirmi, nes vieninteliai bėgome, taigi galėjome klausytis pasakojimų vieni iš pirmųjų ir nuo pradžių. Viename iš punktų organizatoriai laukė su eglišakių arbata ir buvo pasipuošę senovinėmis uniformomis. Pirmą kartą ragavau eglišakių arbatos, t.y. vanduo verdamas su eglių šakelėmis ir viskas, be jokių papildomų priedų. Pasirodo tai buvo kasdieninė partizanų arbata. Kitame punkte buvo galima apžiūrėti išlikusį autentišką partizanų bunkerį, kuris dydžio kaip mažas sandėliukas ir tenai jie sugebėdavo tilpti ir slėptis penkiese ar šešiese. Bunkeris saugomas ir prižiūrimas, buvo galima ne tik apžiūrėti, bet ir į jį patekti.  
                  

partizanų bunkeris

      Klausantis istorijų apie vietinius partizanus visur išryškėja labai nemaloni dalis - beveik visi jie buvo išduoti ir žuvo pasalose. Tai dalis mūsų šalies istorijos, kuri žinoma iš istorijos pamokų, bet visuomet verta dar kartą atsiminti aplankant realias istorines vietas. Džiugu ir net maloniai nustebino, kad Seirijų apylinkėse labai puoselėjamas partizanų atminimas.
        Labai patiko suderinti ilgąjį bėgimą ne tik su naujų vietų aplankymu, bet ir vietos istorijos pažinimu. Jei ilgasis bėgimas man asocijuojasi su pažinimu, tai šį kartą pavyko gauti dvigubai pažinimo.
         Aplankant 7 punktus, kartais ne pačiais tiesiausiais keliais mums viso gavosi 42 km su 450 vertikalaus sukilimo. Trail maratonas. Šiame ilgajame bėgime su sustojimais punktuose praleidome viso 5 valandas. Judėjome tikrai lėtai ir tai į kai kuriuos punktus atvykome vos tik jie buvo atidaryti.
           Keliai buvo įvairūs, netgi buvo kiek monotoniško bindzenimo palei asfaltuotą kelią. Į kai kuriuos punktus patekimas buvo be alternatyvų, t.y. buvo vienas kelias, kuris ten veda ir jei nenori bėgti tuo keliu, tai gali bėgti nebent šalia kelio, bet aš tame problemos nemačiau. Reljefas visur buvo švelniai banguotas be jokių iššūkių, tas leido tarp punktų palaikyti pastovų greitį.

      Renginys  buvo pristatomas kaip žiemos žygis. Visgi žiemos jau nebebuvo, sniego neradome netgi miške, bet radome pažliugusių kelių ir purvo, bet po mano purvinų nuotykių kalnuose šių purvo užuominų net nelabai pastebėjau. Atsiminiau, kad buvo purvo tik iš žygyje dalyvavusių draugų įspūdžių apie kelius nuklotus purvu.
         Su Julium pasirinkome bėgti aiškiais keliais, t.y. netrumpinome per bekeles, nes laiko turėjome net per daug, o atbėgti į punktą anksčiau už organizatorius nebuvo noro, nes būtų reikėję šalti laukiant arba bėgioti ratais aplinkui. Dauguma mūsų pasirinktų kelių vedė atviromis vietovėmis, kur buvo matomos tolimos panoramos. Prie namų bėgioju daugiausia miške, mano kalnų treniruočių vieta (Sapieginė) taip pat miškinga, taigi pabėgioti atvirais laukais su tolimomis panoramomis man buvo tikra laimė.

       Atviri plotai turi savo niuansų ir vienas iš niuansų yra vėjas. Viso bėgimo metu pūtė ganėtinai stiprus vėjas, bet tai buvo puiki proga pasitikrinti aprangos komfortiškumą ilgai bėgant esant vėjui. Man šiuo atveju labai pravertė ir patiko vėjui ir vandeniui atspari, bet kvėpuojanti striukė. Kvėpuoja ji tikrai nedaug, bet šalta su ja būdavo tik per daug užsibuvus kontroliniuose punktuose. Atradimas man buvo kepurėlė su snapeliu. Šiaip aš jų nemėgstu, nes jos apriboja matomumą, bet šiuo atveju, kai pūtė stiprus vėjas, snapelis kažkiek veidą dengė nuo vėjo. Iš maisto šiam bėgimui man užteko litro gėrimo, 1 energetinio batonėlio ir dviejų geliukų. Valgiau kas valandą tokiu principu: pusę batonėlio, geliukas, pusę batonėlio, geliukas. Man patiko maišyti geliukus su batonėliu, nes iš anksčiau buvau pastebėjusi, kad man atsibosta vien geliukai arba vien kietas maistas. Lėtai judant tiek maitintis pilnai užteko, nebuvo jokių duobių ir jėgų dingimo. Mano patirtis ir teorija teigia, kad ilguose bėgimuose ir ultrose maitintis reikia sistemingai, o ne tada, kai užsinori, nes kai užsinori jau gali būti per vėlu. Ilgieji bėgimai puiki proga išbandyti skirtingas maitinimosi taktikas.

       Mūsų maršrutas vedė ne tik vaizdingais ir dažnai atvirais gamtos takais, bet ir pro kaimelius ir mažus miestelius ar pakelės vienkiemius. Prabėgome ir apleistas sodybas netgi labai gražiose vietose. Bėgant pro tokias vietas atklysdavo visokios nejaukios mintys. Naktį nenorėčiau pro ten bėgti. Gaila, bet apleistų sodybų mūsų trasoje buvo ne viena ir ne dvi. Prabėgome labai kontrastingus kaimelius - vieni tvarkingi ir prižiūrėti, o kiti tarsi sutartinai apleisti. Kaip taisyklė - jei tik kaimelis netvarkingas, apleistas ir žmonės tenai niūrūs bei kreivai žvilgčioja į prabėgančius vieškeliu prašalaičius, tai tenai būtinai stovi keli mini daugiabučiai - kelių aukštų, kelių laiptinių namai. Nenoriu sklaidytis išvadomis, kurios susidarė prabėgus kelis vieno rajono kaimus, bet vistiek nepalieka mintis, kai daugiabutis yra kaimelio blogis. Labai tvarkingas ir jaukus yra Seirijų miestelis su puikia gimnazija, kurioje buvo žygio bazė. Seirijuose pastebėjau daug medinių vėžlių skulptūrų. Tai atrodė keista, kad ant kas antro kampo po vėžlį Seirijuose tupi, bet bėgiojant netoli miestelio prabėgome draustinį, kuriame gyvena ir peri baliniai vėžliai. Galbūt dėl to Seirijuose tiek daug vėžlių skulptūrų.

      Savo pasirinktoje distancijoje su Julium ir Cito atbėgome pirmi. Bet mes nelenktyniavome ir dėl prizų nesivaržėme, nes šiame žygyje buvo apdovanojami daugiausiai kilometrų greičiausiai nuėję žygeiviai, t.y. dėl prizų varžėsi ilgiausios trasos dalyviai. Mes bėgome pėsčiųjų žygyje, taigi labai teisinga, kad nedalyvavome jokioje įskaitoje.
         Rezultate puikiai ir turiningai praleistas laikas, apturėtas ilgas ilgasis bėgimas, išbandyta apranga vėjuotomis sąlygomis ir dar kartą pasitvirtinta maitinimosi strategija. Ateityje tikrai ieškosiu panašių žygių kur taisyklės leistų bėgti. Labai dėkoju organizatoriams už šį žygį, gerą organizaciją, puikią nuotaiką viso renginio metu ir dalinimąsi žiniomis apie istorinius momentus.