Jos didenybė PARA vol.2

„...If you can force your heart and nerve and sinew
To serve your turn long after they are gone,
And so hold on when there is nothing in you.”
Rudyard Kipling

         Para, t.y. 24 valandų bėgimas yra vis dar neatrastas ir nesuprastas uostas man, nors ir blaškiausi po tą uostą du kartus, bet taip iki galo ir nesupratau nei to uosto esmės, nei priimtinų ir geriausių elgesio normų jame. Jei kartais paros bėgimo kūrėjai norėjo išrasti vieną psichologiškai sunkiausių bėgimo rūšių, tai jiems, ko gero, labai neblogai pavyko. Antrą kartą išbandžius parą dabar jau tikrai žinau - tai sunkiausi mano įveikti bėgimai. Esu bėgus ir ilgiau nei parą, bet tai buvo vieno didelio rato trail'as su gražiais vaizdais ir besikeičiančia danga. Klasikinė para man sunkiausia psichologiškai, nes sukti parą kilometro ar pusantro kilometro ratukus, kuomet aplinka keičiasi tik tiek, kad sutemsta ir prašvinta ir tų pačių dalyvių veidai kiek patįsta, sukti ratą parą, tą patį ratą, vienodą, lygų, nusibodusį ir asfaltuotą yra iššūkis bet kam, o ypač man - trail bėgikei, kuriai bėgimas yra pažinimo būdas ir kurią kaip koks narkotikas traukia nauji vaizdai ir nematytos panoramos.
      Gali kilti klausimas ką tuomet veikiau Paroj antrą kartą? Para man yra pažinimas, tik ne gražių vaizdų, o savo psichologinio tvirtumo ir fizinių ribų, galėjimo tęsti ir baigti pasirinktą kelią sunkiausioje man suvokiamoje jo formoje.
        Para man vis dar yra Jos Didenybė. Parą bėgau du kartus ir Paros bėgimai man buvo tie, kurie abu kartus suteikė stipriausias emocijas ir išgyvenimus trasoje ir po jos. Pirmą kartą - didžiausią ir netikėtą džiaugsmą. Antrą kartą - didžiausią nusivylimą. Apie džiaugsmus rašyti lengva ir smagu, dėl to apie sėkmingas varžybas beveik visų "bloger'ių" įrašai atsiranda labai greitai. Kiek kitaip būna su nesėkmingomis varžybomis. Apie jas kurį laiką nei galvoti nesinori, ką jau ten rašyti. Ar daug galima rasti blog'ų įrašų apie nesėkmingas varžybas? Nelabai. Ir dalis marketingistų pataria apie nesėkmingas varžybas nerašyti arba rašyti taip, kad atrodytų gerai ir "prestižiskai" - na neva tai labai daug išmokta, pamatyta kur tobulėti ir t.t. bullshit (sorry). Šūdas turi būti vadinamas šūdu, o ne šokolado spalvos gracingai išsiraitusiu šiltu kūgeliu. Jei nesigavo, tai nesigavo. Tą pripažinti drąsos reikia. Galima analizuoti kodėl kažkas nesigavo iki nukritimo, netgi reikia analizuoti, kad kitą kartą ant to pačio grėblio nelipti, bet esmė lieka ta pati - nesigavo. Tai antroji para man nesigavo. Likti mažiau nei per kilometrą iki praeitų metų mano pačios pasiekto Lietuvos rekordo buvo įspūdinga, bet tikrai ne gerąja prasme. Niuansų, aplinkybių, organizacinio broko Belfasto pasaulio 24 valandų bėgimo čempionate buvo tiek daug, kad, norint, galima ant jų būtų sukarti pusę pasaulio šunų, bet mažvaikiškus pirštų rodymus į kaltus paliksiu mažvaikiams. Tad apie 2017-tų Pasaulio 24 valandų čempionatą nuo pradžių.

        Pasaulio 24 valandų čempionatui labai ruošiausi ir pusę metų beveik vien apie jį galvojau. Visą pasiruošimo pusmetį periodiškai suskausdavo achilo sausgyslę. Tai suskausdavo, tai praeidavo, tai vėl atsigaudavo. Pastebėjau, kad vienodai maudžia achilą ar bėgant 50 km  ar 140 per savaitę. Buvau jau susigyvenus su įtemptu achilu ir nebekreipiau į jį dėmesio, nes nei blogėjo, nei gerėjo. Tempinių beveik išvis nedariau, nes jos labai nepatiko sudirgusiam achilui. Mano treniruotės atrodė daug maž taip: lengvi bėgimai vieną arba du kartus per dieną nuo 10 iki 20 km, vieną kartą per savaitę ilgasis nuo 25 iki 50 km, viena išeiginė per savaitę. Savaitės dėliojau blokais - trys darbinės savaitės, viena - poilsinė. Per poilsinę savaitę bėgau 30 procentų mažiau kilometražo nei per darbines. Vieną kartą per mėnesį ilgasis buvo 50km. Krūvį didinau po truputį ir jaučiausi ilgą laiką gerai. Stebėjau savo savijautą, tempą, pastangas ir jei matydavau, kad tą patį tempą išlaikyti reikia daugiau pastangų kelias dienas iš eilės, tuomet dar sekančias tris dienas mažinau krūvį 50 proc. Tokie atvejai, kai mažinau krūvius dėl nuovargio buvo du kartus per pusmetį. Po kelių pusiau išeiginių galėdavau bėgti taip kaip įprasta. Man labai patiko bėgti 50 km ilguosius bėgimus. Patiko jausmas ir suvokimas, kad galiu tiek išbėgti, o kitą dieną atsikelti ir vėl bėgti.

      Mano pasiruošimo planas buvo paremtas dideliu lėtų kilometrų skaičiumi. Pikinės savaitės baigėsi likus penkioms savaitėms iki čempionato. Pikinės savaitės buvo trys: 160km, 190km ir 230km. 190 ir 230 savaitės buvo sunkios. Jų metu jau nebesigilinau kaip jaučiuosi, nes nesitikėjau, kad bus lengva, nesitikėjau ir kad bus truputį sunku. Laukiau, kad bus labai sunku ir tą priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką. 230 savaitės pabaigoje bėgau 50 km ir 45-tam km galėjau laikyti 5:15-5:20 tempą. Toks tempas parai ar bent pirmai jos pusei būtų buvęs net per geras.
      Paskutinę pasiruošimo savaitę pradėjau jausti kažkokį nepatogumą dešinėje blauzdoje. Ji atrodė labiau įsitempusi ir niekaip neišeidavo jos "atitempti" nei su tempimo pratimais nei su volu. Visgi bėgau toliau, nes labai norėjau pabaigti 230 savaitę ir tikėjau jos nauda, o blauzdą ir kitus nesklandumus tikėjau, kad galėsiu sutvarkyti per likusias penkias krūvio mažinimo savaites.

       Tris dienas po 230 savaitės nebėgau visai. Norėjau ir laukiau tų išeiginių. Visgi per tas trejas be bėgimo dienas mano dešinė blauzda susitraukė beveik į kaulą ir ketvirtą dieną bėgti jau sunkiai pavyko. Ypač sunku būdavo pradėti bėgti, vėliau apšilus kiek pagerėdavo, bet skausmas vistiek likdavo. Sporto medicinos centre atrado, kad bėda buvo visiškai "užkaltoje" ir sukietėjusioje dešinės pėdos fascijoje. Mane perspėjo, kad jei dar būčiau pabėgiojus su tokia pėda, tai būčiau prisidirbusi stresinį lūžį. O man tik paskutinės savaitės pabaigoje pradėjo skaudėti blauzdą (net ne pėdą). Po fascijos atpalaidavimo procedūros, kurios metu cypiau kaip pjaunama, negalėjau dešine koja priminti kelias dienas, vėliau pradėjau po truputį minti, bet apie bėgimą kalbos dar nebuvo. Pirmą kartą kelis niekingus kilometrus nubėgau praėjus savaitei po fascijos atpalaidavimo. Visgi, blauzda jau buvo susitvarkiusi ir kas antrą dieną išbėgdavau vis daugiau, kol po vieno 14km bėgimo pradėjo skaudėti kairės pėdos viršų ir visą pusmetį tai aprimstantis, tai atsigaunantis achilas vėl apsireiškė. Tuomet jau buvo nelikę nei savaitės iki skrydžio į Belfastą, kur vyko Pasaulio 24 valandų čempas. Tuo metu labai suabejojau ar man išvis vykti. Kitas kelias dienas iki skrydžio nebėgau, tempiau raumenis po n kartų per dieną, dariau kontrastines (karšta - šalta) voneles pėdoms, gėriau antiuždegiminius ir skausmai praėjo. Nusprendžiau, kad vykstu.

      Belfastas - švininio dangaus, vėjo ir klykiančių žuvėdrų miestas. Kelias dienas iki čempionato saulė nebuvo išlindusi nei sekundei, protarpiais lijo ar purškė, o tai, kad artėji prie jūros išduodavo gatvių triukšmą perklykiančios žuvėdros.
      Čempas turėjo prasidėti liepos 1 dieną ir baigtis lygiai už paros - liepos 2 dieną. Prieš čempą jau atvykus į Belfastą buvau išbėgusi kelis kartus labai trumpam. Kojos jautėsi gerai.
       Labai neramiai laukiau starto. Jau buvau parą išbandžius ir žinojau kaip tai sunku. Taip pat man buvo neramu dėl mano fizinės būklės - ar nepradės paskutinį mėnesį kamavę pėdų skausmai lįsti lauk ir drastiškai stabdyti. Žinojau, kad vistiek kažką kažkada skaudės, tai kaip ir neišvengiama ultra bėgime, ypač tokiame, kur parą trunka. Bet labai daug kas priklauso ką, kada ir kaip pradės skaudėti. Yra "normalūs" skausmai, na jei galima juos taip vadinti,  ir tai yra natūralaus raumenų nuovargio skausmai, tokie buki ir paprasti. Ir būna "aštrūs", "diegiantys", "geliantys" ir panašūs blogi skausmai, kurie signalizuoja apie traumas. Tuos antruosius sunkiau kęsti ir jie dažnai nesibaigia per kelias dienas po ultros. Tų antrųjų, blogųjų skausmų labai nenorėjau ir bijojau. Kai eini į ultra turi priimti faktą, kad teks kentėti, bet tikrai ne viską, ne bet kiek ir ne bet kokį skausmą verta kentėti. Aštrios ir piktos traumos"iškentėjimas" ir finišavimas vien dėl finišavimo nėra savaime gražus, valingas ir epiškas. Savęs žalojimas nėra kieta. Ir tam, kad per ultrą savęs nežaloti reikia būti kruopščiai, tvarkingai ir teisingai padarius namų darbus. Apie tai būtų galima plėstis, bet gal kada gims atskiras įrašas apie skausmą ir kentėjimą per ultrą ir apie pasiruošimą jai. Šį karta jaučiausi perdozavusi namų darbų.

      Diena buvo tinkama bėgti. Sveikai vėsi, šiek tiek apniukusi. Čempas vyko vienos mylios (1,6 km) rate parke Belfaste. Paros bėgimo čempionatai visuomet vyksta trumpuose ratuose. Patogu nebent tai, kad nieko su savimi neštis nereikia ir lengva kontroliuoti maisto ir gėrimo planą, nes maistas ir gėrimai visuomet šalia. Yra viena organizatorių maitinėlė, kurioje vanduo, kiti gėrimai, vaisiai, guminukai, dar kažkas. Ten periodiškai duoda ir makaronų bei košės. Gali netgi persivalgyti jei tik skrandis leidžia. Taip pat kiekviena šalis turi savo atskirą palapinę, kurioje būna "suportas" (žmonės, kurie padeda bėgikams) bei kiekvienas bėgikas susideda savo daiktus, maistą, gėrimus. Starto zonoje visuomet būna laikrodis ir ekranas, kuris prabėgus kiekvienam bėgikui per laiko apskaitos kilimą parodo asmeninį nubėgtą kilometražą ir ratų skaičių. Tokiose varžybose teoriškai galima netgi be laikrodžio bėgti, nes savo rezultatus galima pamatyti kiekviename rate. Aš savo laikrodį nustačiau ant pačio žemiausio gps ir planavau jį naudoti tik tam, kad susitikslinti duomenis su ekranu.
       Ant stalo Lietuvos palapinėje išsidėliojau savo maistą, t.y. High5 energygel, isogel ir batonėlius. Mano planas buvo valgyti kas 40-45 minutes. Bėgti planavau lėtai nuo pat pradžių. Planavau save stabdyti ir bėgti nepatogiai lėtai, kad taupyti jėgas. Taip patarė nemažai protingų teorijų rastų internete ir tokiu principu bėga daug lyderių.
       Pradžia paros bėgimo buvo rami ir lėta. Pirmus 5 kilometrus keistai sunkiai jaučiausi, paskui lyg ir prasibėgau. Bėgau ir laikiausi savo maitinimosi plano, jaučiausi gerai, valgiau lengvai, bėgau lėtai. Laikrodis nustatytas ant žemiausio gps, taigi kilometražą ir tempą rodė labai netiksliai. Tikrinau su ekranu ir mačiau, kad laikrodžio duomenys atsilieka. Vienu metu pradėjo nestipriai lyti, kai jau galvojau, kad reikia stoti ir užsidėti striukę, tai lietus nustojo. Drabužių nekeičiau, nes nenorėjau stoviniuoti, jie greitai išdžiuvo. Vienam rate nustebau, kad ekranas nieko nerodė. Kitam rate jau vėl rodė. Tuomet nieko bloga neįtariau, nes greit susitvarkė. Laikas ėjo lėtai, paprastai ir nuobodžiai. Ratas po rato. Kai kas mane lenkdavo, kai ką aš lenkdavau. Ties šešta valanda bėgimo mane lenkiančių sumažėjo. Nesijaučiau labai lengvai, bet sunku dar nebuvo. Ekranas vėl buvo išsijungęs. Šį kartą jis neužsižiebė nei sekančiam, nei dar sekančiam rate. Bėgau ir vis laukiau ekrano skaičių, bet jų vis nebuvo. Pradėjau nerimauti ir nervintis. Jaučiau, kad prarandu kontrolę, nes nebežinau kiek kilometrų esu nubėgusi. Buvau pasiruošusi optimistinių ir pesimistinių planų, bet kad juos sekti reikėjo žinoti kilometražą, o aš nežinojau. Dabar suprantu, kad reikėjo pradėti sekti rato įveikimo laiką, bet tuo metu nesugalvojau.

     Artėjo naktis. Praeitais metais, kai pirmą kartą bėgau paros bėgime, naktis man buvo kažkas baisaus, nes vienu metu atrodė, kad ji nebesibaigs. Šiais metais jau žinojau, kad visos naktys baigiasi ir tik gali būti labai sunku. Trasa buvo apšviesta, savo galvos žibinto nereikėjo. Artėjant prie 12 valandų ribos trumpam buvo įsijungę ekranai. Po kelių ratų vėl užgeso. Ties 12 valandų bėgimo jau buvau pradėjusi kas antram rate daryti 300-500 metrų ėjimo atkarpas. Kaip tik už organizatorių maitinėlės buvo "kalniukas", tai ten ir eidavau. Kalniukas kabutėse, nes šiaip tą pasvyrimą sunku net pasvirusia plokštuma pavadinti, bet tada ten jau kalnas buvo. Naktį jau buvo sunku ir žinojau, kad lengva jau nebebus, gal kartais bus nebent šiek tiek lengviau, bet gal ir sunkiau. Prasidėjo laikas kada reikia kentėti. Ir taip ne valandą ar kelias, o iki pabaigos, t.y. dar kokias 8 valandas - visą darbo dieną. Sunku buvo kentėti nežinant tiksliai kiek kilometrų esu nubėgus. Niekas negalėjo pasakyti ar ekranai dar bus įjunti ir niekas neturėjo tikslių duomenų kiek kiekvienas yra nubėgęs. Organizatoriai šios informacijos pateikti negalėjo.
      Vienu metu naktį pradėjo skaudėti pilvą. Jaučiau lyg tamprės spaustų, nors jos nespaudė. Visgi skrandis pradėjo pykti ir nebepriimti maisto. Gaivinau jį su kola ir tas padėjo, nors buvau nepatenkinta, kad kolą pradedu gerti anksčiau nei planavau (planavau kolos imtis likus 4 valandoms iki finišo). Gal tik po kelių valandų man "daėjo", kad jei man juosmenį spaudžia tamprės ir dėl to pyksta skrandis, tai aš galiu tampres pasikeisti, nes turiu atsargines kito modelio su tikrai laisvesniu juosmeniu. Bet tik po kelių valandų ši mintis atėjo. Kelias valandas šliaužiau, gaišau laiką ir ėjau į kalorijų minusą, nes pavargę ir "stresuoti" smegenys nesugeneravo, atrodo, labai aiškaus ir savaime suprantamo sprendimo. Stiprus nuovargis ir stresas, o streso buvo dėl laiko apskaitos trukdžių, padaro smegenis beveik neįgaliais generuoti naujus sprendimus, bet seni įpročiai ir iš anksto numatyti veiksmų planai veikia. Kai pasikeičiau tampres, per valandą skrandis susitvarkė ir vėl pradėjo priimti įvairų maistą. Visgi sugaišau tris valandas ir prisidariau kalorijų minuso, kurio jau nelabai buvo įmanoma atstatyti, kas reiškė, kad dabar tik lėtėsiu.
       Naktį dar paskutinį kartą buvo užsidegę ekranai. Kelis ratus ekraną mačiau ir mano nubėgtas kilometražas atrodė labai neblogai. Tikslių skaičių dabar nebeatsimenu, bet kažkas apie 140km ties 15-ta valanda. Paskui ekranas buvo išjungtas ir daugiau nebeužsižiebė. Realiai be tikslių duomenų teko bėgti apie 12 valandų. Paskutiniai parodyti duomenys buvo klaidingi. Tai paaiškėjo tik vėliau po varžybų. Visiems parodė plius šešis-septynis ratus, kas yra plius dešimt kilometrų.

     Ryte jau buvo labai labai sunku. Skaudėjo, atrodo, viską, judėjau lėtai su paėjimo pertraukomis, bet nebuvo rato, kad vien eičiau ar sėdėčiau palapinėje. Nervino, kad nėra rezultatų, bet jau ir nebesitikėjau, kad iki varžybų pabaigos jie atsiras.  Nors jau buvo prašvitę, bet bėgau "tamsoje", nes nežinau kiek esu nubėgus, o para tikrai ne tas variantas kada bėgama dėl proceso, vaizdų, išgyvenimų ar dar kažko. Paroje aš matau tik rezultatą, nes nieko daugiau motyvuojančio ten nėra (čia man taip).
     Likus daugmaž keturioms valandoms iki finišo prabėgant pro starto zoną organizatoriai per mikrofoną pradėjo skelbti rezultatus. Sako prabėgančiojo numerį, vardą, pavardę ir kilometražą. Mano pasakė 130kažkelis. Tai buvo klaidą, jie paskelbė klaidingą rezultatą, kažką sumaišė, kažko gal nepriskaičiavo, bet tai mane labai išmušė iš pusiausvyros. Supratau, kad negali būti tiek mažai. Nežinojau kiek esu nubėgus, bet tikrai žinojau, kad ties 20-ta valanda negalėjo būti 130. Na niekaip. Prišokau prie organizatorių ir pradėjau aiškinti, kad jie nusišnekėjo. Jie man pradėjo aiškinti, kad viskas yra gerai, kad jie ištraukė teisingus duomenis ir aš pati nusišneku. Tada suisterikavau. Ta prasme, mane realiai suėmė panika ir pyktis ir aš juos apstaugiau. Na taip žiauriai. Be ceremonijų ir be visų "sorry, I think you have just announced the wrong result of mine". Ir keista, bet tada jie teikėsi pažadėti, kad patikrins rezultatus dar kartą, bet liepė man atsiųsti kuo greičiau pas juos komandos vadybininką. Pasakiau jiems, kad mūsų komanda tokio išvis neturi. Tada sutarėm, o jie tikslina rezultatus ir kitame rate pasakys ką mato. Kitame rate to pranešėjo nebuvo. Dar kitame rate irgi nebuvo. Tada pati nuėjau į organizatorių palapinę aiškintis kas ir kaip. Pasirodo žmogui atsakingam už apskaitą šitas mano iškeltas klausimas net neperduotas. Tada aš jau kitam žmogui vėl viską iš naujo aiškinau. Vėl pažadėjo tą patį. Kad kitam rate pasakys. Pasakė? Ne. Taip stoviniuodavau prie jų kas antrą ratą nežinau kiek laiko, bet sugaišau tam daug minučių. Dabar suprantu, kad neverta buvo nieko aiškintis. o reikėjo bėgti toliau, bet tuomet klaidingas skaičius ir iš pradžių kategoriška organizatorių pozicija, kad čia viskas gerai, o aš pavargus ir nusišneku, mane labai išblaškė ir man reikėjo suprasti kaip yra iš tikrųjų, nes su tokiu skaičiumi kokį jie paskelbė nebūtų buvę tikslo toliau išvis bėgti. Galiausiai jie patikslino, kad mano rezultatas yra gal apie 160 likus trims valandoms iki bėgimo pabaigos (patikslino ir "atrado" kažkur prieš tai dingusius 20 km). Tai jau buvo panašu į realybę. Vėliau netikslumai, "suvelti" duomenys, dešimtys paviešintų skirtingus ratų laikus rodančių dokumentų, daug organizacinio broko, kas liečia apskaitą ir tik po mėnesio su dideliais organizatorių atsiprašymais buvo paviešinti galutiniai rezultatai. Mano galutinis rezultatas buvo 194,242 km, praeitais metais buvo 195,199 km. Skirtumas labai mažas, bet jis yra. Jei nebūčiau aiškinusis su organizatoriais, kai jie paskelbė akivaizdžiai klaidingą rezultatą, būčiau bent minimalų tikslą pasiekus, t.y. naują Lietuvos rekordą. Bet dabar jau buvo taip kaip buvo. Tiesiog kažkokios kvailos organizacine prasme varžybos į kurias atvažiavau persitreniravusi ir bet kokiu atveju buvau nepasiruošusi pasiekti savo maksimalių tikslų, kurie dėliojosi su skaičiais prasidedančiais 2.
       Pasiruošime paskutinėmis savaitėmis turbūt rinkau per daug kilometrų. Viena yra "suryti" tuos kilometrus, o kita yra sugebėti juos "suvirškinti", t.y., kad kūnas juos priimtų ir nuo jų stiprėtų, o ne silpnėtų. Turint gerą nuovargio toleranciją pririnkti nereikalingų kilometrų nesunku - kūnas tiesiog toleruoja nuovargį dar kurį laiką prieš pradėdamas "griūti". Manau man taip ir nutiko. Pririnkau daugiau kilometrų pasiruošime nei galėjau pakelti. Arba per mažai bėgau recovery bėgimų. Pulsometrą pradėjau vėl naudoti tik po 24 valandų čempo, kai bandant vėl pradėt bėgioti pajaučiau, kad su pulsu kažkokie negeri dalykai darosi, t.y. bėgant labai lėtai pulsas aukštai pakyla. Prieš čempą pulsometro nenaudojau daugiau nei metus, nes senojo mano laikrodžio pulsometras kelis kartus sugedo ir aš įpratau be jo. Aiškiai galėjau ir galiu atskirti kada pradedu "lipti" ant aerobinės zonos viršutinio slenksčio ir buvau rami, kad sunkių bėgimų tikrai nepadauginu. Kitas klausimas ar bėgau pakankamai rocovery bėgimų? Dabar nežinau. Kai vėl užsidėjau pulsometrą supratau, kad man jausmas ir savijauta iš esmės niekuo nesiskiria ar aš bėgu 135 ar 145 pulsu, o zonos jau skiriasi. Labai gali būti, kad vietoj dalies recovery bėgimų aš bėgiojau lengvus aerobinius ir dėl to pervargau. Bėgime geriau būti šiek tiek nedasitreniravus nei persitreniravus. Čia ne kaip mokykloj, kur "ką žinosi ant pečių nenešiosi", čia kiek kitiap - per daug pribėgiojus labai sunkiai teks nešti ant pečių papildomus treniruočių kilometrus. Beje, "nedasitreniravus", tai nereiškia nesitreniravus ;)
      Dėl situacijos su laiko apskaita. Čia išvada yra viena - reikia turėti įvairiai pasiruoštus planus. Pagal kilometražą, pagal ratų įveikimo greitį ir pan. Su technika visko gali būti ir reikia patiems būti pasiruošusiems sugebėti sekti savo rezultatus esant bet kokioms aplinkybėms. Paroj paprasčiausias ir primityviausias būdas būtų pagal rato įveikimo laiką. Ratai trumpi, visada galima greitai "pagauti" pokyčius. Idealus dalykas būtų kiekvienam bėgančiam turėti sau padedantį žmogų, kuris dar ir kiekvieną ratą fiksuotų ir sektų lėtėjimą, prižiūrėtų maitinimąsi, spręstu problemas su organizatoriais ir šiaip galėtų logiškų ir protingų sprendimų generuoti procese. Mūsų komanda iš 12 žmonių turėjome du mums padedančius žmones. Jų pagalba buvo labai svarbi ir reikalinga, nepamainoma, bet jie tikrai negalėjo sužymėti visų mūsų bėgančių ratus, kai apskaita nebeveikė ar palikti palapinę ir aiškintis su organizatoriais.
     Para baigėsi, daug laiko po jos praėjo, bet aš vis dar jaučiu jos padarinius. Tiksliau ne tiek pačios paros, kiek viso pasiruošimo parai ir jos pačios rezultatus. Kurį laiką visai nenorėjau bėgti. O ir nelabai galėjau. Nors raumenų skausmas praėjo greitai ir net nebuvo toks intensyvus kaip praeitais metais po paros, bet ilgą laiką jaučiausi labai silpna (atrodo, kad raumenys tiesiog neneša) ir pulsas iš karto aukštai kilo ir nekrito. Taip ir neatsigavus po paros prabėgau dar visai nesenai Italijoje 120 km su 7200 metrų vertikalaus pakilimo. Šios varžybos man buvo reikalingos dėl 6 ITRA taškų ir jaučiau, kad bėgu silpnai ir tas man labai nepatiko, bet tikslas buvo 6 ITRA taškai ir jis buvo pasiektas. Tuos 120 km bėgau beveik 27 valandas ir tikrai galiu pasakyti, kad tai buvo lengviau nei para 1,6 km ilgio rate. Tokio ilgio bėgimuose labai daug ką lemia teisingas pasiruošimas ir tai kiek organizmas fiziškai ir psichologiškai sugeba toleruoti nuovargį. Nuovargio tolerancija yra ugdomas dalykas, bet ne bet kiek. Čia galima palyginti su guma: jei turi 1 metro ilgio gumą, tai ją ištampyti iki 2 metrų paprasčiau nei tokiu atveju, jei turi 30 cm gumą - tuomet iki 2 metrų neištampysi, bet iki 1,5 metro gal išeis.
       Po paros daug ką pergalvojau. Treniruočių planus, pulsometro reikšmę, "peržiūrėjau" savo asmenines savybes, kurios padeda ar/ir trukdo siekti tikslų. Kažkiek gal net baltai pavydžiu tiems kolegoms bėgikams, kurie ramiai ir tvarkingai gali dirbti pagal jiems trenerių sudarytas programas. Savęs dirbančios tik pagal planelį, negalinčios spręsti ir kažkiek improvizuoti kasdieniam bėgime, aš niekaip neįsivaizduoju. Tiesiog taip yra. Kadangi pati mokiausi psichologijos, o paskui ilgą laiką dirbau personalo vadybos srityje ir esu ant savęs išbandžiusi ne vieną ir ne du tikrai kokybiškus ir validžius psichologinius/asmenybinius testus. Žinau, kad tarp mano stipriausiai išreikštų savybių yra nepriklausomybė, nepaklausnumas ir savarankiškumas, o su šiuo rinkinuku pagal planelius paklusniai ir tvarkingai niekas ilgai nepadirbtų. Man patinka išbandyti, atrasti ir patikrinti nusistovėjusias tiesas, nors kartais dėl to ir skauda. Visgi, žiūrint į ateitį ir įvertinus, kad šiais metais sugebėjau nepastebėti kaip persitreniravau, kartais pagalvoju, kad norėčiau su kažkuo dirbti, kas galėtų prižiūrėti mano treniruočių planus ir kartu duoti kažkiek laisvės savarankiškiems sprendimams plius dar "neisterikuotų" nuo klausimų "kodėl", kuriuos aš mėgstu dažnai uždavinėti. Kažkaip sudėtingai gavosi :) bet ir aš nesu labai paprasta.