Para Europos 24 valandų bėgimo čempionate

       Para yra 24 valandos. Tai yra savaime aišku. Bet kad yra 24 valandų bėgimo varžybos aš sužinojau prieš kelis metus. Tada negalėjau nei įsivaizduoti, kad nepraėjus nei dviems metams subėgsiu savo metų, o gal ir kol kas viso savo bėgimo laiko geriausias varžybas būtent paros bėgime. Tuo metu jau buvau nubėgusi 100 km plentu ir beplanuojant kitų metų startus gavau informaciją, kad formuojama Lietuvos rinktinė į 2015-tų metų Torino Pasaulio 24 valandų bėgimo čempionatui. Tuo metu nesuvokiau 24 valandų bėgimo kaip įmanomo. Ir ypač trumpame kelių kilometrų ilgio rate. Tai buvo virš mano suvokiamų galimybių ribos.
       Visgi kažkokią intrigą tasai 24 valandų reikalas man paliko. Galbūt dėl to, kad buvo nesuvokiamas. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai man paros bėgimas trumpame rate atrodė per sunkus ir neįveikiamas. Kažkur toli kirbėjo mintis, kad ateis laikas ir aš imsiuos paros iššūkio, nes tai ypatingas iššūkis trail'o vaikui. Aš esu trail bėgikė, bėgioju 90 proc. miško takais, 90 proc. varžybų, kuriuose dalyvauju yra trail varžybos. Likę 10 proc. būna skirti sunkioms plento ultroms. Visada sakiau ir dabar, jau po paros, dar kartą pakartosiu - trail'o ultros yra lengvesnės nei plento ultros. Daug kartų. Taip atrodo man - trail'ininkei. Man yra ypatingai sunku sukti tuos pačius besikartojančius ratus. Aš to labai nemėgstu. Ir mano organizuojamose "Laukinis trail" varžybose besikartojančių ratų nėra.

         Planuojant 2016-ųjų startus metų pradžioje paros sąraše nebuvo. Planavau parą "imti" 2017-tais metais. Pirmą kartą šiais metais atsargiai pagalvojau apie parą gegužės mėnesį po finišo Ultra Chojnic varžybose, kuomet po 100 km su 5000 metrų vertikalaus sukilimo ir 17 valandų praleistų trasoje tikrai džiaugiausi, kad trasa jau baigėsi, bet jaučiausi taip, kad, jei reiktų, galėčiau bėgti dar. Tas pats buvo ir po 80 km Cesis Ultra Trail. Buvau pavargus, bet dar ne tiek pavargus, kad nebegalėčiau judėti toliau. Norėjau tokių varžybų po kurių jau nebegalėčiau judėti toliau, kurios iš manęs ištrauktų viską, ką turiu ir dar šiek tiek. Tuomet jau pradėjau suvokti 24 valandų bėgimą kaip įmanomą.
           Vasarą jau labai daug galvojau ir svarsčiau ką daryti su para. Europos 24 valandų čempionatas buvo suplanuotas spalio 22-23 dienomis, o Pasaulio trail čempionatas lygiai po savaitės. Metų pradžioje planavau dalyvauti Pasaulio trail čempinate, metų viduryje jau pradėjau svarstyti tarp paros ir trail. Likus 5 savaitėm iki paros priėmiau sprendimą šiais metais nedalyvauti Pasaulio trail čempionate, o išbandyti save Europos 24 valandų bėgimo čempionate ir prisijungti prie jau susiformavusios Lietuvos komandos, kurią sudarė Aleksandr Sorokin, Aidas Ardzijauskas ir Vaiva Kurpytė. Ilgai "tampiausi" dėl šio sprendimo, bet, kai pagaliau jį priėmiau, nei karto daugiau nebegalvojau apie trail čempionatą ir nei karto nepasigailėjau dėl šio sprendimo.

       Europos 24 valandų čempionatas vyko spalio 22-23 dienomis, Albi miestelyje pietų Prancūzijoje. Trasa buvo šiek tiek ilgesnė nei 1 km ir vedė per stadioną ir aplink jį. Labai uždara erdvė, į miestelį net neišvedė. Aplink stadioną buvo daug kitų sporto komplekso pastatų - trasa tarp jų ir ėjo. Niūruma. Jokio gražaus vaizdo. Nieko išvis. Tik tvorelėmis užtverta visiškai lygi trasa. Gražiausias trasos objektas turbūt buvo stadionas. Stadionų aš labai nemėgstu. Jie man niekada neatrodo gražūs. Negražūs jie man dėl savo specifikos - juose sukami ratai.
          Metų pabaigai norėjau stipraus iššūkio. Kažko, kas supurtytų iš esmės. Kažko, kas dar neatrasta ir neišbandyta. Norėjau išbandyti savo suvokiamas ribas. Pamačius trasą supratau, kad čia tikrai bus reikalų su ribomis.
         

Saulėtas ir vėsus spalio 22 dienos rytas. Kelios minutės iki 10:00. Stovime starto vietoje ir pasigirsta šūvis. Para prasideda. Tuo metu neišeina suvokti, kas prasideda. Labai lėtas ir ramus startas. Be jokio grūdimosi ir stumdymosi. Viso dalyvauja 81 moteris ir 98 vyrai. Tai nėra dideli skaičiai, bet tai yra Europos čempionatas į kurį taip jau paprastai nenuvažiuosi - turi būti deleguojamas savo valstybės, bei para tikrai yra sunkus reikalas, labai sunkus ir kuo reikalai sunkesni tuo dalyvių, galinčių ar bent pasiryžusių tai įveikti, yra mažiau. Tai normalu.
            Pradedu bėgti sau komfortišku ir patogiu tempu. Bėgu taip, kad nevargčiau. Tikslas patogiai jaustis kuo ilgiau. Dabar jau žinau, kad nereikėjo pradėti patogiu tempiu. Reikėjo pradėti nepatogiai. Nepatogiai lėtai, t.y. kur kas lėčiau nei man įprastas lengvų pasibėgiojimų tempas.

        Apibėgus penkis ratus trasa jau aiški ir labai pažįstama. Ten įbėgam į stadioną, prabėgam pro palapines, išbėgam iš stadiono, sukam kairėn ir iš karto už kampo maitinėlė, prabėgam tarp pastatų, keliuku šalia futbolo aikštės, tada pribėgam wc zoną ir vėl įbėgam į stadioną. Viskas aišku. Ir taip parą? Na gerai, 23 valandas ir 30 minučių. Vistiek daug. Suprantu, kad apie trasą reikia nebegalvoti. Ratų skaičiuoti ar jais motyvuotis neišeina, nes ratų per daug ir jie per greitai baigiasi. Bent jau pradžioje... Pradedu mąstyti valandomis. Dalinu bėgimą pusvalandžio laiko tarpais. Po 30 minučių išgerių salt caps tabletę ir užsigeriu zero elektrolitais, dar po pusvalandžio imi High5 geliuką ir užsigeriu organizatorių maitinėlėje vandeniu. Buvau nuo pat pradžių nusiteikusi į maitinimąsi trasoje žiūrėti labai rimtai ir atsakingai. T.y. jokių treniruotėse neišbandytų produktų ir griežtas maitinimosi plano vykdymas. Bent jau tol kol skrandis leis.

        Skrandis maitinimosi plano laikytis leido ilgai. Tik ties 20-ta bėgimo valanda pradėjau žiaugčioti nuo High5 EnergyGel geliukų, bet tuomet į griebiausi jau išbandyto gelbėjimosi būdo - High5 Isogel, kurie dėl savo visiškai skystos konsistencijos nuslysdavo kaip vanduo, netgi kofeininiai.
        Pirmas 5 valandas planavau valgyti po vieną geliuką per valandą, vėliau po du. Viskas panašiai ir gavosi. Tiesa, pačiame gale išsibalansavo, bet 22 valandas maisto reikalus pavyko kontroliuoti man atrodo, kad pakankamai gerai.
         Nesimaitinau vien tik geliukais. Organizatorių maitinėlėje vaišinausi bananais, apelsinais, makaronais ir sriuba. Nei karto valgant nestojau. Makaronus ar sriubą valgydavau eidama. Nei karto nebuvau palapinėje prisėdusi. Sustodavau tik tuomet, kai reikėdavo pasiimti maisto ar nueiti į wc. Žinojau, kad jei nors trumpam prisėsiu, kojos sustings ir bus labai sunku vėl išjudėti.
           Diena buvo graži, saulėta, bet ne per karšta, šiek tiek jautėsi vėjas. Puikus oras varžyboms. Gailėjausi, kad nepasiėmiau akinių nuo saulės. Jaučiau kaip nudegu veidą, kremo nuo saulės taip pat neturėjau. Bėgikai tokio trumpumo trasoje labai greitai išsiskirstė, pradėjo lenkti vieni kitus ir po kokių dešimties ratų jau nebegalėjau suvokti kokioje pozicijoje bėgu. Nebegalėjau suvokti kokioje pozicijoje esu iki pat pabaigos. Tablo rato pradžioje rodė laiką ir nubėgtus kilometrus, bet nerodė  vietos. Savo poziciją galima buvo sužinoti tik iš pagalbininkų, kurie šią informaciją tikrintų internete. Buvo keista bėgti nesiorientuojant esu gale ar ties viduriu, ar dar kur nors. Visai kitaip nei iki šiol bėgau. Daug kas paroj buvo kitap.
             

Po trijų valandų bėgimo labai nustebau, kad pradėjau jausti raumenis. Kiek per anksti nei tikėjausi. Tuo metu pagalvojau, kad gal tai bus tiesiog ne mano diena arba taip pasireiškia mano naujai išbandyta poilsio prieš varžybas taktika. Nesigilinau į raumenų skausmus, jie dar tebuvo tokie apie kuriuos lengva pamiršti. Bėgau toliau. Ties penkta valanda supratau, kad bėgimas be sustojimų, monotoniška ir visiškai lygia trasa tikrai nėra mano stiprioji pusė. Raumenys aiškiai teigė, kad monotoniškai, vienodu greičiu bėgti lyguma jie nepratę ir nesiruošia to tęsti. Aš įpratus bėgioti kur kas labiau banguotu reljefu nei 1 metras sukilimo per 1 kilometrą. Įvedžiau 10 metrų paėjimą kiekviename rate. Šį paėjimą stengiausi derinti su maistu ar gėrimu, kad neiti tiesiog šiaip. Trumpų paėjimo atkarpų įvedimas man labai padėjo. Atradau tai, kas tinka ir pasiteisina. Per tą, kad ir labai trumpą ėjimo atkarpą, raumenys gaudavo įvairesnio krūvio prie ko ir buvo pratę. Susitariau su savimi, kad ties šešta valanda valgysiu makaronus, o tai reiškia, kad eisiu kur kas ilgiau nei 10 metrų. Šešta valanda buvo ketvirtadalis varžybų. Tarpinis finišas, kurį būtinai reikia švęsti. Man labai reikėjo trasoje prisigalvoti mini tikslų, tarpinių finišų, kuriuos pasiekus galėčiau save kažkaip apdovanoti. Šiose varžybose mini tikslai buvo man labai svarbūs, nes jau ties šešta valanda viskas trasoje pradėjo nervinti - pati trasa, stadionas, nuobodumas, momotoniškumas. Niekada nekilo mintis: "Ką aš čia darau?", bet daug kartų pagavau save galvojant, kad noriu, kad tai vieną kartą pagaliau baigtųsi.
            Šešta valanda ir makaronai buvo puikus laikas. Ėjau, valgiau makaronus ir jaučiausi labai jau labai jų nusipelnius. Kitą tarpinį finišą susigalvojau 100 km. Pasakiau sau, kad kai pasieksiu 100 km tuomet visą ratą eisiu. Besukant ratus link 100 km pradėjo temti. Darėsi vėsiau, bet tai nebuvo blogai, nes saulė jau buvo pradėjus erzinti. Naktį nepasidarė tiek vėsu, kad reikėtų striukės, užteko tik bliuzono. Tikėjausi, kad naktis bus sunkiausias laikas. Naktis nebuvo lengva, bet tikrai ne sunkiausia atkarpa. Sunkiau buvo po nakties.
           

Ties devinta valanda prasidėjo tai, ką aš vadinu tikrąja ultra. Pasidarė sunku, pradėjau lėtėti. Mano įprastinis 10 metrų paėjimas nusitęsdavo kartais dvigubai, o kartais ir dar ilgiau. Pradėjau simuliuoti. Tik po kiek laiko supratau, kad "piktybiškai" geriu per daug vandens, kad galėčiau dažniau nueiti į wc ir nors trumpam pasitraukti iš trasos. Kovojau su nuovargiu, raumenų skausmu, rutina, monotoniškumu. Bėgimas pradėjo atrodyti bukas, pačios varžybos - išsityčiojimas iš žmogaus. Paskutinius du ratus iki 100 nubėgau net nestojant trumpiems paėjimams. Labai laukiau ir norėjau visą ratą eiti ir valgyti batonėlius, sriubą ir viską iš eilės. Ir svarbiausia - nebėgti. Mano 100 buvo kažkur ties 10-ta valanda. Einant visą ratą labai džiaugiausi, buvo smagu ir gera, ir nesunku. Bet ratas greitai baigėsi ir vėl reikėjo pradėti bėgti. Buvo labai sunku pradėti bėgti po viso rato ėjimo. Labiau sunku psichologiškai, nei fiziškai. Vargau, nervavausi dėl lėto tempo, erzino skaumai, nervino kiti dalyviai, siutino plojantys savanoriai, į organizatorius išvis nesinorėjo žiūrėti. Buvo jau labai blogai, o dar nebuvo praėję nei pusę varžyboms skirto laiko. Ėmė neviltis ir pradėjau abejoti ar aš galiu bent patenkinamai šias varžybas baigti. Bandžiau susigalvoti sau tarpinių finišų ir apdovanojimų už tai, bet vienintelis norimas apdovanojimas tuo metu atrodė nebėgimas, tiksliau nebejudėjimas į priekį. Šito sau leisti aš negalėjau. Mane labai įpareigoja čempionatai, kuriuose dalyvauju kaip Lietuvos atstovė. Tokiose čempionatuose negaliu sau leisti elgtis taip, kaip kartais elgiuosi per komercines varžybas (pavyzdžiui pusę valandos sėdėti ant uolos ir verkti ar prisivalgyti neišbandyt maisto). Čempionatai mane įpareigoja padaryti viską, ką tuo metu galiu ir dar šiek tiek. Taigi, nestojau. Judėjau link 12-os valandų ir kovojau su viskuo aplinkui, atrodė, kad stabdo ir lėtina net oras (vėjo nebuvo). Susitariau su savimi, kad kai bus 12 valandų aš valgysiu makaronus ir sriubą, nes po vieną šie dalykai jau nebemotyvavo. Tuo metu daug kartų atsiminiau mini dialogą su keliais vokiečių komandos vaikinais lifte. Vienas iš jų manęs paklausė: "How are you?", atsakiau: " I dont know.". Manęs perklausė: "Are you prepared", aš vėl tą patį: "I dont know". Manęs klausia: "Why?", atsakau: "Its my first 24h race". Vokietukų veiduose "nušvinta" gilios užuojautos išraiškos: "Ohhhhh, shit. Good luck.". Tikrai, kad oh shit.
           Prabėgus 12 valandų ir neaišku kiek ratų ėjau ir valgiau makaronus. Valgiau lėtai, taip lėtai, kad bevalgant sugebėjau apeiti visą ratą, kitame rate pasiemiau sriubos. Sriubą bevalgant apėjau dar pusę rato, paskui gėriau vandenį, paskui dar elektrolitus ir taip apėjau visą ratą. Nežinojau kaip vėl pradėti bėgti. Net nedrįsau pradėti, nes tikėjausi, kad bus taip pat sunku kaip buvo po 100 km. Bet nebuvo. Tiesiog pradėjau bėgti ir nubėgau. Nežinau, kas tada įvyko, kodėl įvyko ir kaip tą reikėtų pakartoti, bet aš nustojau su viskuo kovoti ir pagavau kažką panašaus į tėkmę. Mane nustojo erzinti trasa, nebejaučiau jos monotoniškumo, tiksliau apie tai nebegalvojau, raumenis vistiek skaudėjo, sunku be abejo buvo. bet viskas lyg per šydą - nebe taip aštriai. Smegenys tarsi išjungė apsauginę stabdančia junkciją ir nustojo signalizuoti apie tai, kad yra blogai ir laikas stoti. Panašu, kad prieš tai kovojau ne su trasa ir aplinka, bet su smegenimis, kurių viena iš pagrindinių funkcijų yra apsauginė ir kurią jie labai nuoširdžiai atlikinėjo iki momento, kai nustojo atlikinėti taip uoliai. Kodėl būtent tuo metu pavyko prislopinti apsauginę smegenų funkciją ir tarsi įšokt į upę tekančia trasa ir judėti su srove aš nežinau. Labai norėčiau, kad tai būtų įvykę anksčiau. Buvo gera nebekovoti. Iš viso nereikėjo kovoti. 24 h bėgimas neturi būti kova, jis lengvesnis be kovos. Nekovoti irgi reiks išmokti.
          Naktį dalyvių trasoje mažėjo. Dalis dalyvių buvo pasirinkę taktiką pailsėti kažkiek valandų, o paskui vėl bėgti. Trasa buvo visur pakankamai apšviesta. Šalta nebuvo bėgti be pirštinių ar kepurės. Lengva nebuvo, visuomet buvo labiau ar mažiau sunku, bet nebuvo varginančios kovos. Pasiekus 150 km vėl ratą ėjau ir valgiau makaronus. Paskui bėgau. Būdavo momentai, kai pamesdavau tėkmę ir vėl reikdavo stumtis tarsi pro sieną. Tie momentai buvo labai sunkūs, bet iš jų pavykdavo išlipti ir vėl įšokti į tėkmę ir nebesigilinant į nieką lėtai judėti toliau. Kiekvieną ratą organizatorių maitinėlėje imdavau po mažą skiltelę banano. Tai buvo mano kiekvieno rato apdovanojimas.
        Ties 20-ta valanda jau turėjau pasiekusi Lietuvos rekordą. Buvau nubėgusi kiek daugiau nei 170 km. 170 km mano planuose buvo minimali riba, kurią bet kokiomis aplinkybėmis norėjau pasiekti. Pasiekus 170 man pasidarė labai šalta. Jau buvo prašvitę, taigi tai nebuvo paryčių šaltis. Tai buvo nuovargio šaltis. Mane krėtė drebulys. Užsidėjau pirštines ir kepurę ir nenusiėmiau jų iki pat finišo.

      Brėkštantis rytas atnešė suvokimą kad para baigsis. Dar ne dabar ir ne iš karto, bet tai turi pabaigą, o buvo momentų, kai atrodė, kad laikrodžiai sustojo ir mes visi likome visam laikui įkalinti šioje paroje ir 1 km ilgio trasoje ir taip suksime ratus amžinai. Su šviesa į trasą grįžo daug dalyvių. Jie buvo žvalūs ir greiti. Likus trims valandoms iki finišo pradėjau "plaukioti" po trasą, kartais aptemdavo akyse, bėgti darėsi vis sunkiau. Savo tėkmę praradau ir nebegalėjau vėl jos pagauti. Vis daugiau ėjau. Buvo šalta nors švietė saulė. Labai stengiausi nenustoti valgyti nors nieko nenorėjau ir ryjimas atrodė sunkesnis už bėgimą. Norėjau pasiekti 190 km. Tas paskutines valandas laikiausi "ant" šios minties. Likus 1,5 valandos iki finišo buvau pasiekus 186 km, tuomet supratau, kad likusius 4 km iki savo tikslo pasieksiu ir eidama. Tuomet viskas išsijungė. Viskas. Galėjau tik eiti, kojos nebesuprato bėgimo judesio. Svarbiausias dalykas man besiekiant 190 buvo "neišsijungti", nes būtų labai liūdna jei išsijungčiau tieks kokiais 188 ar 189 km.

      Kai pasiekiau 190 km priėjau prie mūsų Lietuvos palapinės ir Aleksandro broliui Maksim pasakiau, kad daugiau nebejudėsiu ir jis gali sėkmingau sau keltis nuo kėdės nes dabar sėdėsiu aš. Tuo metu man jau buvo vienodai ar bus 190 ar 192 ar 195, žinojau, kad 200 nebebus, nes jau skaudėjo viską - nuo akių vokų lyg kilnočiau 2 tonų priklijuojamas blakstienas iki pirštų galiukų lyg vaikščioti reikėtų per šukes ar peiliukus. Maksim atsistojo, bet man sėstis neleido - išsiuntė atgal į trasą. Nebeturėjau jėgų ginčytis. Likusį laiką ėjau ir verkiau. Dabar jau buvo niekas nebesvarbu. Galėjau net "išsijungti". Ne visas trasos atkarpas atsimenu. Kai kurių atrodo nėra, kai kurias atsimenu lyg per miglą. Verkiau ne dėl to, kad ši para buvo mano geriausios iki šio įvykusios mano varžybos ir ne dėl to, kad jau turėjau pasiekusi Lietuvos rekordą ir žinojau, kad būsiu kažkur ties viduriu galutiniuose rezultatuose. Verkiau iš nuovargio ir kartu iš džiaugsmo, kad para pagaliau baigsis. Ir ne kažkada už kažkiek valandų baigsis, o baigsis jau labai greitai, dabar, čia. Ir baigėsi. Padėjau žymą ant žemės ir stovėjau nesuprasdama kas čia visą parą buvo ir negalėdama patikėti, kad jau galima nebejudėti į priekį.
         Po finišo Aidas mane staigiai perdavė dopingo kontrolei, nes tai yra privaloma procedūra pasiekus nacionalinį rekordą. Dopingo kontrolėje praleidau 4 valandas. Bet man jau buvo vienodai, svarbiausia, kad nereikėjo judėti į priekį. Nesugebėjau džiaugtis jokiais rezultatais, galėjau džiaugtis tik tuo, kad para baigėsi. Tuo metu paros pabaiga buvo nuostabus dalykas. Rezultate tai buvo 195,199 km, 37 vieta tarp moterų ir Lietuvos rekordas.
         Para man daug ką sudėliojo į vietas. Pirmiausia supratau, kad esu 100+km bėgikė. Man geriau lėčiau bėgti, bet ilgiau. Ilgai bėgti užsispyrimo man užteks, o greitai bėgti man nesigauna. Dabar labai noriu išbandyti kokį 150 km trail'ą. Antra - prieš ultrą man netinka trečią savaitę daryti treniruočių programoje sunkiausią. Man reikia ne dviejų, o trijų ar net keturių poilsinių savaičių prieš ultrą. Šį kartą taip dariau - paskutinį mėnesį prieš parą jau mažinau krūvius, bėgau ne daugiau 50-70 km į savaitę, o paskutinę savaitę išvis minimaliai. Kojos sąlyginai šviežios buvo gan ilgai, ypač kai pradėjau įvesti trumpas ėjimo atkarpas. Trečia - po to, kai atrodo, kad jau nebegali, pasirodo, kad dar bent tiek pat gali. Teoriškai žinojau, kad kai smegenys pradeda diktuoti, kad sunku ir reikia stoti, realiai kūnas rezervo darbui turi dar labai labai daug. Paroje tuo įsitikinau. Visgi, manau, buvau prisiartinus prie tos ribos, kad rezervai ištuštėja, nes buvo momentų, kai aiškiai jaučiau, kad galiu "atsijungti" bet kada.
          Ir pabaigai. Išleisdami iš dopingo kontrolės organizatoriai man sako: "See you in Belfast" (Belfaste kitais metais vyks Pasaulio 24 valandų bėgimo čempionatas). Aš jiems atsakau: "I dont know. Actually, I dont think so". Girdžiu atsakymą: "I think you will come". I think I will come.