Transgrancanaria 128km - 22 valandos kalnais ir slėniais per žudančiai gražią salą

      Kanarų salos ir vienoje iš jų (Gran Kanarijoje) vykstančios trail bėgimo varžybos Transgrancanaria jau kuris laikas buvo mano "must run" ir "must visit" sąraše.
Transgrancanaria trail varžybos jau eilę metų vyksta vasario pabaigoje - kovo pradžioje. Tai laikas, kuomet pas mus Lietuvoje šalta ir bent jau aš būnu labai pasiilgus pavasario, vasaros ir šilumos, o Gran Kanarijoje tuo metu būna apie 20 laipsnių šilumos. Transgrancanaria trail bėgimo varžybose yra įvairių distancijų - nuo 17 km iki 250 km. Mano tikslas buvo 128 km trasa su 7000 metrų vertikalaus pakilimo vedanti per visą salą nuo šiaurinėje dalyje įsikūrusios Gran Kanarijos sostinės Las Palmo iki pietuose esančio turistų "rojaus" Maspalomaso.

       Transgrancanaria 128 km trasa, vedanti išilgai per salą, atrodo, pereina per beveik viską, ką galima rasti Žemėje, išskyrus sniegą, bet būtent sniego, atvykus iš Lietuvos, aš visai nepasigedau. Nuo smėlio iki purvo, nuo siaurų takelių apaugusių milžiniškais kaktusais ir alijošiais iki plačių vaizdingų pažintinių takų, nuo asfalto iki judančiais akmenimis nusėtų nuokalnių, nuo išdžiūvusios upės vagos iki klampios žemės, nuo žvarbaus vėjo šiaušiamų viršukalnių iki kepinančios saulės išdžiovintų slėnių, nuo plius 5 iki plius 25 per kalnus, nuo tankių viską užstojančių nepermatomų miškų iki įspūdingų panoramų, per slėnius, plantacijas, miškus, uolas, kalvas ir paplūdimius. Per salą bėgant, einant, krentant ir keliantis per mažiau nei parą, nuo nakties iki nakties - tokia buvo mano Transgrancanaria 128km. Bet apie viską nuo pradžių.

     Pasiruošimas. Pasiruošimo beveik nebuvo. Visada pati galvojau bei tokia nuomonė vyrauja, kad norint bėgti ultrą reikia per treniruotes pribėgioti labai daug. Na, ne visai kuo daugiau be jokios sistemos, sistema reikalinga, bet kilometrų turi būti daug. Praeitais metais per treniruotes bėgiojau daug, kiek per daug ir dėl to praeitus metus turėjau baigti ilsintis  nuo persitreniravimo. Ilsėtis teko ilgai. Tiek, kiek organizmas reikalavo ir tik likus mažiau nei dviems mėnesiams iki Transgrancanarijos mano organizmas leido pakelti intensyvesnį ir/ar ilgesnį bėgimo krūvį. Transgrancanariai galėjau ruoštis mėnesį, nes paskutinias tris/dvi savaites jau reikėjo mažinti krūvį ir ilsėtis, kad prie starto linijos nestoti pavargusiai. Per tą laiką nubėgau vieną tikrai ilgą bėgimą - 50km su 1200 metrų vertikalaus pakilimo, padariau 4 ar 5 greičio treniruotes, šiek tiek parinkau pakilimo, sudalyvavau pėsčiųjų žygyje ir kaip ir viskas. Kilometražo prasme ilgiausia mano savaitė tesiekė 120 kilometrų, nei karto nedariau per dieną dvejų treniruočių, dauguma mano bėgimų buvo lengvi ir neintensyvūs ir neilgi - 1-1,5 valandos. 1000 metrų vertikalaus pakilimo treniruotės buvo dvi - viena jau minėtas ilgasis, kita - likus 10 dienų iki varžybų Gran Kanarijoje. Saugojau save ir šį kartą laikiausi principo, kad po trijų mėnesių pertraukos geriau prie starto stoti kiek nedasitreniravus, nei persitreniravus. Taip buvo su bėgimu. Visgi, visą laiką kol negalėjau bėgti dariau fizinius pratimus. Ne kasdien, nes neprisiversdavau, bet bent tris-keturis kartus per savaitę. Pritūpimai, įtūpstai, planko variacijos, atsispaudimai, balanso pratimai, pėdoms, nugarai, tilteliai, kt. Kilometrų buvo tikrai labai nedaug, to net normaliu pasiruošimu pavadinti neišeitų. Tik noriu pabrėžti, kad iki tol esu nubėgus ne vieną ultrą ir daug kilometrų prisirinkus, taigi mano kūnui tiek pasiruošimo kiek buvo sąlyginai užteko atsiminti apie ką "kalba eina", bet mėnesį pabėgioti kalvomis ir kelis ilguosius nubėgti tikrai neužtektų žmogui "nuo sofos nulipusiam". Niekada nereikia imti kitų pasiruošimo planų ir jų sekti, nes kiekvieno žmogaus patirtis, stipriosios ir silpnosios vietos yra skirtingos.

     Prieš varžybas. Į Gran Kanariją atvykau likus 10 dienų iki varžybų. To laiko užteko, kad apsiprasti su šiltesniu oru ir apžiūrėti salą. Įdomi situacija buvo su oru Gran Kanarijoje. Prie jūros plius 18 ar 20, o pakilus kiek aukščiau į kalnus temperatūra vakarais tesiekia plius 5 ar 8. Pirmom dienom buvau net persišaldžius, nes kalnuose aukščiau dar ir vėjas buvo, o aš pirmus kartus nebuvau pasiėmusi į kalnus šiltesnių drabužių. Kurioziška ir šiek tiek juokinga buvo, kad visą žiemą Lietuvoje "atlaikiau" be ligų, o persišaldyti sugebėjau šiltojoje Gran Kanarijoje. Daug vitamino C, gerklės skausmą malšinančios tabletės ir atsikosėjimą skatinantys vaistai ir iki varžybų reikalai išsisprendė.
      Nuolat stebėjau orų prognozę. Žiūrėjau kokį orą žada varžyboms. Skirtingi orų portalai vieningai žadėjo varžybų laikotarpiu didesnį ar mažesnį lietų. Tas nedžiugino. Lietaus aš nebijau, kai lyja ant manęs, bet kai lyja ant akmenų man pasidaro neramu, nes akmenys tampa labai slidūs, o jei dar nuo lietaus apsineša purvu, tuomet tampa įpatingai slidūs. Slidūs, purvu apnešti akmenys man kol kas sudėtingiausia trail danga.
      Transgrancanaria 128km startas buvo numatytas 23:00 valandą vakare. Dieną prieš varžybas dangus virš kalnų buvo juodas, o naktį prapliupo lietus. Buvo pavėlintas maratono startas - taip organizatoriai nusprendė atsižvelgdami į orus ir situaciją kalnuose. Išėjo pranešimas, kad organizatoriai labai tiki, kad viskas vyks taip, kaip suplanuota, bet patarė stebėti varžybų socmedijos kanalus ir tinklapį, nes jei bus kokių pakeitimų, tai jie bus tik dėl dalyvių saugumo.

    Naktį prieš varžybas išsimiegojau, girdėjau kaip naktį lijo. Dieną pakilo labai gūsingas vėjas Agaete, kur gyvenau, šiek tiek prasklaidė debesis. Prognozės visuose miesteliuose pro kuriuos vedė trasa vistiek žadėjo lietų tik skirtingu laiku.
    Pradėjau ruoštis daiktus. Visą privalomų daiktų sąrašą ir tai, ką norėjau turėti pati. Petzl Nao+ galvos žibintas su papildoma baterija, Maxim geliukai, Z tipo sulankstomos lazdos, gertuvės, vandeniui atspari striukė ir kt. Dėl visa ko, nors ir buvo neprivaloma, bet įsidėjau supakuotą į maišelį bliuskutę ilgomis rankovėmis ir pirštines. Norėjau būti pasiruošus bėgti naktį per kalnus prie plius 5 gal net per lietų. Susiruošiau tarpinės stotelės reikmenis ir finišo maišelį. Tokio ilgio varžybose kaip Transgrancanaria dažniausiai būna galimybė priduoti daiktus į vieną iš maitinėlių esančią kažkur vidury trasos. Į tarpinę maitinėlę išsiunčiau atsarginius kedus, kojines, maikutę, geliukų, elektrolitų. Manau, kad atskiram įraše dar papasakosiu kaip mano nuomone susipakuoti daiktus ruošiantis ultrai, ką imti, ko gal neverta imti, kaip susidėti, kad būtų patogu ir kt. Aš visus savo daiktus susikroviau į 1,5 litrų talpos Osprey duro bėgimo liemenę ir dar buvo likę laisvos vietos, tuo tarpu mačiau žmonių trasoje su 12-os litrų Salomon Advanced Set ar panašiomis kuprinėmis, kurios net plyšo nuo to kaip prikrautos buvo ir dalis tų žmonių bėgo net ne 128km , o 64km.
       Susipakavus ir apsirengus dar spėjau apie valandą pagulėti, o tada jau važiavau į startą. Dar kartą įsitikinau kaip man patinka vakariniai startai, nes tada naktį dar gerai išsimiegu, o visą dieną galiu ramiai pakuotis daiktus, užkandžiauti ir gulinėti.

     Iškilmingas startas. Transgrancanaria 128 km starto vieta - paplūdimys Las Palmoje. Taip, būtent - ant smėlio. Kol kas dar neteko startuoti paplūdimyje ant smėlio ir tame jokių pliusų, išskyrus tai, kad buvo daug erdvės ir neįvyko varžybų pradžios kamštis aš nemačiau.
    Virš 1000 dalyvių susirinko prie starto linijos. Starto zona buvo suskirstyta į dvi dalis, t.y. vadinamuosius du "gardus". Kiekvienas dalyvis turėjo ant numerio nurodytą savo "gardo" numerį ir tie kam nelemta, t.y. per lėti, negalėjo papulti atsistoti už lyderių nugarų, o paskui visus lėtinti. Organizatorių žmonės leido į "gardus" tik pagal numerius.

    128km trasoje lietuviai buvo keturi. Vaidotas, Evaldas, Gintaras ir aš. Prieš startą susitikome su Vaidotu ir Evaldu, pašnekėjome, apsižiūrinėjome. Vaidotas Transgrancanaria bėgo ne pirmą ir ne antrą kartą, tai davė patarimą "laukti" 50-to kilometro, kur bus labai stati ir techniška nuokalnė, o paskui lygiai toks pats pakilimas. Pasikalbėję ir "pasiselfinę" visi išsiruošėm į savo "gardus" laukti starto. Ant aplinkinių namų šviesos prožektoriai darė šou, vedėjai nuolat kažką ispaniškai šūkčiojo ir rėkavo per mikrafonus, žmonių buvo daug, artėjant startui vis garsiau rėkavo vedėjai, paskui iškilminga ispaniška daina, paslaptingai prislopintu balsu tariami ispaniški žodžiai, skaičiavimas atbuline tvarka ir startas su fejerverkais. Taip, buvo daug šviesos, daug kalbos, daug triukšmo, fejerverkų, pompastikos ir pasileidome visi pere smėlį link kalnų į kitą salos pusę kiekvienas su savo planais, viltim, norais ir galimybėm.

 Iki aušros. Pirmieji trys kilometrai veda plačiu smėlėtu paplūdimiu. Vietos tikrai visiems užtenka. Per smėlį bėgti nelabai patogu, bet yra galimybė bėgti visai šalia vandenyno kur smėlis kietesnis. Šioj atkarpoj mano tikslas buvo neprisisemti smėlio į batus, kad nereiktų stoti ir kratyti jo lauk. Išbėgus iš paplūdimio trasa veda plačia akmenuota, bet nestačia kalva link kalnų.  Oras kol kas puikus - jokio lietaus, o striukę norisi net nusiimti, nes po ja turiu tik maikutę trumpomis rankovėmis, bet nenusiimu, nes žinau, kad patraukus link kalnų reiks ją gan greitai vėl išsitraukti. Pakilus ant kalvos matosi gražus tolumoje tolstančio ir šviesose paskendusio Las Palmo vaizdas. Tas šviečiantis miestas apačioje atrodo beveik kaip Mordoras. Artėjant link pirmos maitinėlės tenka šiek tiek bėgimo akmenuota išdžiūvusios upės vaga, bet ji trunka neilgai ir greit grįžtam į paprastą ir nesudėtingą kelią. Pirmoji maitinėlė Arucas miestelyje 16-tam kilometre. Ten pasipildau vandens atsargas, užkandu bananų ir apelsinų ir judu toliau. Tarpe tarp maitinėlių pagal grafiką valgau geliukus - šį kartą su manim keliauja Maxim ir tvarkingai kas 45 minutes imu po vieną.
      Tarpe tarp pirmos ir antros maitinėlių trasa veda aukštyn į kalnus, vietomis jaučiasi vėjas, kartais jis šaltas. Kelias labai įvairus, bet nemažai bėgam net asfaltu arba siaurais, slidžiais takeliais tarp kaktusų ir alijošių plantacijų. Antroji maitinėlė Teror miestelyje. Trumpam sustoju maitinėlėje, vėl tradiciškai bananai, apelsinai bei vandens papildymas. Šioje maitinėlėje labai trumpai sustoju ir dėl to, kad iš karto pasidarė labai šalta, taigi norėjosi iš ten judėti kuo greičiau, kad sušilti. Naktį kas kelias valandas geriu Salt Sticks druskos kapsules, dieną jas gėriau kas valandą. Už antrosios maitinėlės vėl pakilimas aukštyn į kalnus, paskui neilgas nusileidimas ir trečioji maitinėlė. Kol kas nelija, bet matosi ir jaučiasi, kad lijo anksčiau. Trasa vietomis šlapia ir slidi. Takai įvairūs, bet iš esmės pirmi 50km veda gan tankiai apgyvendintomis vietovėmis, dažnai bėgam patvoriais, šalia sodų, šalia šiltnamių labai įvairiais takais nuo asfalto iki siaurų ištryptų takelių apaugusių kibiomis žolėmis, kurios viniojasi aplink lazdas ir trukdo bėgti. Trečiąją maitinėlę, esančią miestelyje Fontanales 40-tam kilometre nuo starto pasiekiu per 5 su puse valandų. Jau įveikta 2300 metrų vertikalaus pakilimo ir nors tai yra tas pats, kas įlipti į 7 TV bokštus, bet pakilimo dar nė pusė neįveikta kaip ir kilometražo. Lauke, atviresnėse vietose šalta nes pučia vėjas. Kartais pagalvoju, kad gal jau laikas pirštines traukti, bet dar netraukiu. Svarbu palaikyti judėjimo pastangą, tuomet nešalta. Jaučiuosi kol kas stabiliai ir gerai.

      Trečioje maitinėlėje vaišinuosi sultiniu. Šitas gėrimas man labai patinka ir pasiteisina per ultras. Jau labai norėjosi kažko šilto, taigi šilta arbata su daug cukraus taip pat labai gerai "sueina". Judant link ketvirtosios maitinėlės vis dar šalta ir tamsu. Po neilgo pakilimo prasideda pirmoji ilgesnė nuokalnė, kurios pabaigoje yra atkarpa apie kurią prieš startą perspėjo Vaidotas. Status, siauras, vingiuotas ir įvairaus dydžio uolomis ir akmenimis nusėtas nusileidimas su purvu. Šlapi akmenys su purvu. O taip - mano "mėgstamiausia" danga. Toje atkarpoje kritau du kartus, abu kartus slystelėjau ant purvu apnešto akmens. Abu kartus atsistojau ir judėjau toliau, nes nieko rimto nenutiko, tik truputį skaudėjo. Buvau lėta toje atkarpoje ir su susižavėjimu stebėjau kaip kai kurie bėgikai greit ir lengvai juda slidžiais akmenimis žemyn. Paskui sekė lygiai tokia pati įkalnė - vingiuota, stati, slidi, o po to ketvirtoji maitinėlė 50-tame kilometre.

      Trasos vidurys ir diena. Sekanti maitinėlė laukė už 13-os kilometrų per kuriuos reikėjo surinkti beveik 1000 metrų vertikalaus pakilimo, t.y. viso "tik" 3,5 televizijos bokštai. Žinojau, kad pasiekus Artenarą (penktąją maitinėlę) jau bus šviesu, žinojau, kad tai bus jau beveik pusiaukelė ir pakilimo jau bus surinkta daugiau nei pusė. Iki Artenaros dar laukė ilga įkalnė spygliuočių miške. Keliai pradėjo keistis. Siaurus purvinus takelius keitė takai Tabadaba nacionaliniame parke, kur augo labai dideli spygliuočiai su beveik sprindžio ilgio spygliais. Tais spygliais buvo nukloti takai. Kažkur ilgoje įkalnėje išaušo ir pasimatė saulė, kuri iš lėto ir neskubant nukėlė tamsos uždangą nuo kalnų. Pagaliau buvo ne tik naktis ir vėjas ir žolės besikabinančios už bėgimo lazdų bei mano žibinto šviesos tunelis naktyje, bet ir reali, graži aplinka.

      Pakeliui susigalvojau tikslą iki Artenaros nubėgti per 10 valandų. Tokiu atveju tenai būčiau 9:00 valandą ir galėčiau pamatyti 64km trasos bėgikų startą. Tiesiog tokia buvo mintis, kuri vedė ir skatino įdėti papildomų pastangų kai jau nuovargis pradėjo jaustis. Labai sunku dar nebuvo, dar galėjau kažkiek pagreitėti įdėjus pastangų, bet jau nebebuvo lengva ir buvo aišku, kad lengva nebebus. Visai šalia Artenaros girdėjau 64km distancijos dalyvių startą. Po 10 valandų ir 5 minučių įbėgau į penktąją maitinėlę - Artenarą, kuri kartu yra ir aukščiausiai esantis miestelis Gran Kanarijoje. Viso jau buvo įveikta 63km ir surinkta 4200 metrų vertikalaus pakilimo (13 TV bokštų). Tai buvo pusiaukelė, po kurios visko jau turėjo mažėti. Šioje maitinėlėje mačiau daug žmonių sėdinčių ir valgančių paelą. Paelos nenorėjau - per kietas ir sprangus maistas man ji atrodė, bet šiltas sultinys ir šviežios minkštos bulvės "ėjo" puikiai kaip ir bananai su apelsinais. Supakavau galvos žibintą į kuprinę ir pajudėjau tolyn gražiais ir vaizdingais takais su įspūdingomis panoramomis į kalnus ir Roque Nublo.

      Iki šeštosios maitinėlės Tejeda miestelyje laukė viena ilga įkalnė ir dar ilgesnė nuokalnė. Ši atkarpa mano atmintyje nepaliko jokių stipresnių atsiminimų. Viskas judėjo gan sklandžiai kiek gali būti sklandžiai kai bėgi 11-tą valandą be poilsio. Šioje atkarpoje jau pradėjau lenkti lėčiausius 64km trasos dalyvius. Atskyriaus juos pagal kitokios spalvos numerius. Sutikdavau juos įkalnėse ramiai sėdinčius ant akmenėlių ir besiilsinčius ar labai ramiai judančius net ir lygiuose atkarpose.
      Trasą skirsčiau atstumais iki maitinėlių. Taip man lengviau ir paprasčiau priimti informaciją apie laukiantį atstumą. Sunku būtų galvoti, kad liko iki finišo dar 60 km, kai jau nebelengva, bet dar 12 ar 13km visada galiu nujudėti.

      Persiritus iš šiaurinės į pietinę salos dalį pradėjo keistis ir aplinka, gruntas, vaizdai. Jei pirmoje trasos dalyje buvo daug augmenijos, kuri kartais net trukdė bėgti, tai antroje trasos dalyje augmenija jau buvo žymiai retesnė, daugiau uolų, akmenų. Birios žemės takus keitė akmenimis grįsti arba net negrįsti takai su uolomis, žeme, skalda. Pavargusiomis kojomis bėgti ant nelygių akmenų buvo nebelengva. Akmenys mažiausiai įprasta danga treniruojantis Lietuvoje ir dėl to labai vertinu galimybes pasidaryti treniruočių stovyklas kažkur kitur, kur yra įvairesnė danga.

      Dabar tikslas persikėlė į Roque Nublo ir netoli už jo esantį Garanon miestelį, kur buvo maitinėlė į kurią varžybų pradžioje buvo galima išsiųsti daiktus. Žinojau, kad pasiekus šią maitinėlę, kuri buvo 82-am kilometre iki finišo jau bus belikę kiek daugiau nei maratonas, t.y. mažiau nei 50 km. Norint pasiekti Roque Nublo ir Garanon reikėjo įveikti dar vieną ilgą 800 vertikalių metrų įkalnę. Visas įkalnes įveikinėjau su trail bėgimo lazdomis, bet šioje įkalnėje jau įpatingai jomis džiaugiausi. Buvau pavargus, bet jaučiausi stabiliai ir tiksliai judėjau pirmyn.
       Pasiekiau Roque Nublo - tikrai įspūdingą vietovę Gran Kanarijoje, kur apie 60 metrų aukščio uola iškilusi virš akmenuotos plokštumos ir aplinkui atsiveria nuostabios kalnų panoramos. Net pavargus ši vieta atrodo įspūdinga ir patraukia dėmesį.

       Nuo Roque Nublo visai nebetoli 7-oji maitinėlė 82-am trasos kilometre, kur laukė prieš startą išsiųsti daiktai. Tenai pasikeičiau maikutę, supakavau striukę į kuprinę, išėmiau iš kuprinės pirštines ir maikutę ilgomis rankovėmis, nes jų jau nebeprireiks - tik ne leidžiantis į pietus. Pasipildžiau Maxim geliukų atsargas - dabar jau dominavo kolos skonio geliukai su kefeinu. Batų ir kojinių nekeičiau. Puikiai jaučiausi su La Sportiva Akasha, jokio diskomforto pėdose nebuvo, jaučiau, kad batai puikiai amortizuoja ant akmenų ir nemačiau reikalo jų keisti.
        Tradiciškai sultinys, šviežios šiltos bulvės, apelsinas ir tolyn į pietus. Trasa neužilgo pradėjo leistis žemyn. Pagal trasos profilį mačiau, kad nuo dabar iki finišo laukia ilgi nusileidimai ir neilgi pakilimai. Buvau girdėjusi įvairių siaubo istorijų apie paskutines Transgrancanarijos nuokalnes ir netoli finišo esančią ilgą upės vagą. Girdėjau, kad nuokalnės ilgos, techniškos ir varginančios. Viskas taip ir buvo. Vaizdai aplink buvo gražūs ir įspūdingi, bet nuokalnių danga nedaug leido jais gėrėtis, nes reikėjo žiūrėti po kojomis. Būtų buvę smagu leistis tomis nuokalnėmis pailsėjus ir nepavargusiomis kojomis. Dvi paskutinės nuokalnės buvo iš nelygių skirtingo dydžio ir formų akmenų ir mano pavargusios kojos jau pradėjo ant akmenų krypinėti.

      Nuokalnes aš mėgstu, bet dabar jau jose keikiausi. Kai kuriais momentais nuokalnėse naudojau lazdas, kad geriau palaikyt pusiausvyrą ir pasaugoti krypinėjančias kojas. Matyt reikia su čiurnų stabilumu dar padirbėti, nes esu per trail bėgimo stovyklas bėgiojus akmeninėse nuokalnėse ir jaučiausi stabiliai, bet prieš tai nebuvau nubėgusi apie 100 km vienu metu.
      Pasibaigus vienai ilgai nuokalnei laukė aštuntoji maitinėlė miestelyje Tunte. Ten įbėgus išgėriau gal pusę litro vandens. Buvo diena ir švietė saulė, o aš tarp maitinėlių nebuvau išgėrus litro vandens. Techniškoje nuokalnėje susikaupus į reljefą šiek tiek pamiršau gerti. Kitose nuokalnėse tokios klaidos nebekartojau. Tunte buvo 98-tam kilometre ir tai reiškė, kad finišas jau labai labai artėja, nes kai kilometražas pasiekia triženklį skaičių man visuomet likusi dalis iš karto "emociškai" sutrumpėja.

      Nuovargis ir pabaiga. Išbėgus iš aštuntosios maitinėlės ir tik prasidėjus priešpaskutinei įkalnei supratau, kad prasidėjo. Arba gal tiksliau situaciją apibūdintų žodis "pasibaigė". Pasibaigė jėgos ir prasidėjo šliaužimas link finišo. Tai tokia būsena, kai zombiniu režimu judėti reikiama kryptimi išeina, bet tik judėti ir tik zombiniu režimu, be galimybės kažką pakeisti ir koreguoti. Nemėgstu šios ultros dalies. Ji ne visada būna. Šį kartą jau buvau patikėjusi, kad zombinio judėjimo stadijos nebebus ir buvo emociškai sunku priimti faktą, kad ji vis dėlto atėjo.
       Dabar planai A, B, C ir kiti parėjo į planą JF, t.y. Just Finish. Tokį planą visuomet esu įtraukusi į galimus variantus ir gal dėl to dar neturiu nebaigtos ultros. Kai įsijungia planas JF, tuomet stengiuosi tiesiog nesustoti ir kuo mažiau eiti, nes bėgimo pagreitinti jau nebeišeina, bet kuo mažiau eisiu, tuo greičiau ateis pabaiga, nes tuomet tik pabaigos ir tesinori. Dažniausiai prasideda apatija viskam, pradeda atrodyti, kad nebesvarbu rezultatas, nebesvarbu vaizdai, nebenoriu gerti ir valgyti, lenkit, kas norit - man vienodai. Niekada negalvoju ar galiu pasiekti finišą. Šitą aiškiai žinau - finišą pasiekti aš galiu beveik bet kokioj stadijoj, klausimas tik lieka kiek laiko šioje zombinėje stadijoje teks kapanotis iki finišo.

       Paskutinės įkalnės buvo nesunkios, netechniškos ir paprastos - tokiomis trasos pradžioje būčiau bėgusi. Dabar jomis šliaužiau ir motyvavau save, kad su kiekvienu žingsniu šios kankynės lieka vis mažiau. Čia man ypač padėjo lazdos. Reikėjo didelių pastangų, kad gerti ir valgyti, nes zombinėj stadijoj šių dalykų nebesinori nors ir nepykina. Priešpaskutinėje maitinėlėje neprisiverčiau valgyti jokio kieto maisto, bet prisiverčiau išgerti tris arbatos puodelius su labai daug cukraus ir dar kolos. Toliau laukė garsioji upės vaga. Zombinėj būsenoje judant ji atrodė labai ilga ir labai baisi - nusėta nelygiais judančiais akmenimis už kurių tik kliuvinėti galima. Upės vagoje sutemo. Ten, upės vagoje, mintyse keikiau organizatorius už šią atkarpą visai nesikuklinant. Net norėčiau prabėgti tą trasos dalį nuo kurios man įsijungė zombinis režimas dar kartą, bet būnant pasilsėjus - turbūt tie siaubai juokingai atrodytų.
      Kai baigėsi beveik amžinoji upės vaga, tuomet laukė paskutinė maitinėlė, kuri jau reiškė beveik finišą. Trys kilometrai buvo likę nuo paskutinės maitinėlės iki finišo. Ten beveik nestojau. Tik greitai atsigėriau kolos. Dabar jau baigėsi visos įkalnės, nuokalnės, upės vagos ir kiti "gėriai" ir trasa vedė beveik vien plentu. Va ten, plente, jau jaučiant finišą esant labai šalia, zombinė stadija praėjo lygiai taip pat netikėtai kaip kad atėjo. Pagreitėjau ir nubėgau. Finišo tiesiojoj galėjau dar kažkiek pagreitėti. Tai reiškia jėgų buvo ir zombinė stadija yra laikina būsena, nors kai ji yra, tuomet atrodo, akd tikrai amžina. Ateity tai man padės. Viskas baigiasi - net zombinė stadija gali baigtis ne tik pasiekus finišą, bet dar prieš jį.

        Finiše džiaugiausi. Džiaugiausi, kad atbėgau, kad viskas baigėsi, kad spėjau greičiau nei per parą, kad nieko nesusižalojau ir nėra aštrių skausmų, kad gan ilgai galėjau stabiliai bėgti.
    22 valandos ir 02 minutės 128  kilometrai nuo Las Palmo iki Maspalomaso per kontrastingą, gražią ir grubią salą netoli Afrikos krantų pakeliui įveikiant 7000 metrų vertikalaus pakilimo, kas prilygsta 22-iems TV bokštams.
    Dabar žinau, kad labai noriu 160 km kalnuose. Tikiu, kad įveikčiau, nes Transgrancanaria įveikiau ir su menku pasiruošimu daugiausia iš anksčiau sukauptos bazės ir tikrai blogai buvo tik pačioje pabaigoje. UTMB loterija šiais metais man buvo nesėkminga, bet ne vien UTMB trail pasaulyje yra.