Ultra žmonės ir ultra mitai

R.Danisevičiaus nuotrauka

        Atvirai.... Labiausiai mane nervinantis klausimas-teiginys, kurį periodiškai vis dar išgirstu (kartais iš tų pačių žmonių) yra: "Aš tai negaliu net įsivaizduoju kaip įmanoma nubėgti 195 km per parą?". Įsivaizduoti čia nieko ir nereikia. Kartą neišlaikiau mandagios šypsenos ir leidau sau paaiškinti. Skambėjo ne itin draugiškai, daug maž taip: "Neatsistojau nuo sofos ir nenubėgau. Treniravausi. Daug. Su viena išeigine per savaitę. Per lietų, per sniegą, kai nenorėjau, kai tingėjau, kai nebuvo nuotaikos. Dažnai po dvi treniruotes per dieną. Bėgau lengvom savaitėm nuo 80 iki 100 km, o sunkiom apie 140 - 170 km ir dar dalį tų kilometrų kalnais ar kalvomis. Ar dabar jau lengviau įsivaizduoti?". Jokių stebuklų nėra, niekas iš niekur neatsiranda ir vien tik labai pasistengti, susikaupti ir valios ar "galvos" pastangomis nubėgti ultrą virš 100 km taip pat nepavyks. Girdėjau sakant, kad ultra bėgama "galva", valia, širdim ar dar kažkuo, o ne kojomis. Nesutinku! Bėgama ultra viskuo, kas tuo metu yra pasiekiama ir veikia, o valia ypač svarbi, bet net ne tam, kad varžybų metu padarytų magiškus reikalus ir prikeltų visiškai išjungtą nuo nepasiruošimo žmogų, o tam, kad išvytų į eilinę treniruotę besiruošiant, o "galva" labiausiai reikalinga, kad sulaikytų nuo bereikalingų treniruočių artėjant ultrai, kai artėjančio starto adrenalinas pradeda reikštis stumiant į visiškai nereikalingas per ilgas priešvaržybines treniruotes ir šiaip padėtų priimti realius sprendimus, kai emocijos pradeda valdyti (o ultroje emocijos valdyti pradeda - anksčiau ar vėliau, bet pradeda).
          Metų apžvalgų aš iki šiol nerašiau. Ir dabar nerašau. Nedėsiu jokių exel lentelių, nepasakosiu ir Jums nepriminsiu kokiose varžybose dalyvavau. Vietoj visos tos panegirikos, kurios šiame blog'o įraše nebus, pasidalinsiu keliomis savo mintimis apie ultrą, keliais savo atradimais, pastebėjimais kurie atsirado iš mano asmeninės patirties ir iš kitų stebėjimo, o stebėti aš įpratus nuo tų laikų kai dirbau personalo vadove (šitie stebi tikrai daug, jei tik supranta apie ką jų specialybė ir pareigos, bet dabar čia ne apie tai). Taigi, šiek tiek apie ultra žmones ir ultra mitus.
         
            Apie ultra žmones.
            Labai labai džiaugiuosi matydama paskutinius metus atgyjančią Lietuvoje ultrą. Dar prieš kelis metus, atrodo, pažinojau ar bent jau žinojau visus, kas tuo metu bėgo ultras. Dabar taip nebėra. Dabar yra jau daugiau žmonių, kurie kažkur nubėga ultrą. Tai kaip besiplečianti įmonė - iš pradžių įsijungi į kolektyvą ir žinai kas ofise kur sėdi ir ką daro, paskui įmonei augant jau žinai tik tiek, kad sėdintys ten veikia vieną, o sėdintys kitam kabinete veikia kitą, dar vėliau jau atsiranda žmonių apie kurių buvimą jau nebežinai, nes tų žmonių yra pakankamai daug ir nepažinoti kiekvieno tampa normalu. Sužinai apie kažką tuomet, kai tasai kažkas nuveikia kažką įdomaus, labiau išskirtinio ar pats iš savęs yra įdomus ir kažkas arba pats apie tai kalba.
           Kartais galvoju kodėl vieni žmonės imasi bėgti ultrą ir bėga ne vieną, o kiti ne. Ko reikia, kad bėgti ultrą? Ko reikia, kad bėgti ultrą protingai, "gerai", taip, kad ir kiti bėgti norėtų? Žinau ne vieną žmogų, kuris bėga ultrą. Ir kiekvienas iš tų žmonių labai savotiškas ir skirtingas. Atrodo, kiekvienas labai kitoks, su savo taktika, logika, nuostatom ir įsitikinimais. Vieni juda į priekį, kiti sukasi tam pačiam rate, treti pasitraukia. Tie, kur juda į priekį turi savotiško užsispyrimo, kuris gali tęstis ilgai, juda per gyvenimą su sava pasaulėžiūra, turi specifinio tvirtumo, tai žmonės kuriems "daug nepaaiškinsi", dažnai jie nemato problemos veikti savarankiškai, atsidurti nepažįstamose situacijose ir jose veikti, ir jas užbaigti, o ne laukti paruošto sprendimo. Tai žmonės, kurie nesibaido neapibrėžtų situacijų ir jose atsidūrę gali priimti sprendimus ir per daug savęs negaili,nes tie, kur labai į save įsigilinę dažnai neleis sau tiek kankintis, kiek tenka ultroj. Pačiai atrodo, kad sudėtingai čia surašiau, bet kai kalba eina apie ultrą, ypač 100+ km reikalą, tai tenai nieko paprasto ir nėra. Tenai dažniausiai būna riba, kai nėra nieko šalia su kuo galima būtų tartis, tikėtis pagalbos ar pan. ir tada pasimato ką žmonės daro, kai jiems būna tikrai sunku.
           Per 24 valandų bėgimo Europos čempionatą prisižiūrėjau visokių elgesio modelių ultros metu. Ten viskas sukosi 1,2 km ilgio rate ir galėjau matyti tuos pačius žmones visas 24 valandas. To negali pastebėti ultra trail varžybose, kuomet trasa yra vienas ratas arba tiesė ir žmonės labai greitai pasiskirsto pagal pajėgumą ir netenka matyti nei tų, kurie lekia pirmi, nei tų, kurie yra lėčiausi. Kai trasa sukasi kilometro su trupučiu ilgio rate, tuomet matosi viskas - kaip kas paskirsto jėgas, kaip elgiasi, kaip vemia pakampėse, kaip atsigauna arba ne, kaip nusiima, kaip laimi. Tenai matėsi, kad lyderiai žino, ką daro ir į žaidimus "o aš dabar tave aplenksiu" nesivelia. Tenai taip pat matėsi ir kiti dalykai - kai psichologiškai silpni žmonės kai pavargsta kaip į šiaudus stveriasi į savo šalies atstovus trukdydami jiems bėgti ir reikalaudami dėmesio sau. Kai būna labai sunku, prigimtis pramuša, mandagios šypsenos ir kaukės krenta ir lieka grynoji prigimtis, išlenda bazinės asmeninės savybės. Bazinės asmeninės savybės yra įgimtos, o visa žmogaus turima gyvenimo patirtis tas savybes prislopina arba sustiprina, priklausomai ar tos bazinės savybės "populiarios" visuomenėje ar ne. Dar yra ir tai, kad žmogus yra gerai prisitaikanti būtybė ir moka mokytis, taigi gali išmokti įgūdžių ir elgesio normų, ypač tokių, kurie jam atrodo reikalingi ir naudingi. Tai yra labai gerai, bet kai kalba eina apie veikimą tikrai "ant ribos", tai išmokti elgesio modeliai nustoja veikti (deja). Taigi, norint iš esmės pažinti žmogų išvesk jį iš kantrybės arba paleisk į ultrą ;)

       Apie ultra mitus.
Per tuos keletą metų, kai bėgioju ultras teko išgirsti ir perskaityti ne vieną mitą apie ultras. Štai keletas:
 - "ultras bėga tik ypatingai visomis prasmėmis stiprūs ir nežmoniška ištverme pasižymintis žmonės". Pievų pieva. Visiška nesąmonė. Ultras bėgioja eiliniai paprasti žmonės, kurie kažkiek pasitreniravo bėgimo ir pabėgiojo ilgųjų. Nereikia būti superrmenais, herakliais, ksenomis ir kt. jėgos šablonais, kad bėgti daugiau nei maratoną. Ultra prasideda ten, kur baigiasi maratonas, taigi teoriškai ir 43 km jau bus ultra, o tiek gali nubėgti bet kas. Na gal ne iš karto, ne taip tik nuo sofos pakilus, bet pasitreniravus nėra ten jokių stebuklų (jei mes kalbam apie nubėgimą, o ne apie finišavimą artimais olimpiniams maratono normatyvo laikais). Jei žmogus gali nubėgti 10 km, tai gali jis nubėgti ir 21, o jei gali 21 tai gali ir 42, o nuo 42 iki ultros tik vienas žingsnis. Aktualesnis klausimas būtų ar žmogus nori ultrą bėgti, o ne ar gali. Normalu, kad ne visiems įdomu ir ne visi nori praleisti bėgant 4 ar 5, ar dar daugiau valandų.
- "ultra bėgama "galva", ne kojomis". Šitą mitą jau minėjau pradžioje ir dabar dar kartoju - bėgti teks kojomis, kojomis ir dar kartą kojomis, "galva" pavargusias kojas gali išjudinti, neleisti pasiduoti ir kt, bet prieš tai kūnas turi būti paruoštas ultrai. Kaip minėjau nubėgti ultrą gali bet kas, kas nubėga 10 km, su vienu BET. Norint bėgti ultrą reikia bėgioti. Daug bėgioti. Rinkti kilometrus, laiką, sukilimą ir įpratinti save tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kad bėgime teks daug laiko praleisti. Labai dažnai girdžiu gražias istorijas kaip kažkas bėgo, duso, beveik mirė, bet atsigavo ir toliau nubėgo, ir gražiai finišavo. Dar daugiau istorijų yra tokių kai bėgo, duso, mirė, neatsigavo ir nefinišavo arba finišavo bet kaip. Atsakymų į klausimą kodėl vienas duso, atsigavo ir toliau nubėgo, o kitas duso ir neatsigavo galima ieškoti minimum pusmečio laikotarpyje (o geriau kelių metų) iki ultros. Atsakymai slypi planavime ir kokybiškuose kilometruose. Beveik visais atvejais tas, kur bėgo, duso, atsigavo bus surinkęs padorų skaičių metinių kilometrų (bent apie 4000), o tas, kur nebeatsigavo kilometrų savo sąskaitoje turės mažiau. Dar labai svarbu kaip tie kilometrai buvo paskirstyti, bet apie tai kitoj pastraipoje. Kartais žmonės prisiklauso istorijų apie stebuklingus atsigavimus ir valios pastangomis nubėgtas ultras ir įtiki, kad valios ir užteks bėgant ultrą, o pasiruošimas ir priešvaržybinis planavimas ne tokie ir svarbūs, nes valia gi svarbiausia. Deja, taip nėra, nes valia, galva, psichologija nieko negali padaryti, jei nėra su kuo daryti - kad valia turėtų ką varyt į priekį pradžiai reikia paruoštų raumenų, energijos apykaitos sistemos paruoštos "gyvent iš lašinio" ir kt., kas pasiekiama daug ir tikslingai bėgant. Ilgasis bėgimas yra svarbiausias - jis turi būti, nes jei nėra ilgųjų bėgimų, tai jokie greičio didinimai maniežuose ar raumenų stiprinimas salėse nepadės. Pasiruošime ultrai valdo ilgasis, bet aplink jo didenybę ilgąjį turi būti krūva "tarnų", be kurių jo didenybė ilgais nebus toks efektyvus.

D. Lazausko foto

       -"trečia savaitė iki ultros turi būti "pikinė" treniruočių programoje". Tokios informacijos tikrai nemažai radau įvairaus patikimumo užsienio portaluose. Kurį laiką bandžiau taip ir daryti. Laikantis tokios programos gaunasi, kad poilsiui lieka dvi savaitės. Visos mano ultros, kurias bėgau laikantis šios sistemos buvo nevykusios. Visas jas aš finišavau, dar nebuvo ultros, kurios nefinišuočiau (žinau, kad bus, tai neišvengiama), bet rezultatais nebuvau patenkinta ir finišą pasiekdavau su kažkokio lygio trauma, kuri vėliau kažkuriam laikui patraukdavo mane iš trasos. Prisižiūrėjau ir kitų žmonių, kuriems netinka trečios pikinės savaitės variantas. Tikiu, kad kažkas sėkmingai treniruojasi su pikine trečia savaite, bet tai individualu. Poilsio laikas prieš ultrą yra individualus. Man ir mano aplinkos ultrininkams, kuriuos žinau efektyviau yra trijų-keturių savaičių poilsis prieš ultrą. Poilsis tai nereiškia nebėgiojimas. Poilsis tai yra sistemingas krūvio mažinimas. Tikslas yra stoti prie ultra starto pilnai pailsėjus ir atsigavus po pikinių savaičių ir jei nežinai kiek tau reikia poilsinių savaičių, tai geriau pailsėti viena daugiau, nei viena mažiau. Ir svarbiausia, nereikia prisirinkti ilgų kilometrų artėjant ultrai. Mėnuo iki ultros jau nebėra tikslo bėgti ilgiau nei 2 valandas (nesvarbu kiek kilometrų), nes jokios ištvermės jau nebepridėsi, o be reikalo pavargti tikrai gali. Svarbu mokėt nuraminti artėjančio starto adrenaliną ir nebėgti, kai nebereikia.
- "ruošiantis ultrai reikia surinkti kuo daugiau kilometrų". Perfrazuočiau į "ruošiantis ultrai reikia surinkti daug kokybiškų kilometrų reikiamu metu". Kokybiški kilometrai tai tie, kurie turi realų tikslą - auginti ištvermę, greitį, ar dar kažką. Nekokybiški yra tie, kurie veda į traumas ir persitreniravimą. Gali būti labai sunku atskirti kokybiškus nuo nekokybiškų kilometrų, ypač sunku juos atskirti pradžioje, ypač sunku juos atskirti ruošiantis ultrai, kai pikinėse savaitėse būti pavargus yra normalu. Iš aplinkos dažnai eina "motyvacija" varyti; nesustoti; nepasiduoti; arti; vargti treniruotėse, kad būtų lengviau varžybose; eiti ant ribos; peržengti savo ribas; išeiti iš komforto zonos, nes tobulėjama tikrai ne tada kai yra patogu; dar toliau vardinti? Galėčiau, bet gal jau užteks. Tokia matyvacija gali būti labai žalinga ultroms, nes tai žmonės, kurie nėra labai linkę save per daug saugoti ir gali perdegti jei neturi pakankamai žinių ar nėra šalia trenerio, kuris suvaldytų situaciją. Per daug netikslingų kilometrų gali išjungti ilgam. Dar labai svarbu išmokti atskirti ilgalaikį nuovargį nuo elementariausio tingumo. Viena yra kai tu nenori eiti į treniruotę, nes tingi ir visai kas kita, kai nenori eiti į treniruotę, nes nebespėji atsistatyti. Pirmu atveju (kai tingi), sunkiausia dalis yra išbėgti į treniruotę, treniruotė praeina gerai, o po treniruotės džiaugiesi, kad išbėgai, jautiesi pavargęs (bet ne išsekęs) - čia viskas gerai ir tu nepersitreniravęs, o tiesiog tingėjai. Kitu atveju - į treniruotę prisiverti išeiti, bet treniruotė nepraeina gerai, visos treniruotės metu jautiesi pavargęs, tą patį įprastą kilometražą bėgi lėčiau arba palaikyti anksčiau įprastą greitį reikia daugiau pastangų, o po treniruotės, net jei tai turėjo būti recovery treniruotė, jautiesi išsekęs ir jei tokios treniruotės eina trys iš eilės, tada jau reikia rimtai susimąstyti ir peržiūrėti kas vyksta. Tokiu atveju nieko gero nebevyksta ir geriau paimti extra išeiginių dienų ir susimažinti krūvius, nei vėliau "sėdėti" su trauma arba persitreniravimu. Aš kartą "sugavau" save prieš bėgimo treniruotę šluojant grindis. Normalioje stadijoje ir būsenoje tikrai pirma lėkčiau į treniruotę, o ne šlavimu užsiimčiau (nekenčiu namų tvarkymo darbų), taigi kai pradėjau užsiiminėti savo nemėgstamiausia veikla iš esmės tam, kad nors kažkiek atitolint treniruotę jau buvo signalas, kad reikia susižiūrėti kas darosi.
         Prie šios temos apie tikslingus, kokybiškus ir nekokybiškus kilometrus dar pridėsiu ir tai, kad nors ilgasis bėgimas ir yra jo didenybė karalius pasiruošime ultrai, bet vienas iš jam labai svarbių "tarnų" yra raumenų stiprinimas. Šiai išvadai man reikėjo daugiausiai laiko. Kadangi nesu prisiekusi sporto salių, o ypač vadinamųjų "štanginių" mėgėja, tai ilgą laiką visaip kaip ignoravau informaciją apie tai, kad norint efektyviau, geriau, greičiau, ilgiau bėgti (nesvarbu ką), reikia tikslingai stiprinti raumenis. Radau netgi pakankamai informacijos apie tai, kad raumenų stiprinimas ultra bėgikams nėra toks jau reikalingas - taip, gerai ieškant visagaliame internete rasti galima bet ko - ir patogiai sau praignoravau tą dalį, kad informacijos šaltiniai buvo menkai patikimi. Anksčiau netgi buvau pasidavusi idėjai, kad reikia stiprinti raumenis ir prisižiūrėjus youtube'e pradėjau daryti belekaip belekokių pratimų kratinius. Kadangi pratimai man nėra savaime įdomi tema, tai nesigilinau per daug kaip teisingai juos reikia atlikti ir kokius jų derinius kada ir kokiu tikslu daryti. Žodžiu, nekaip baigėsi mano bandymai daryti pratimus namie, nes pradėjo skaudėti nugarą ir maloniai nusprendžiau, kad norint bėgti ultrą geriau jau bėgti, nei tūpčioti ar plankus laikyti. Laikiausi tokios minties iki 24 valandų bėgimo Europos čempo, kur po 17-tos valandos bėgimo staugiau kaip man skaudėjo pečius, nugarą, šonus, rankas, pilvą ir išvis "viską viduje", kas turbūt buvo vidiniai raumenys. Kojos dar laikėsi neblogai palyginus su viskuo kitu, kas ne pagrindinį darbą daro bėgime. Labai mėgstu patikrinti "visų priimtas tiesas" ir šį kartą patikrinus teko pripažinti, kad bent jau bėgant parą tikrai vien stiprių kojų neužteks, reikia dar kad kiti raumenys gebėtų atsilaikyti ir bent jau netrukdytų bėgti. Taip, kiek atsigavus po 24 valandų čempo, staigiai atsiradau sporto klube GetFit ir ten dar staigiau sužinojau, kad aš pasirodo nemokėjau padaryti teisingai nei pritūpimo, nei planko, o atsispaudimo iš vis nepadarau (nei vieno, rimtai!), apie balansą išvis nėra ką kalbėti - nerasta nei užuomazgų (arba visiškai "užkalti" vidiniai raumenys), o dar kai gavau trijų kg hantelius į rankas (pirmą kartą gyvenime), tai vos riešai nenutrūko, dar kai liepė daryti 20 burpių, tai žiūrėjau ką daro kiti, nes nežinojau kas tai yra. Dar galėčiau pripasakoti daug visokių juokingų ir apgailėtinų bajerių kaip ultrininkė pažindinasi su funkcinėm treniruotėm ir nieko negali padaryti ypač ten, kur reikia balanso arba rankų, bet gal jau tiek to.... Radau bent vieną treniruotę, kur jaučiuosi normaliai ir tai yra reikalas su pavadinimu "Endurance" :), visur kitur - lūzerė visiška, tai kai jau pradedu kompleksus jausti, kad visokiuose "Balance Set", "Circle Training" ir kt. nieko nesugebu, tai einu į "Endurance" kaip į atstatančią psichoterapiją :D. Kiek man sporto klubo įvedimas į treniruočių programą padės kitame 24 čempe pamatysiu už pusmečio.
       - dar vienas mitas "bėgimo technika labai svarbi bėgant ultrą". Manau, kad kuo giliau į ultrą, tuo mažiau "groja" "graži" bėgimo technika. Kam atrodo kitaip siūlau pažiūrėti kas ir kaip bėgdami stovi ant 100+ km ultrų apdovanojimų pakylų - ir jei dar bus noras diskutuoti šia tema, tada galėsime dar padiskutuoti ir pažiūrėti kaip bėga tie, kurie gerai bėga 24 h - ten išvis antitechnikos paradas.
       Tai tiek šį kartą. Yra daugiau teiginių su kuriais galbūt norėčiau nesutikti, tik dar nesu užtikrinta ar galiu nesutikti, taigi juos pasiliksiu sau tolimesniam tyrinėjimui. O išvada paprasta - ultra gali nubėgti bet kas, kas gali rasti būdus teisingai bei daug treniruotis ir yra pakankamai tvirto charakterio, kad "damušt" jiems svarbius reikalus iki galo, net jei tai šiek tiek užtrunka ir jau kuris laikas skauda.