Sueiname visi į privalomą susirinkimą Zimovy Utramaraton Karkonoski bėgimo išvakarėse (2016 03 11) varžybų centre Karpacz miestelyje, Lenkijoje ir organizatoriai laimingi skelbia: "jau trečią kartą organizuojame šį bėgimą ir tik dabar, tik šiais metais viskas pavyko puikiai - oras toks, kokio mes visais metais norėjome. 90 proc. trasos nuklota sniegu, kai kur sniego ypač daug - iki kelių ir daugiau, yra nebėgamų klampių vietų, pučia stiprus vėjas, matomumas 100 metrų ir vietomis mažiau, migla, oro temperatūra apie -5. Jums labai pasisekė - pajausite kas yra tikras žiemos bėgimas kalnuose". Ir pradeda rodyti nuotraukas, kurias žiūrint atrodo, kad fotoaparato objektyvas į pieną buvo įmerktas prieš naudojant. Prigrasino mums, kad varžybų dieną bus griežtas privalomo inventoriaus tikrinimas ir paleido visus ruoštis. Grįžus namo dar įsidėjau keletą geliukų į kuprinę, nes gauta informacija tikrai nenuteikė optimistiškai.
Varžybų dienos rytas. Pasiruošimas, pusryčiai ir judam link varžybų centro, kur jau susirikiavus eilė autobusų. Autobusai turi mus nuvežti į varžybų startą, nes bėgimas linijinis. Susėdame į autobusus ir laukiame žadėto griežto privalomų daiktų patikrinimo. Iš viso autobuso patikrino dviejų žmonių po kelis daiktus. Realiai patikrinimo nebuvo, bet čia jau organizatorių ir pačių dalyvių reikalas. Viskas, kas buvo nurodyta privalomų daiktų sąraše, man atrodė reikalingi daiktai (dalis jų būtų naudojama tik nesėkmės atveju).
Važiuojame pro mažus kalnų miestelius, kylam serpentinais aukštyn į kalnus, sniego daugėja, matomumas silpnėja. Išlipam prie slidinėjimo bazės, pučia šaltas vėjas, užkurtas laužas, aplink laužą buriuojasi spurdantys iš šalčio ir startinio azarto bėgikai, matosi starto koridorius, kas toliau 100 metrų visiškai neaišku, nes vaizdas silpnėja ir dingsta baltoje tirštoje migloje, kelias veda neaišku kur ir visu garsu plyšauja AC/DC Highway to Hell. Kadangi visiškai nesimato kur kelias veda ir atsižvelgiant į orą bei išvakarėse gautą informaciją tikrai galima įsivaizduoti, kad starto arka veda kad ir į highway to hell.
Startas. Prasideda 53 km su 2000 sukilimo snieguota kalnų ultra. Prasideda energingai ir greitai. Kelias pirmus du kilometrus geras ir platus, sniego yra bet jis neklampus. Visi laimingi ir dauguma lekia taip lyg bėgti ir tereiktų tuos du kilometrus. Aš stipriai nespaudžiu, nes esu įsitikinusi, kad ultra bėgime nėra ko išsitaškyti pirmuosiuose kilometruose. Mane lenkia iš esmės visi kas tik netingi, o aš žiūriu į dalį lenkiančiųjų ir galvoju po 5 ar po 1 km aš juos susirinksiu. Šiame bėgime leisti save lenkti iš vaizdo silpnesniems bėgikams buvo klaida. Prasidėjus pirmai įkalnei prasidėjo sniege išmintas siauras ir gilus takelis. Šalia takelio pusnys virš kelių. Įkalnė visai nestati, galėtų būti bėgama, bet ..... žmonės eina. Žiūriu ir negaliu patikėti. Comon. Įkalnė visai nestati, takelis kietai išmintas ir neklampus ir mes einam lėtu žingsniu? Nebepabėgam? Išmokau pamoką ateičiai, kad iki pirmos įkalnės kalnų ultroje geriau paskubėti, arba reikia gerai žinoti koks takas laukia įkalnėje - platus jis bus ar siauras, bus galimybė lenkti ar nebus.
Pirmoje įkalnėje iki pirmos maitinėlės, kuri buvo įkalnės pusiaukelėje teko susitaikyti su situacija ir judėti tokiu greičiu, kuris buvo diktuojamas minios. Periodiškai tarp bėgikų-ėjikų atsirasdavo tarpai - kažkas neišlaikydavo tempo ir tuomet atsiliekantįjį tekdavo lenkti per pusnis. Spurtuoti per pusnis iki kelių tikrai ne lengviausias reikalas. Iš visų (apie 20), kuriuos teko lenkti pasitraukė ir praleido gal tik keli, kiti ramiai sau sliūkino arba matydami, kad juos lenkia moteris dar pabandydavo pagreitinti ir neleisti lenkti. Panašu, kad dalis lenkų vyrukų sunkiai juda nes yra pilni kompleksų. Girdėjau kompleksai daug sveria visomis prasmėmis.
Sniego aplinkui daug, takelis siauras, reikia žiūrėti po kojomis net ir lėtai judant, nes šalia gilios pusnys. Medžiai, daugiausia eglės, gausiai apsnigtos, eglės kol kas aukštos, tarp medžių kartais pasimato uolos, kurios irgi apsnigtos. Migla uždengia bet kokius galimus peizažus. Situacija atspindi eilėraščio eilutę "balta, balta, kur dairais". Gražu, tiek sniego pas mus jau senai nebuvo. Nelipu į kalnus, nevykstu į ekspedicijas į kalnus, neslidinėju kalnuose, taigi man didelis sniego kiekis jau savaime yra atrakcija ir labai įdomu.
Pirmoje maitinėlėje net nestoju. Prie maitinėlės siauras takelis šiek tiek praplatėja ir atsiranda galimybė lenkti per išmindžiotą sniegą. Bėgti per išmindžiotą sniegą tikrai nėra lengva, bet kur kas lengviau nei per pusnis, taigi naudojuosi proga lenkti kol tokia galimybė yra. Takas neužilgo vėl susiaurėja, medžiai žemėja, pusnys šalia takelio didėja, migla tirštėja. Tokios tirštos miglos dar nemačiau. Visiška snieguota mistika. Kylam aukštyn. Sniegas keičiasi. Vietoj kietai išminto takelio atsiranda "išmaltas" takelis, kuriame kojos krypinėja į visas puses ir prasideda klampojimas. Žmonės po truputį išsiskirsto ir retėja. Migla tankėja. Matosi jau nebe 100 metrų, o apie 50. Jausmas keistas, nes nežinai kas iš miglos išlys - ar medis, ar žmogus, ar uola, ar kareiviai. Migla visur aplinkui. Viską prarijanti ir slepianti skraistė. Kelias pasikeičia į idealiai paruoštą slidžių trasą. Ja galima bėgti be didelių pastangų. Nuvalytoje atkarpoje nėra nei stačių pakilimų, nei aštrių nusileidimų. Bėgti kojoms neklimpstant į sniegą yra neapsakomas džiaugsmas. Besidžiaugiant nuvalyta trasa iš miglos netikėtai ir staigiai išnyra didelis pastatas, kuriame laukia antra maitinėlė. Neįtikėtina - migla tokia tiršta, kad maitinėlę pamačiau tik tada, kai ji buvo ranka pasiekiama tikrąja to žodžio prasme. Tai džiaugsmas. Šilta arbata, bananas, pusę apelsino ir atgal į trasą. Maitinėlėje stengiuosi apsisukti kuo greičiau.
Atkarpa nuo antros iki trečios maitinėlės buvo pati sunkiausia. Tai buvo kelias kalno ketera. Nebuvo nei ryškaus pakilimo, nei nusileidimo, tik lengvai banguotas reljefas, bet sniego ten buvo labai daug ir jis takelyje buvo labai išmaltas, klampus, vietomis buvo duobių ar didelių sukietėjusių grumstų. Migla ten buvo tirščiausia. Medžių beveik neliko arba styrojo tik mažos, sniego ir ledo sukaustytos eglutės. Tai buvo labai šalta ir vėjuota atkarpa. Stiprus vėjas pūtė iš kairės pusės, nuolat į šoną. Visa kairė pusė apšalo. Taip, apšalo, apėjo ledu. Visa rankovė, kapišonas, kuprinės pusė, pirštinė ir Suunto buvo apdengta ledu. Nemačiau Suunto ekrano, nes jis buvo apneštas ledu, tam, kad matyčiau ekraną reikėjo dantimis nuo jo ledą nugraužti, nes su pirštine nuvalyti neišėjo. Buvo šalta, judėjimas lėtas, kelias sudėtingas dėl sniego. Reikėjo žiūrėti kas po kojomis, nes trasoje vietomis buvo duobių. neteisingai padėjus koją ar kryptelėjus į šalį į sniega buvo galima įklimpti gerokai virš kelių. Kiekvienas toks įklimpimas pasiimdavo savo - atimdavo jėgas, kurios buvo bepradedančios sekti. Šioje atkarpoje supratau kodėl organizatoriai reikalavo vėjui ir vandeniui atsparios striukės ir pirštinių. Vietomis nebuvo jokių augalų tik trasą žymintys stulpai, kurie buvo apaugę horizontaliais varvekliais. Šio bėgimo reklaminėse nuotraukose ir filmuke mačiau horizontalius varveklius ant stulpų ir jie man labai gražiai atrodė. Dabar supratau prie kokių aplinkybių tas grožis atsiranda. Supratau kas yra iš tikrųjų ledinis vėjas. Lietuvoje tokio nebūna. Tiek kiek mes čia Lietuvoje bebėgiodami apšerkšnijom šią ar kitomis žiemomis yra pavasariniai žiedeliai palyginus su kalnų vėjo, miglos, šalčio ir šerkšno kūriniais, kuriais buvo puošiami šios ultros dalyviai.
Trečioji maitinėlė iš tirštos miglos kaip vaiduoklis laivas išniro taip pat netikėtai kaip ir antroji. Žinojau, kad ji jau kažkur šalia, nes prieš bėgimą analizavau trasą, bet tas jausmas, kai nieko nematai ilgą laiką tik horizontaliais varvekliais apaugusius stulpus ir ledo sukaustytas mažas kalnų eglutes ir staiga pradedi migloje matyti kažkokius didelius neaišku ko kontūrus ir per sekančius 20 žingsnių iš miglos iššoka pastatas, tas jausmas yra kažkas tokio dėl ko buvo verta per pusnis kastis.
Trečiojoje maitinėlėje buvo šiltos sriubos. Ji buvo jau labai reikalinga. Prisėdau su sriubos lėkšte prie stalo, palenkiau galvą ir į lėkštę nuo kapišono įkrito ledo gabalas. Pradėjau atitirpinėti tikrąja to žodžio prasme. Greit surijau sriubą ir lauk. Laukė kopimas į aukščiausią trasos vietą - Snieškos viršukalnę. Ten buvo stačiausia atkarpa, bet ji nebuvo labai ilga. Takelis buvo išmindžioto ir išmalto klampaus sniego. Kuo aukščiau tuo labiau stiprėjo vėjas. Migla slėpė viršunę ir neleido suprasti kiek dar liko. Pagal trasos profilį žinojau, kad kopimo nebus daug - apie 200 metrų, bet judant klampiu sniegu, serpentininiu takeliu ir pučiant stipriam vėjui buvo visiškai neaišku kiek vertikalių metrų renku. Suunto ekranas vėl pasidengė ledu ir aš jau jo nebegramdžiau dantimis, nes žinojau, kad labai greitai vėl užtrauks. Viršukalnė su pastatu ant jos išniro iš miglos taip pat vaiduokliškai kaip ir maitinėlės. Po to sekė ilgas kelias žemyn. Iš pradžių stati ir klampi nuokalnė, kurioje dedi koją ir nežinai kiek ji prasmegs išmaltame sniege - iki kauliuko ar iki kelio. Vėliau darėsi nebe taip statu, sniege periodiškai pasimatydavo kažkokių pagalių, dar kiek žemiau sniege pradėjo matytis ir eglučių viršūnės. Pasirodo anksčiau matyti pagaliai ir buvo eglių viršūnės tik numindžiotos. Dar žemiau eglių jau matėsi netgi pusę ir pradėjo matytis trasą žyminčių stulpų viršūnės. Dar žemiau pasirodė visos eglė ir kelią žymintys stulpai. Eglės buvo žmogaus dydžio, o stulpai iki kelių. Tai tiek kalnuose buvo sniego - vietomis apie keletą metrų.
Leidžiantis žemyn buvo jausmas, kaip iš kosmoso ar kokio bermudų trikampio grįžtant į žmonių pasaulį. Vėjas mažėja, migla retėja, takelių kokybė gerėja, atsiranda dideli medžiai, slidinėjimo bazė, dar viena maitinėlė, miestelis. Žmonių pasaulis. Pasaka koks jis gražus ir jaukus atrodo. Žinau, kad laukia dar vienas kalnas, bet jis nebepakels atgal į mistišką miglos pasaulį. Nusileidus žemyn atsiranda asfalto - kaip juo lengva bėgti. Asfaltas pradeda kilti į viršų - prasideda paskutinioji įkalnė. Statėja, bet aš bėgu. Bėgu, nes ten asfaltas, o asfaltu yra bėgama - taip mano galvoje susidėlioję. Prasideda sniegas, vis dar kylam, kelias siaurėja - vis dar kylam. Jau pradeda kvepėti finišu, žinau, kad amžinai ši įkalnė nesitęs. Ji baigsis ir tada bus kelias žemyn su keliais nestipriais pabangavimais. Pradedu lenkti jau einančius bėgikus. Kabinuosi už kievieno ką matau priekyje ir gaudau.
Bežaidžiant gaudynių pradeda rastis pakelėse žiūrovų - tai reiškia, kad jau visai šalia finišas. Paskutinis status, snieguotas nusileidimas slidžių trasa vedančia tiesiai į miestelio pagrindinę gatvę ir viskas. Dar keli šimtai metrų pagrindine Karpacz gatve ir finišo arka. Viskas. Baigta. Sniego gatvėj nėra. Visa sniego karalystė likus kažkur aukštai. Groja linksma muzika. Jau nebe "Highway to hell". Ten aukštai nežinau kas buvo - heaven ar hell, bet buvo įspūdingai. Rytoj ten nebėgčiau, bet buvo verta. Buvo verta pajusti tiek diskomforto ir pamatyti tiek grožio. Visa tai truko 8 val. ir 03 minutes. 7-ta iš moterų ir kažkur šimtuke bendrai iš 320 dalyvių. O realiai žiemos ir sniego aš net nemėgstu :)
Keli pastebėjmai apie aprangą ir maistą.
Šaltis labai "ryja" energiją, taigi maitintis tinkamai tokiame trail'e svarbu. Kiekvienas turi rasti kas jam/jai yra tinkama, nes čia labai individualu, bet maitintis reikia ir viskas (nebent esi prof. atletas su didelėm įgimtom glikogeno talpyklom ir labai gerai išdirbta bei efektyvia energijos pasiėmimo iš riebalų sistema).
Aš valgiau sistemingai - pradžiai kas valandą (porą valandų), vėliau kas 45 min. (5 val.) ir paskutinę valandą kas 0,5 val. Man pasiteisina sistema - pradžiai geliukai be kofeino, vėliau vienas su kofeinu, vienas be, pabaigoje - vien su kofeinu. Jei valgiau maitinėlėje, tai vieną geliuką praleidžiu. Ši ultra buvo lėta dėl sniego, ypač lėtai judėjau per išmaltą ir klampų sniegą, bet "duobių", "sienų" ir kitų "lūžimo" reikalų nebuvo. Manau tvarkinga mityba tikrai padėjo. Mano pagrindinis maistas buvo High5.
Šiam bėgime stebuklas buvo vandeniui ir vėjui atspari striukė bei pirštinės. Nenorėčiau ten būti be jų. Kelnės - žieminės timpos su pūkeliu - to užteko. Sunkiausioje trasos atkarpoje bėgau užsidengus veidą su bafais tiek, kiek įmanomą - tik akys matėsi, bet vistiek nušalau odą. Kas bėgsite ten - pasirūpinkite riebiu apsauginiu veido kremu - manau nepakenks. Batai - bėgau su šipais, viskas buvo gerai, bet ledo trasoje nebuvo, tai gal buvo galima ir be šipų išsiversti. Mano Salomon softflask'inėse gertuvėse gerimai neužšalo, šalčiausioje atkarpoje tikslingai po nedidelį gurkšnelį siurbčiojau gėrimus ne dėlto, kad norėjau, o tam, kad neužšaltų. Kolegom hidropack'uose gėrimai buvo užšalę šlangelėje. Šitą reikia įsivertinti. Vienareikšmiškai - prabėgti ten verta.
Trečiojoje maitinėlėje buvo šiltos sriubos. Ji buvo jau labai reikalinga. Prisėdau su sriubos lėkšte prie stalo, palenkiau galvą ir į lėkštę nuo kapišono įkrito ledo gabalas. Pradėjau atitirpinėti tikrąja to žodžio prasme. Greit surijau sriubą ir lauk. Laukė kopimas į aukščiausią trasos vietą - Snieškos viršukalnę. Ten buvo stačiausia atkarpa, bet ji nebuvo labai ilga. Takelis buvo išmindžioto ir išmalto klampaus sniego. Kuo aukščiau tuo labiau stiprėjo vėjas. Migla slėpė viršunę ir neleido suprasti kiek dar liko. Pagal trasos profilį žinojau, kad kopimo nebus daug - apie 200 metrų, bet judant klampiu sniegu, serpentininiu takeliu ir pučiant stipriam vėjui buvo visiškai neaišku kiek vertikalių metrų renku. Suunto ekranas vėl pasidengė ledu ir aš jau jo nebegramdžiau dantimis, nes žinojau, kad labai greitai vėl užtrauks. Viršukalnė su pastatu ant jos išniro iš miglos taip pat vaiduokliškai kaip ir maitinėlės. Po to sekė ilgas kelias žemyn. Iš pradžių stati ir klampi nuokalnė, kurioje dedi koją ir nežinai kiek ji prasmegs išmaltame sniege - iki kauliuko ar iki kelio. Vėliau darėsi nebe taip statu, sniege periodiškai pasimatydavo kažkokių pagalių, dar kiek žemiau sniege pradėjo matytis ir eglučių viršūnės. Pasirodo anksčiau matyti pagaliai ir buvo eglių viršūnės tik numindžiotos. Dar žemiau eglių jau matėsi netgi pusę ir pradėjo matytis trasą žyminčių stulpų viršūnės. Dar žemiau pasirodė visos eglė ir kelią žymintys stulpai. Eglės buvo žmogaus dydžio, o stulpai iki kelių. Tai tiek kalnuose buvo sniego - vietomis apie keletą metrų.
Leidžiantis žemyn buvo jausmas, kaip iš kosmoso ar kokio bermudų trikampio grįžtant į žmonių pasaulį. Vėjas mažėja, migla retėja, takelių kokybė gerėja, atsiranda dideli medžiai, slidinėjimo bazė, dar viena maitinėlė, miestelis. Žmonių pasaulis. Pasaka koks jis gražus ir jaukus atrodo. Žinau, kad laukia dar vienas kalnas, bet jis nebepakels atgal į mistišką miglos pasaulį. Nusileidus žemyn atsiranda asfalto - kaip juo lengva bėgti. Asfaltas pradeda kilti į viršų - prasideda paskutinioji įkalnė. Statėja, bet aš bėgu. Bėgu, nes ten asfaltas, o asfaltu yra bėgama - taip mano galvoje susidėlioję. Prasideda sniegas, vis dar kylam, kelias siaurėja - vis dar kylam. Jau pradeda kvepėti finišu, žinau, kad amžinai ši įkalnė nesitęs. Ji baigsis ir tada bus kelias žemyn su keliais nestipriais pabangavimais. Pradedu lenkti jau einančius bėgikus. Kabinuosi už kievieno ką matau priekyje ir gaudau.
Keli pastebėjmai apie aprangą ir maistą.
Aš valgiau sistemingai - pradžiai kas valandą (porą valandų), vėliau kas 45 min. (5 val.) ir paskutinę valandą kas 0,5 val. Man pasiteisina sistema - pradžiai geliukai be kofeino, vėliau vienas su kofeinu, vienas be, pabaigoje - vien su kofeinu. Jei valgiau maitinėlėje, tai vieną geliuką praleidžiu. Ši ultra buvo lėta dėl sniego, ypač lėtai judėjau per išmaltą ir klampų sniegą, bet "duobių", "sienų" ir kitų "lūžimo" reikalų nebuvo. Manau tvarkinga mityba tikrai padėjo. Mano pagrindinis maistas buvo High5.
Šiam bėgime stebuklas buvo vandeniui ir vėjui atspari striukė bei pirštinės. Nenorėčiau ten būti be jų. Kelnės - žieminės timpos su pūkeliu - to užteko. Sunkiausioje trasos atkarpoje bėgau užsidengus veidą su bafais tiek, kiek įmanomą - tik akys matėsi, bet vistiek nušalau odą. Kas bėgsite ten - pasirūpinkite riebiu apsauginiu veido kremu - manau nepakenks. Batai - bėgau su šipais, viskas buvo gerai, bet ledo trasoje nebuvo, tai gal buvo galima ir be šipų išsiversti. Mano Salomon softflask'inėse gertuvėse gerimai neužšalo, šalčiausioje atkarpoje tikslingai po nedidelį gurkšnelį siurbčiojau gėrimus ne dėlto, kad norėjau, o tam, kad neužšaltų. Kolegom hidropack'uose gėrimai buvo užšalę šlangelėje. Šitą reikia įsivertinti. Vienareikšmiškai - prabėgti ten verta.
Komentarai
Rašyti komentarą