Cesis Eco Trail ir apie išlauktus sprendimus

       Renkantis ultras vienas iš man svarbių kriterijų yra naujumas. Ultra varžybos man kol kas neatsiejamos nuo naujų vietų ir trasų pažinimo džiaugsmo. Vertinu galimybę bėgti ten, kur dar nebėgau ir velniop tuos patogius momentus susijusius su trasos pažinimu ir savo laiko/progreso/regreso stebėjimu. Kai išbėgiosiu dalį man įdomių ultrų aplink Lietuvą, galbūt kai kurias jų pradėsiu kartoti, bet kol kas nematau prasmės kartoti ultrą jei panašiu laiku kažkur aplinkui vyksta dar nebėgtas reikalas.
         Remiantis šia logika ir tai, kad Latvija tikrai labai arti mano šių metų ultrų kalendoriuje atsirado Cesis Eco Trail. Tai 80 km su 1560 m sukilimo varžybos kaimyninėje šalyje, su startu ir finišu gražiame jaukiame Cesis miestelyje bei trasa Gaujos nacionaliniame parke. Šios varžybos vyksta trečią kartą, pirmus du kartus dalyvavę lietuviai ten klaidžiodavo dėl trasos nurinkimo ar prasto žymėjimo, taigi važiuojant buvau nusiteikusi rasti bet ką, turėjau gpx ir jaučiausi žinanti apie varžybas tikrai daug.

       Šiek tiek dar bendrinės info apie varžybų organizacinę pusę: bėgimo dalyviams buvo galimybė apsistoti miestelio mokyklos bendrabutyje (už 7,8 eur) ir gauti pusryčius nuo 3:00 už 2,8 eur. Didelių patogumų tikrai nebuvo, bet buvo švari patalynė, rankšluosčiai, tvarkinga aplinka, karštas dušas ir nereikėjo sukti galvos kur gaut šilto maisto ir kavos vidury nakties. Pats bendrabutis įsikūręs seno dvaro teritorijoje su parku - gražus ir įdomus pastatų kompleksas. Gaunasi tikrai labai ekonominis variantas.
          Atsikeliu varžybų rytą ir girdžiu kaip lauke lyja. Pila kaip iš kibiro ir dar palaistant šlanga. Iš karto vandeniui atsparią striukę ant savęs ir į gretimą pastatą pusryčiauti. Kol valgom lietus šiek tiek apsiramina - jau tik pila kaip iš kibiro šlanga nebelaistant. Starto vietoje lietus aprimsta, vos krapnoja ir visai baigiasi palikdamas gilias balas visur aplinkui. Startas 5:00 val ryto. Prieš startą striukę sukišau į kuprinę ir supratau, kad nebereikia galvos žibinto, nes prašvito. Jis taip pat keliavo į kuprinę, nes jau nebebuvo laiko nueiti iki mašinos, o kam palikti neturėjau. Neįvertinau kad jau bus prašvitę ir apsikroviau nereikalingu svoriu.
         Pajudam. Pradžia miestelio gatvėmis ir taip tolyn link miškų. Vaizdai aplink labai įprasti, tokie patys kaip pas mus. Visgi kaimyninėje Latvijoje bėgu ir tikėtis kažkokios stiprios gamtinės egzotikos neverta ir jos nebus. Pirmus kilometrus labai tingiu bėgti, jaučiuosi pavargus. Ir ne veltui pavargus, nes mano "teiperis" buvo visiškai "kreivas". Taip - bėgimo kilometražo sumažinau, bet buvo daug ėjimo žymint ir nurenkant trasą vieno iš mano organizuojamų bėgimų. Kažkaip naiviai įsivaizdavau, kad pasiruošimo bėgimui darbai puikiai tiks mano teiperiui, nes gi ne pirmą kartą organizuoju trail bėgimą ir viską jau kaip ir žinau. Trumpai tariant buvo visai ne taip, kaip tikėjausi - bėgimo organizavimo darbai buvo gana įtempti pradedant tuo, kad pakeliui į Pamarį Kaune vidury sankryžos sustojo mano automobilis ir viena diena buvo skirta auto reikalų tvarkymui, o bėgimui teko pasiruošti ne per dvi, o per vieną dieną žymint trasą 16 valandų (čia dviese ir tai nebaigėm tą dieną). Dabar jau žinau, ko geriau neveik per teiperį ir kaip fiziškai stipriai jaučiasi emocinis nuovargis.

      Visgi iš tingulio sugebu išjudėti ir patogiai įsitaisau bėgti grupelėje su dviem latvėm. Mus dideliu greičiu aplenkia dvi merginos. Lenkia taip greitai, kad iš karto aišku, kad man su jom nepakeliui ir yra du variantai - arba jas sutiksiu artimiausiuose dešimtyje kilometrų arba jau nebematysiu. Vieną radau po kokių septynių kilometrų, kitos trasoje daugiau nebemačiau.
        Pirmuose 17-oje kilometrų iki pirmos maitinėlės jau teko sušlapti kojas. Paryčių lietus paliko pažliugusias pelkėtas atkarpas ir pagilino upelius. Niekada nebuvau šlapio bėgimo mėgėja, bet priėmu kaip faktą, kad ultroje kojas sušlapti dažniausiai tenka. Šį kartą tokia "laimė" pasitiko iškarto. Buvo nejauku, nes išbėgau su visiškai naujais batais ir nežinojau kaip jie išleidžia vandenį ir ar nepritrins ir kt. Batai - Salomon Mantra 3 - vandenį išleidžia prasčiau nei Slab Ultra ar Sense Pro, bet kliuksėjimas batuose neužsitęsė per ilgai. Trasa iki pirmos maitinėlės buvo įvairi - žvyrkeliai, miško takai, daug single track'ų, buvo laiptelių aukštyn ir žemyn. Pirmoje maitinėlėje beveik nestoju, tik arbūzas ir 5-6 alyvuogės. Alyvuoges paėmiau tikslingai, nes jos sūrios, o aš buvau pamiršus įsidėti salt stick'ų (druskos kapsulių). Su alyvuogėmis prasidėjo reikalai. Dabar įspėjimas dėl sekančių kelių pastraipų - jei ką tik skaniai pavalgėte ar šiaip esat jautraus skrandžio ir visokios rašliavos apie skrandžio problemas jus blogai veikia - neskaitykit toliau, nes ten rašysiu  nešlifuotu tekstu apie tai kaip žiaugčiojau, vėmiau ir gaivinau skrandį.

       Nespėjau nė kilometro nujudėti nuo pirmos maitinėlės ir supratau, kad mano skrandis nebėra toks man palankus koks anksčiau buvo. Anksčiau per ultras galėjau valgyti bet ką ir viskas puikiai nusėsdavo, o dabar ir kelios alyvuogės grasina visą ultrą sugadinti. Pradėjo raižyti pilvą. Iš pradžių protarpiais. Tikėjausi, kad praeis ir nelėtinau tempo. Nepraėjo. Nuokalnėse bėgant nuo purtymosi raižymas didėjo. Pasiekė tokį lygmenį kur jau tenka lėtinti tempą. Mano grupelė su dviem latvėm nutolo kol aš periodiškai sustodavau ir susirietus pabūdavau kol įkyrus raižymas kažkiek aprims. Pykinimo nebuvo, tik didėjantis skausmas skrandyje. Pirmoji maitinėlė buvo ant kalvos labai gražioje vietoje su panoramomis į upės atodangas. Kol nusileidau žemyn spėjau išsikeikti ir susinervinti, kad mane lenkia visi kas tik netingi, o aš nieko negaliu padaryti, nes kai tik bandau pagreitinti, tuoj skrandis aiškiai pasako, kad nieko nebus ir geriau jau bėk labai lėtai arba tuoj išvis eisi. Taip kokius 5 km ėjau - lėtai bėgau - ėjau. Vilkausi visiškai lėtai ir situacija negerėjo. Negalėjau gerti savo įprastų elektrolitų gėrimų. Žinojau, kas man gresia jei negersiu ir nevalgysiu, kai dar likę apie 60 km. Tai dehidratacija ir totalus nudusimas. Perspektyva buvo labai nekokia. Buvo aišku tik tai, kad vilktis iki finišo susirietus nuo pilvo skausmo nenoriu ir nereikia. Ir, arba aš kažkaip drąstiškai išspręsiu šitą problemą, arba geriau jau nusiimsiu. Tai buvo ne pirma ir tikėtina ne paskutinė mano ultra ir finišavimas nebuvo tikslas. Anksčiau buvo, kad stojant prie ultros starto tikslą keldavau bent pasiekti finišą, nesvarbu kaip ir nesvarbu per kokį laiką. Ateityje dar bus tokių ultrų, kur tikslas bus bent baigti ir jos bus ilgesnės, sudėtingesnės, sunkesnės. Cesis Eco trail 80 km buvo ne svarbiausios mano varžybos ir galėjau sau leisti eksperimentuoti, o eksperimentui nepavykus nusiimti. Nusprendžiau rizikuoti ir iškrapštyti alyvuoges lauk, nes buvau įsitikinusi, kad jos kelia diskomfortą. Lauk eiti alyvuogės visai nebuvo nusiteikusios. Teko daug kartų susigrūsti ranką į gerklę beveik iki alkūnės kol pavyko jas išvemti. Prisipažinsiu, tos alyvuogių traukimo lauk procedūros iš manęs reikalavo daug daugiau nusiteikimo ir vidinių jėgų, nei tiesiog šliaužti pirmyn susirietus. Žiaugčiojimas apsikabinus medį stebint, kai visi kas tik netingi varo pro šalį yra tai, ką gerai atsimenu iš šios ultros ir ko labai nenorėčiau dar kartą patirti. Beje, ar buvo sustojančių paklausti ar man viskas ok? Buvo. Gal kas 5-tas žmogus. Nežinau ar tai daug ar mažai, man asmeniškai buvo daug, kiek per daug, nes trukdė varyt alyvuoges lauk. Kai alyvuogės liko gulėti šalia kelio, man pradėjo svaigti galva ir krėsti šaltis - ko gero įprasti dalykai gerai išsivėmus. Turėjau tikslą pasiekti antrą maitinėlę ir atsigerti vandens, nes elektrolitų skrandis šioje situacijoje nepriėmė.

      Atsikračius alyvuogėmis, judant link antrosios maitinėlės skrandžio raižymas mažėjo, pradėjau galėti bent lėtai bėgti. Pasiekus antrą maitinėlę jau buvau priėmusi sprendimą, kad prisipildysiu gertuves vandeniu ir iki trečiosios maitinėlės priimsiu sprendimą ar kirsiu šiandien finišo liniją ar tai bus pirmoji mano DNF (did not finished). Antrosios maitinėlės savanoriai labai nustebo kai aš išpyliau lauk beveik pilnas dvi gertuves ir paprašiau jas pripildyti vandeniu. Į klausimą ar man viskas gerai, nes esu įtartinai išbalusi atsakiau, kad aš ir esu baltaodė, tai turbūt natūralu, kad balta esu. Žodžiu, buvau nemandagi ir tuo nesididžiuoju. Kai pasakė, kad man sekasi puikiai ir aš bėgu ketvirta iš moterų norėjau išrėkti daug keiksmažodžių, kurie atskleistų mano požiūrį į "puikiai" bėgant ketvirtai, bet tik tyliai pasiėmiau savo gertuves ir pajudėjau toliau. Dar prieš maitinėlę buvau nusprendus iš jos dingti kuo greičiau, kad neateitų noras nebeeksperimentuoti ir nebėgti iki trečios maitinėlės. Išbėgant iš antros maitinėlės tvirtai tikėjau, kad man nepagerės ir laukiantys dar 13 km iki trečios maitinėlės yra betiksliai.

       Supratau, kad prabėgus 32 km buvau išgėrusi geriausiu atveju 300 ml elektrolitų gėrimo  ir suvalgiusi vieną geliuką, o paskui dar beveik visko atsikračiusi. Galva veikė lyg ir tvarkingai, taigi supratau, kad jei nepradėsiu gerti ir valgyti kuo greičiau mano ultra baigsis, nes elementariausiai nudusiu dėl vandens ir maisto trūkumo. Skrandžio skausmas mažėjo, vanduo ėjo puikiai. Buvo pačiai įdomu ar pavyks skrandį atsigaiviti tiek, kad vėl galėčiau valgyti. Ties viduriu iki trečiosios maitinėlės nusprendžiau rizikuoti ir bandyti suvalgyti geliuką. Jei bus blogai - trečioj maitinėlėj  nusiimsiu, jei nebus blogai - judėsiu toliau. Pasiėmiau High5 Isogel. Tai yra geliukas, kuris jau pakuotėje yra skiestas su vandeniu ir jo nereikia užgėrinėti. Jis skystas kaip vanduo tik su skoniu. Isogel skrandis priėmė turbūt kaip vandenį, jokios blogos reakcijos nebuvo. Man tai buvo labai didelis džiaugsmas. Iki trečios maitinėlės dar suryjau vieną geliuką ir pastoviai gėriau vandenį. Pradėjau atsigavinėti. Susigrąžinau savo ankstesnį "priešalyvuoginį" tempą ir jaučiausi gerai įvertinant tai, ką teko patirti atkarpoje tarp pirmos ir antros maitinėlių.
         Trečioji maitinėlė, 43 km, truputį daugiau nei pusę kelio, bet dar likę nemažai. Jaučiuosi normaliai, netgi smalsu kiek atsilieku nuo trečios moters. Man atsako, kad jos visos tikrai toli ir pasiūlo bėgti savu tempu. Savu tempu ir bėgu. Tokiu, kokiu pradėjau. Bėgu viena. Pradėjau daug ką lenkti - tuos žmones, kurie mane lenkė, kol aš aiškinausi santykius su alyvuogėmis.

      Džiaugiausi tuo, kad vėl galiu valgyti ir gerti, mano įprasti High5 geliukai "ėjo" puikiai. Likus 30 km iki finišo pradėjau valgyti vien tik kofeininius geliukus. maitinėlėse ėmiau papildomai truputį bananų ir arbūzų. Daugiau nieko. Jokių alyvuogių :) Iki šiol vien jų vaizdas nuteikia nemaloniai. Vienas atradimas šioje ultroje man buvo Rehidron tirpalas - tai vaistinėse perkami milteliai, kurie turi būti maišomi su vandeniu ir naudojami esant didelėms probemoms su viduriavimu ar vėmimu. Tai preparatas su gliukoze ir druskomis saugantis nuo dehidratacijos. Aš jo nusipirkau vaistinėje dar Lietuvoje, nes pamiršau pasiimti savo druskų kapsules (Salt Caps). Trečioje maitinėlėje vieną gertuvę prisipildžiau rehidrono, kitą vandens. Rehidronas turbūt gerai sprendė druskų trūkumo problemas ir naudojant jį kartu su geliukais iki finišo pavyko "nelūžti".
          Trasa buvo labai įvairi. Tikrai skirtinga. Daug įvairaus tipo takų - platesnių, siauresnių, žvyrkelių, apaugusių proskynų, pažintinių takų su laipteliais, be laiptelių, su gerais tilteliais, su sulūžusiais tilteliais. Vietomis vingiuoti ir žolėmis apaugę single track'ai tesėsi kilometrais, tik pavykdavo išlėkti į platesnį miško kelią, tai trasa vėl nurodydavo sukti į visišką šunkelį, kuriame žoles tik prieš tai bėgę kolegos išmynė. Tikrai nesu bėgimo žvyrkeliais mėgėja, bet buvo momentų, kai džiaugiausi iš vingiuotų single track'ų, kur brautis reikia dar ir rankomis skiriant krūmus, išlindus į platų žvyrkelį. Aišku ten laikyti tempą jau buvo reikalų. Miške kelio danga buvo gerokai pažliugusi ir šlapia dėl paryčiais pliaupusios stipraus lietaus. Vietomis matėsi, kad gali būti slidu. Ypač ant medinių laiptelių ir tiltelių bei stačiose siauruose nusileidimuose. Negalėčiau sakyti, kad trasa buvo techniška, nes kalnuose mačiau daug techniškesnių trasų, bet sąlyginai techniška galėčiau pavadinti. "Sąlyginai" tai reiškia lyginat su trasomis pas mus Lietuvoje. Kai kurie nusileidimai buvo artimesni techniškiems Kalnų parko nusileidimams, kurie yra sudėtingesni nei Sapieginės, bet tokių nusileidimų buvo tikrai nedaug. Jei lyginat trasos sudėtingumą su Kernavė-Vilnius trasa, tai Cesio trasa tikrai sudėtingesnė, nes yra daugiau single track'ų, bet ar dėl to jinai geresnė - nežinau. Jos tiesiog truputį skirtingos.
         Trasa išvesdavo į tikrai gražias vietas - upės šlaitų atodangas, slidžių kalną, pats Cesio miestelis gražus ir jaukus, bet, natūralu, kad didžioji trasos dalis vedė mišku. Buvo atkarpų su vaizdingais ir kalvotais upės šlaitais, kur vedė mediniai laipteliai, buvo ir be laiptelių. Iš esmės trasoje yra ką pamatyti, turint omeny tai, kad tai Latvija, o ne kuri kita Europos šalis turinti kalnus.
         Trasos ženklinimas buvo puikus. Gal vienoj vietoj staigų posūkį galėjo sužymėti tiksliau, bet iš esmės viskas buvo labai gerai. Kelyje taip pat buvo daug savanorių, kurie nurodydavo kryptį ar budėjo prie judresnių kelių, kuriuos reikėjo kirsti.

     Antrą pusę subėgau gan sklandžiai, be jokių ekstremalių niuansų, jaučiant vis didesnį nuovargį, bet +/- palaikant tempą. Skrandis problemų nebekėlė ir iš tikrųjų niekas problemų nebekėlė. Ketvirtoje maitinėlėje sužinojau, kad atsilieku 15 min. nuo trečios vietos, penktoje (paskutinėje maitinėlėje) likus 10 km iki finišo, jau žinojau, kad atsilieku apie 5-7 min. Atsilikimą mažinau, bet jau nebepagavau. Finišavau be emocijų, nebuvo nei didelio džiaugsmo, kokį kartais matau pas žmones baigiančius ultrą, nei ašaras varančio nusivylimo. Tiesiog baigėsi ir tiek. Tokio beemocinio finišo dar neturėjau. Kurį laiką nenorėjau atsakinėti į draugų lietuvių klausimus kaip man sekėsi. Buvo pikta ant savęs, kad dėl alyvuogių sugaišau daug laiko, kas turbūt ir lėmė, kad finišavau "už linijos", bet galėjau džiaugtis tuo, kad pavyko susitvarkyti su skradžiu ir dabar žinau, kad tai yra įmanoma. Skrandžio problemos nėra ultros pabaiga, bet aišku, galutiniam rezultatui įtakos turi. Laikas 8:50. Bejudant link finišo pasakiau sau, kad negali būti daugiau nei 9:00 val trasoje, nes tuomet jau neatsižvelgiant į jokias aplinkybes negalėčiau tokio laiko pateisinti. Nebuvo daugiau nei 9:00, bet gerai irgi nebuvo.
           Momentai, kuriuos supratau ir noriu pasidalinti:
1. Problemos nėra ultros pabaiga. Problemos gali būti sprendžiamos skiriant tam laiko ir nenusiimant per anksti. Tikrai planavau nusiimti, jei nepavyks atgaivinti ir užvesti skrandžio, bet gaivinimui skyriau 12 km - tarpą nuo antros iki trečios maitinėlės. Pakankamai daug laiko, turint omeny, kad problemos prasidėjo po pirmos maitinėlės. Jei galutinius sprendimus būčiau priėminėjusi antroje maitinėlėje būčiau nesužinojusi, kad skrandį galima atgaivinti iki normalaus veikimo ir susigrąžinti pradinį tempą. Visgi, pajudėti lauk iš antros maitinėlės buvo nelengva ir tuo metu atrodė, kad beprasmiška. Prieš nusiimant visai verta nubėgti dar 10 km nes gali nebereikti nusiiminėti (aišku, jei tai nėra trauma).
2. Maistas - nežinau kodėl man taip nesėkmingai gavosi su alyvuogėmis. Ansčiau esu jas valgiusi per ultrą. Turiu įtarimą, kad anksčiau aš bėgdavau lėčiau, žemesnį tempą laikydavau, o prie žemesnio tempo skrandis lengviau priėma bet ką. Dėl to verta visą maistą, kurį planuojama vartoti per ultrą išsibandyti ne tik per lėtus ilguosius, bet ir per greitesnes treniruotes ar varžybas. Ateityje visuomet pildysiu gertuves taip: viena su vandeniu, kita su elekrolitų gėrimu. Iki šiol imdavau tik elektrolitų gėrimą, o vandenį gerdavau maitinėlėse. Situacija parodė, kad vandens geriau visuomet turėti su savim.
3. High5 geliukai man yra gėris, jie suėjo net su supykusiu skrandžiu, o kartu su rehidron tirpalu padėjo "nenudusti" pabaigoje. Kofeininiai geliukai labai gerai nuo antros ultros pusės, kuomet prireikia papildomo žvalumo.
4. Batai. Buvau nustebusi Salomon Mantra 3. Šiek tiek plačiau apie įspūdžius. Pirkau juos tikslingai ilgiesiems bėgimams ir netechniškoms ultroms. Tikslas buvo rasti batus, kurie turėtų platesnį priekį nei Salomon Pro 2, bet nebūtų sunkūs ir ne aukštesni nei 6 mm. Padas jų labai lygus. Panašus į plentinių batų padus. Kai pamačiau, kad trasa pažliugusi ir dar su mediniais tilteliais ir liepteliais, galvojau, kad tikrai čiuožinėsiu. Maloniai nustebau, kad gerai kimba prie šlapio medžio. Ten, kur jau visiškas purvas-molis, tai niekas nelaiko, bet ant slidžių medinių lieptelių ar pažliugusių nuokalnių viskas buvo gerai, nors mačiau kaip prieš mane bėgęs vaikinas su Inov8 slydo ir krito. Mantra 3 platesni nei Pro2 ar Sense ultra4, bet vandenį išleidžia prasčiau nei anie du. Ko gero Salomon Sense Ultra yra kažkoks prakeikimas, nes kai su jais pabėgiojau, tai visi kiti batai atrodo ir jaučiasi kaip kempinės, kaliošai, aukštakulniai ar dar kažkas nelabai teigiamo. Taigi ir Mantra 3 tokie truputį kaliošiukai lyginant su Sense Ultra, bet, visgi, ilgiesiems ir netechniškoms ultroms labai gerai, nors į trumpas ir greitas varžybas jų turbūt neimčiau.