Pėsčiųjų žygiuose dažniausiai bėgti negalima - taip dažnai būna nurodyta nostatuose. Bet yra keletas pėsčiųjų orientacinių žygių, kuriuose bėgti leidžiama. Tai yra VšĮ "Patriotai" organizuojami žygiai skirtingų apygardų partizanų keliais. Tokiame žygyje jau anksčiau teko dalyvauti ir tai buvo labai geras ilgasis bėgimas. Radus informaciją, kad gruodžio 03-čią vyks pėsčiųjų orientacinis žygis Kęstučio apygardos partizanų keliais, kurio centras Švėkšna ir ten bus leidžiama bėgti, žinoma, labai pasistengiau, kad mano treniruočių kalendoriuje šis reikalas atsirastų. Toksai žygis, kuriame galima rinktis 16, 30 ar 50 km yra puikus ilgasis bėgimas su pažintiniais elementais. Su Julium pasirinkom 50 km ir žinojom, kad realiai bus kažkiek daugiau km ir tai bus labai geras ilgasis - toks kokių labai reikia bent kartą į mėnesį ir kurie yra labai vertingi ruošiantis ilgoms ultroms, tokioms kaip 24 valandų bėgimo čempionatai ar pan. O ir puiki proga po nebėgiotus kraštus pasidaityti.
50 km distancijoje viso buvo 9 punktai, kuriuos reikėjo rasti ir atsižymėti eilės tvarka. Punktai turėjo savo "darbo laiką", kuris buvo paskaičiuotas greitam arba lėtam ėjimui, o ne bėgimui. Taigi bėgti reikėjo lėtai, geriau "nenuiminėjant" kampų ir kiek įmanoma ilgiau užsibūnant punktuose ir pasiklausant žygio organizatorių turimos informacijos apie toje vietoje vykusias kautynes, išlikusius partizanų bunkerius ar žuvusius partizanus.
Visiems, kas norėtų pasipiktinti, kad ko čia bėgikai lenda į pėsčiųjų žygius, negi jiems trūksta bėgimų, kurių būna dažniausiai į savaitgalį po du, galiu atsakyti - TAIP, trūksta bėgimų, kurie būtų 40-50 km ilgio. O šiame žygyje dalyvavome be konkurencijos, t.y. pagal susitarimą su organizatoriais dėl greičiausių ar daugiausiai nuėjusių žygeivių statusų mes nekovojome ir įskaitoje nedalyvavome, taigi tikrai iš nieko pozicijos neatėmėme.
Važiuojant iš Vilniaus į Vakarus mažėja sniego. Prieš pat išvažiuojant dar spėjau įsimesti į daiktų krepšį Salomon Mantra3 - na tiesiog šiaip, jei kartais sniego nebūtų. Planavau bėgti su šipuotais Inov8 Artic Talon. Kuo arčiau jūros tuo sniego mažiau. Pradėjau galvoti, kad įsimesti laisvus ilgųjų bėgimų "kaliošiukus" buvo nerealiai gera mintis. Nusukus nuo autostrados ir artėjant link Švėkšnos sniego lyg ir daugėja.
Įvažiuojame į Švėkšną ir stebimės koks visgi tai gražus miestelis. Dvi gražios bažnyčios, dvaras su parku ir tvenkiniu, viename iš dvaro pastatų įsikūrusi gimnazija, kur yra žygio centras. Jei ne šis žygis į Švėkšną gal ir nebūčiau nuvažiavus, nes lyg ir atrodo, kad nėra ten ko važiuoti, bet, jei kas važiuosit kažkur netoli ir ten dar nebuvot, tai labai siūlau trumpam užsukti. Tikrai tai nebus 5 valandos miesto įdomybių apžiūros turas, nebus ir dvieju valandų, bet trumpai apeiti senamiestį tikrai verta. Niekur kitur Lietuvoje nemačiau, kad bažnyčia būtų su dvaro prieigų parku tiltu sujunta, o po tiktu eitų normalus važiuojamas kelias. O ir šiaip miestelis mažas, bet turi ir dvi įspūdingas bažnyčias, ir dvarą (ne griuvėsius, o dvarą), parką, tvenkinius, aikštę ir nemokamą parkingą :)
Žygio startas 10:00 valandą. Žygio atidarymo metu primenama vietos partizanų istorija, giedamas Lietuvos himnas ir pasileidžiama į kelią. Mes su Julium tikslingai niekur neišskubam su visais. Ramiai nueinam persirengti, pasiruošti kuprines, aprengiame ir paruošiame tempimui Cito - čia buvo nerealiai gerai, nes ne tik tai kad bėgti leidžia, bet dar ir šunį galima pasiimti!
Pajudėjome į trasą 10:20, t.y. praėjus 20 minučių nuo oficialaus starto. Taip elgėmės tikslingai, kad neatsirastume punktuose per anksti ir nereiktų laukti žygio organizatorių gelbėjantis nuo šalčio bėgiojant ratuku aplink punktą.
Judėjimas pirmojo punkto link yra keliu, šis kelias buvo gan judrus ir visai nepatogus bėgimui. Norėjosi kuo greičiau iš jo išsukti. Po kelių kilometrų ties pirmu kilometru pasukome į mažesnį keliuką, dar vėliau į dar mažesnį ir taip jau beveik iki žygio pabaigos judriais keliais nebebėgome.
Trečias ir ketvirtas punktai buvo visai šalia vienas kito. Tuo metu kilometrai rinkosi labai lengvai, nuovargio nebuvo nė kvapo, judėjome lygiais nejudriais keliais. Jau supratome, kad sustoti ilgesniam laikui mums negalima, nes iš karto pradedame šalti. Apsirengėme taip, kad būtų patogu lėtai bėgti, taigi turėjome bėgti. Einant taip pat pradėdavome šalti, bet pradėjus bėgti šalčio problemos išsispręsdavo savaime. Kartą pasirinkę tikėtinai įdomesnį maršrutą palei upelį, o ne vieškeliu patekome į aptvertas ganyklas, kurios buvo praeinamos nesušlapus kojų tik dėl to, kad buvo pašąlę. Saugant kojas su tikslu, kad jos kuo ilgiau išliktų sausos, tenai nebėgome, o ėjome žiūrint, kur dėti kojas - tada ir pajautėme, kad nustojus bėgti šalt pradedame per 15 minučių.
Šiek tiek gražiai snyguriavo pirmoje dienos pusėje. Vėjo nebuvo, retos snaigės krito lengvai ir ramiai. Jos atrodė gražios. Ties ketvirta su puse bėgimo valanda pradėjau jausti, kad bėgimas nebėra toks savaime besigaunantis ir maloniai lengvas. Artėjo momentas kai teks pradėt stengtis ir prasidės tikroji ultra treniruotė, ir kuomet išjudėti po sustojimo nebus lengva ir jausis pradėję stingti raumenys, kurie pabėgus kelias, o kartais gal keliolika minučių atsileis ir nustos "girgžti", bet lengva jau nebebus.
Tai nebuvo lietus, tai buvo sniegas, labai daug sniego, kuris buvo išpurtytas iš debesies per kelias valandas. Prasidėjo lėtai ir ramiai, pradėjo kristi retos snaigės. Tuo metu mes judėjome link devinto, t.y. paskutinio punkto. Julius, žiūrėdamas į žemėlapį iš karto pasakė, kad su devintu punktu bus reikalų - jis kažkur miške, atokiau nuo kelių, aiškių orientyrų nėra - teks ieškoti. Tenai turėjo būti bunkeris. Gerai paslėptas bunkeris. Judėdami link punkto įlindome į šlapią, pelkėtą, tankų mišką. Ten jau nebepavyko išlaikyti sausų kojų. Statant koją ne visada iš pradžių pavyko suprasti bus kieta danga po kojomis ar batas prasmegs tešloje. Paviršius atrodė vienodas. Vėliau keletą kartų gerai įsimaknojus į pelkę jau pradėjome abu skirti kietą ir nekietą paviršių.
Miške sutemo ir pradėjo stipriai snigti. Bėgti nesigavo - per tanku, per šlapia, per daug kemsynų ir nelabai aišku kur bėgti. Snigo stipriai, kelios minutės ir žemėlapis padengtas sniegu. Galvos žibintai apšvietė tik sniegą - toliau 3-5 metrų nieko nebesimatė, tik krentančių snaigių siena. Pradėjo darytis šalta. Stingo rankos ir kojos. Judėjom lėtai, nes bandėme suprasti kur esame ir kur tas bunkeris. Po pusvalandžio lėto judėjimo šlapiomis kojomis buvo jau rimtai šalta. Sniegas nenustojo kristi. Aš pradėjau drebėti. Paskui pradėjau tūptis ir gūžtis iš šalčio. Turėjau kuprinėje papildomą termo maikutę, bet taip drebant nusiimti striukę, kad užsidėti papildomą rūbą atrodė neįmanoma. Pradėjau suprasti kaip žmonės sušąla - jie tiesiog nustoja judėti, nes atrodo, kad tupint susirietus yra šilčiau. Dar pusvalandžio gūdžiame sniego ir pelkių miške mums užteko. Teko priimti sprendimą, kad toliau to punkto mes ieškoti nebegalime ir reikia kuo greičiau lįsti į kelią ir pradėti bėgti.
Grįžinėjome į Švėkšną tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome, bet buvo sunku jį pažinti. Visas kelias buvo padengtas sniegu, pravažinėta vos viena juosta, pakelėje sniego tiek, kad batas taip ir dingsta sniege. Nebuvo sunku per šį sniegą bėgti, nes jis buvo kątik iškritęs ir purus. Bėgant sušilome. Toks džiaugsmas buvo nustoti drebėti, paskui jausti po truputį atšylančias rankas ir galiausiai kojų pirštus. Tolumoje jau matėsi Švėkšnos bažnyčios bokštai. Kelio buvo likę visai nedaug. Radome savo automobilį pasislėpusį po sniego kupeta, pasiėmėme sausus rūbus persirenginui ir nujudėjome į šiltą Švėkšnos gimnaziją. Paskui staigiai į parduotuvę, o paskui į pirmą pakelės kavinę.
Ilgasis buvo baigtas. Geras, ilgas, vaizdingas ir nenuobodus ilgasis. Toks, kur įsimena. Viso 51 km lygumų ir 2 km pelkių. Ir ką atsimenu labiau - 51 km ar tuos 2? ;)
Šaunuoliai!! Labai įdomu!
AtsakytiPanaikinti