Lavaredo Ultra Trail - 120km pamąstymų apie ultrą

       Ko gero vistiek išeisiu į daugiadienes. Taip, daugiadienes ir aš čia ne alkoholį turiu omeny. Daugiadienėmis ultra pasaulyje vadinamos varžybos, kurios trunka keletą ar kelioliką dienų. Niekaip nematau savęs plento daugiadienėse, bet trail'e pabandyti norėčiau, bet tik linijinę ar vieno rato trasą, gal kokį Tour de Giants, bet tik tada, kai aiškiau galėsiu suvokti savo finišą tenai, kol kas dar suvokiu miglotai (Tour de Giants yra 330km ilgio trail varžybos su 24000 metrų vertikalaus pakilimo, kurioms duodamas limitas 150 valandų). Važiuojant link oro uosto automobilyje po Lavaredo 120km ultros googlinau (ne aš vairavau) kiek tiksliai yra Tour de Giants. Neskaičiavau ir nestrategavau kaip galėčiau geriau nubėgti tą patį Lavaredo, bet ieškojau kol kas nesuvokiamų iššūkių, kad jie laikui bėgant galėtų darytis suvokiami. Didinti greitį man neįdomu, bet didinti atstumą - labai įdomu. Lavaredo 120km ultra trail su 5800 vertikalaus pakilimo buvo vienos iš mano norų sąrašo varžybų, jos įeina į Ultra Trail World Tour (UTWT), yra žymios, populiarios, ten patekti reikia ne tik šiokią tokią kvalifikaciją turėti, bet dar ir loterijoje laimėti. Loterija dėl Lavaredo man buvo sėkminga ir dar praeitų metų gale šios varžybos buvo suplanuotos.
         Lavaredo ultra trail 120km varžybas su 5800 metrų vertikalaus pakilimo galima užskaityti vien už tai, kad starto garso takelis buvo Metallica. Tai buvo "aukšta" trasa: startas 1200 metrų aukštyje, o kilom iki 2500 ir aukštis lengvumo tikrai neprideda. Tai mano trečioji 120km ultra, kurioje jau nieko naujo nesitikėjau, bet gavau. Gavau gražius ultroje matytus vaizdus ir net vietomis kalatojantis iš šalčio vistiek dar galėjau jais grožėtis. Gavau patirtį ir suvokimą kiek galiu kentėti, kai 6 valandas negalėjau nieko valgyti, o paskui pilvą vistiek skaudėjo iki finišo. Pirmą kartą per ultra trail vienoj atkarpoj pradėjau svirduliuoti trasoje ir tuomet vienintelis realus rūpestis buvo kaip prasmukti pro maitinėlę, kad manęs ten nenuimtų. Gavau patirtį, kad net tikrai bjauri situacija nebūtinai yra ultros pabaiga. Pabaiga yra ten, kur nusprendi, kad ji bus. Kai apsisprendžiau, kad noriu finišuoti, tai ir jėgų tam atsirado ir visos aplinkybės susidėliojo palankiai. Tai buvo labai specifinė ir įdomi kelionė įvairiapusiškai įspūdinga trasa dar kartą įrodanti, kad ultroje gali įvykti bet kas. Gali sudegti ir atgimti. Degiau ten naktį ir gimiau iš naujo su aušra ir tai išsivertė į 20 val. 41 min. 293 vieta bendroje įskaitoje tarp 1600 dalyvių ir 35 tarp moterų. Bet apie viską nuo pradžių, tik jei valgot ar esat nesenai skaniai pavalgę gal skaitymą atidėkit vėlesniam laikui.

         Į Lavaredo ultra trail vykimas gavosi labai patogus, nes vyko daug lietuvių ir turėjome galimybę susikooperuoti dėl auto ir gyvenamo būsto. Varžybų startas ir finišas Cortina miestelyje Šiaurės Italijoje Alpėse. Miestelis yra 1200 metrų virš jūros lygio aukštyje. 
        Susidėliojus penkių žmonių kompanijai mes savo kelionę suplanavome taip: skrydis į Bergamo Orio oro uostą, kadangi atskrendame labai vėlai vakare birželio 19 dieną, tai nakvojame motelyje netoli oro uosto, nes kelionė nuo Bergamo iki vietos, kur apsistosim užtrunka apie 4 valandas. 20-tą dieną ryte pasiėmam išnuomotus automobilius ir pajudam link mūsų laikinų namų Italijoje. Gyvenome mažame kalnų miestelyje 15 minučių kelio nuo Cortinos (varžybų centro), tai reiškia praktiškai idealioje vietoje, nes pačioje Cortinoje gyventi būtų kokius 3-4 kartus brangiau. 20-tos dienos popietę atvykstame į vietą, įsikuriame ir išbėgame trumpam pabėgioti. Gyvenome 1000 metrų virš jūros lygio aukštyje. Vaikštant ir šiaip būnant nieko nesijautė, bet pradėjus treniruotės metu bėgti jaučiau, kad man trūksta oro, o įkalnėse beveik kaip žuvis iš vandens ištraukta gaudžiau orą. Tuomet jau kilo klausimas kokio rimtumo reikalų bus per varžybas, kai net startas ir žemiausia vieta bus aukščiau. Laiko aukščio adaptacijai jau nebebuvo, nes per likusias nepilnas dvi paras iki starto (startas 22 dienos 23:00 val) niekas nebepasikeis, o bandyti dar bėgioti ir kažką neva "ištraukti" nebelabai verta, nes, kaip jau minėjau, niekas nebepasikeis. Esu ne kartą buvus 1000 metrų virš jūros lygio aukštyje, esu buvus ir kur kas aukščiau ir per varžybas ir per treniruotes, bet tada ir "suvedžiau", kad dar nei vienų varžybų nebuvo, kur nebūčiau žemiau nei 1200 metrų virš jūros lygio. Matyt esu žemės kirmėlė gimus ir visad buvus ties 0 ir aukštis man įtaką daro. Žinau, kad tiems kas rimtais kopimais užsiėma tokie skaičiai kaip 1000 ar 2000, ar 2500 yra juokingi, bet man juokingi nebuvo.
       21-a diena buvo skirta startinių paketų atsiėmimui, drop bag'ų pridavimui ir labai norėjau patikrinti keletą kilometrų nuo starto, kad žinoti ar starte verta skubėti bei planavome dar nuvažiuoti aukščiau į kalnus prie kokių gražių trasos vietų. 
       Atsiėmant numerius visas privalomas daiktų sąrašas buvo kruopščiai patikrintas. Tikrino viską iki paskutinio daiktelio. Apėjome varžybų ekspoziciją, nusifotografavome su numeriais prie varžybų plakato ir darbiniai reikalai buvo baigti. Cortina jau ūžė nuo žmonių su Lavaredo apyrankėmis ir trail kuprinėmis. Starto vieta jau buvo paruošta. Artėjančio starto jaudulys ir atmosfera jau persmelkė viską tame miestelyje ir man iš ten norėjosi dingti. Prieš varžybas maksimaliai vengiu dirbtinio jaudulio ir kylančio adrenalino, nes to visai nereikia ir išankstinis jaudinimąsis pasiėma dalį jėgų, kurias būtų galima palikti trasoje, o ne belaukiant jos. 
        Keletą kilometrų nuo starto labai norėjau patikrinti, kad sužinoti kur prasideda siauras takelis. Trail varžybose svarbu žinoti kur prasideda vadinamasis single track'as, nes jame nebėra įmanomi lenkimai ir turi judėti tuo greičiu kaip juda visa virtinė. Dažnai žmonės skuba starte, o paskui tokiuose siauruose takeliuose labai sulėtėja, bet lenkimas jau būna nebeįmanomas. Ne kartą esu buvusi varžybose tokioje situacijoje, kai galėčiau judėti greičiau, bet siauram takelyje neišeina aplenkti ir tenka judėti taip, kaip juda tie, kurie "užvarė" starte. Lavaredo trasos pradžią tikrinome 5km ir siauro takelio nepriėjome, taigi buvau rami, kad lėkti starte nereikės. Šiuo metu jau esu visiškai atspari vadinamam "adrenalin rush", kuomet lekiame kaip akis išdegus keletą pirmų kilometrų.
       Planas likusiai dienos daliai buvo pavažiuoti aukščiau į kalnus link ir virš 2000 aukščio į gražesnes trasos vietas ir neskubant apžiūrėti. Šis planas nesigavo, nes mane taip užsupo važiuojant serpantinais, kad grįžome atgal. Negalėjau ir nenorėjau rizikuoti išsivemti ir užerzinti skrandį dieną prieš varžybas, o palikti mane pakelėj mano draugai atsisakė :)
       Varžybų dieną jau nieko neveikiau išskyrus lėtą judėjimą po namus, kuprinės susiruošimą, gulėjimą, valgymą, gulėjimą, dar gulėjimą, paskui dušą ir jau ruošimąsi startui.
         Nieko labai ypatingo nebejaučiau nei starto dieną namie, nei prieš patį startą dar būnant mašinoje, nei starto koridoriuje. 120km distancija nebe tas reikalas, kuris man sukeltų drugelių šokį pilve. Žinojau, kad lengvai čia nepraeis niekas, kad neišvengiamai skaudės, kad labai pavargsiu, kad bus sunku ir tik klausimas, kada ką ir kaip skaudės. Buvau nusiteikusi  leisti sau "nusiimti", jei reikės, jei bus situacija, kad susižalosiu, anksti išlįs kokia buvus trauma ar dar kažkas įvyks, kas neleistų kokybiškai tęsti varžybų. Gaivaliotis iki galo nemačiau prasmės, nes ITRA taškų rinkti man jau nebereikia, 120km jau esu nubėgusi ne kartą ir nei sau, nei kažkam nieko įrodinėti nebereikia. Būnant daugiau nei pusvalandį starto koridoriuje tarp 1600 žmonių, nuolat girdint komentatoriaus užvedamąsias iškilmingas kalbas, būnant tarp žmonių, kurie galbūt labiau jaudinasi nei aš, tas bendras jaudulys persiduoda. Dėl to starto koridoriuje susisuku į įsivaizduojamą kokoną, kuris saugotų mane nuo perdėtai persisunkusios jaudulio aplinkos. Starto laukimas yra labai specifinis laikas, kurio pabaigos aš labai laukiu, nes jaučiuosi dažniausiai kaip narve ir jau noriu pradėti tai dėl ko atvažiavau - savo ultrą. 
       Ir štai: 5,4,3,2,1 ir viskas, prasideda, pagaliau galima ištrūkti iš gardo ir pasileidžiam visi nemiegančio miestelio gatvėmis link tamsoje paskendusių kalnų. 
       Lengvai bėgant į nestačią įkalnę jaučiasi kaip anksčiau prieš dieną, kad oro yra mažiau, bet tai neišsiverčia iš karto į kažkokį aiškų sunkumą, gal labiau panašu į nepatogumą. Išbėgus iš miestelio jau jungiu galvos žibintą. paskutiniu metu bėgu su PetzlNao+, kurio baterijos naudojant bet kaip užtenka nakčiai ir dar lieka. Pirmosiose įkalnėse niekad nenaudoju žibinto galingiausiu režimu, kaip tik naudoju taupų režima, nes spiginti priešais judantiems į nugaras ryškia šviesa. Ryškų režimą jungiu nuokalnėse ir lygumose. 
            Pirma įkalnė tęsiasi apie 5km ir yra apie 500 metrų aukščio, netechniška, po to seka nuokalnė, viskas kol kas eina mišku ir yra naktis. Iki pirmos maitinėlės jaučiuosi gerai, po truputį geriu vandenį ir elektrolitus, kas 40 minučių valgau Maxim geliukus ir viskas vyksta kontroliuojamai pagal planą. Pirmoje maitinėlėje pildausi abi gertuves, suvalgau bananų, apelsinų ir einu lauk. Maitinėlėje užtrukau apie 5 minutes ir jau tuomet pasijautė Lavaredo maitinėlių specifika. Didelis dalyvių skaičius daro savo - kai varžybose bėga 1600 žmonių, tai maitinėlėse nors ir yra savanorių nemažai, bet kartais reikia palaukti eilėje prie vandens, sriubos ar dar kažko. Šiose varžybose laukimo maitinėlėse buvo ne kartą ir ne du ir tai ne pliusas. Ir net jei nebėgu dėl pirmos vietos, bet bėgu dėl savo laiko ir laukti maitinėlėje eilėje prie vandens tikrai sucks. 
            Po pirmosios maitinėlės tęsiasi antra įkalnė, kurios viršūnė virš 2000 metrų virš jūros lygio. Antroje įkalnėje man prasideda kažkokie neaiškumai su skrandžiu. Žinau, kad nieko naujo nevalgiau, pulso irgi neužkėliau, gėriau nei daugiau nei mažiau nei įprastai ir štai - skrandyje darosi kažkoks guzas, kuris niekaip neprasimuša išbandžius įprastas priemones. Įprastos priemonės pas mane tokiu atveju yra išgerti papildomai vandens, trumpai pabūti susirietus ar kelis kartus stipriau spustelėti skaudančią pilvo vietą. Neužtenka to, kad skrandyje aiškus kamštis, tai dar pilvą skersai-išilgai raižyti pradėjo. Į antrąją įkalnę šliaužiau, gerai kad tai nebuvo siauras takelis, nes būčiau turėjusi stovėti šalikelėje, nes judėjau labai lėtai ir dar su pastovėjimais skirtais maigyti pilvą ar tiesiog susiriesti, kad bent laikinai mažiau skaudėtų ir galėčiau pailsėti nuo skausmo. Atėjus laikui valgyt sekantį geliuką labai stengiausi tai padaryti, bet pavyko tik pusę suvalgyt, net vanduo nėjo. Šiaip ne taip sulipau į įkalnę su viltimi, kad gal nuokalnėje judant greičiau skrandis išsijudins nuo kratymosi. Deja, pabandžius greičiau pajudėti nuokalne pilvo raižymas tik didėjo. Norėjosi staugti iš beviltiškumo, kai mačiau kaip viena po kitos mane lenkia moterys. 
        Kartais man nutikdavo, kad skrandis kažkurį laiką papyksta bėgimo metu, bet tai dažniausiai išsispręsdavo valandos ar pusantros bėgyje praleidus vieną ar du maitinimųsis, kas nėra didelis nuostolis. Šį kartą buvo kažkas rimčiau, nes atėjus laikui valgyt vis atidėliojau gal dar 10 minučių palaukti, o paskui dar 15 ir nieko negerėjo bei nebuvo požymių, kad gali gerėti. Tuomet teko priimti paprastą sprendimą - išverst tą visą guzą iš skrandžio lauk ir bandyt visą maitinimąsi pradėti iš pradžių. Besiraitant nuo dieglių pilve vistiek bėgti neišeina, tai reikia šią situaciją pabandyti išspręsti drastiškiausiu būdu. Pasitraukiu nuo trasos ir susigrūdau pusę rankos į gerklę. Taip ne iš karto pavyko išsivemti, bet pavyko. Šlykštus jausmas, bet kažkiek pagerėjo. Paskui kurį laiką tik vanduo, bet diegliai mažėjo. Nuokalnės pabaigoje daugmaž 34-am kilometre laukė antra maitinėlė. Ten tik pasipildžiau gertuves, o į maistą buvo šlykštu žiūrėti. Išgėriau pusę stiklinės kolos, iš kurios tikėjausi, kad angliarūkštė išjudins skrandį. Dar pasiėmiau pusę banano, kurį šiaip ne taip suvalgiau ir už kelių minučių palikau kelis metrus šalia trasos, nes toliau nubėgti nesugebėjau. Bandžiau valgyt ir geliukus, bet kas kartą baigėsi taip pat kaip su bananu. Gėriau tik vandenį mažais gurkšniukais ir dar gėriau druskos tabletes - daugiau nieko net nežinau kurį laiką nepavyko skrandžiui įsiūlyti. Po antrosios maitinėlės prasidėjo dar viena įkalnė, kuri su lengvais pabangavimais tęsėsi apie 15km ir sutlipti reikėjo apie 1300 metrų iki beveik 2500 aukščio. Ten man buvo juodžiausia, baisiausia ir sunkiausia atkarpa. Valgyt nieko niekaip nepavyko. 
         Jėgos keletą kartų išsivėmus buvo dingusios. Vos šliaužiau. Buvo tikrai silpna, pilvą skaudėjo, bet bent jau neberaižė, buvo naktis, krėtė šaltis, išlindus į atviras vietas pūtė šaltas vėjas, temperatūra kylant tik krito ir iš burnos jau ėjo garas. Išsitraukiau pirštines, nes rankos šąlo, užsimaukšlinau kapišoną ir rimtai svarsčiau, kad reiks traukti ir papildomą bliuskutę ilgom rankovėm iš kuprinės, bet pagal trasos profilį mačiau, kad įkalnės viršūnė jau nebetoli, o po jos tęsis ilga nuokalnė, kuri grąžins į 1400 aukštį ir tai reikštų, kad papildomą džempą reiks nusiiminėti ir vėl grūsti į kuprinę. Taigi netraukiau. Toje įkalnėje pradėjo švisti ir atrodo, kad brėkštanti aušra buvo pats šalčiausias metas, nes jau buvau pakankamai aukštai, kur nebebuvo medžių , buvo atviros vietos ir pūtė žvarbus vėjas. Judėjau taip lėtai, kad nuo savo judesio niekaip negalėjau sušilti. Mačiau tolumoje maitinėlę, bet atrodė, kad ji neartėja, nors labai stengiausi judėti link jos. Norėjau ten patekti kad bent trumpam nuo vėjo pasislėpti ir kažkiek kažkaip sušilti. 
     Dar belipant į šią įkalnę rimtai svarsčiau nusiėmimo galimybę. Svarsčiau ar čia jau ta situacija, kai bėgimas tampa labai nekokybišku ir nebeverta jo tęsti. Tuo metu bėgimas buvo labai nekokybiškas, toks tragiškas, akd ten bėgimu nesivadina net, labiau gaivaliojimąsis maitinėlės link. Bet buvo vienas dalykas, kuris vedė į priekį - tai noras suprasti kiek galiu bent judėt su neveikiančiu skrandžiu ir kenčiant skausmą. Ten kažkur įkalnėje artėjant prie maitinėlės priėmiau sprendimą, kad ir toliau tikrinsiu kaip ten ką galima su skrandžiu padaryti ir bent jau blogiausiu atveju sužinosiu kiek galiu tempti be maisto ir dar periodiškai nusivemiant. 
       Į maitinėlės palapinę įšokau kaip į rojų iš pragaro. Ten buvo sriubos. Prie sriubos eilėje laukė gal 20 žmonių, o ją dalino vienas savanoris. Pasiėmiau arbatos ir iš lėto ją gurkšnojant stovėjau eilėje prie sriubos. Smegenys bent tiek veikė, kad jei jau reikia gaišti laiką eilėje, tai bent ne tuščiomis rankomis, o su arbata. Rankos vos nulaikė šiltą sriubos lėkštę, nes jos buvo suledėjusios kad ir su pirštinėmis. Laikiau sriubą ir kurį laiką niekaip negalėjau prisiversti jos valgyti. Bet prisiverčiau, nes reikėjo kažką bandyt į save įdėti ir žiūrėti kas bus. Buvo nekas. Vos spėjau iš palapinės išbėgti. O tada grįžau atgal, pasiėmiau dar šiltos arbatos ir vėl atsistojau į eilę prie sriubos. Suvalgiau pusę lėkštės sriubos, nes daugiau nedrįsau ir susiruošiau eit lauk iš maitinėlės. Skrandis nebuvo patenkintas, bet kol kas lauk nieko nevarė. Vos pravėrus palapinės duris nuo vėjo gūsio net šoktelėjau atgal, paskui susikaupiau, tyliai (o gal ir garsiai) nusikeikiau ir išėjau.
        Buvo vis dar labai šalta, buvo jau visiškai šviesu ir, ko gero, tai buvo pati gražiausia trasos dalis. Tarp 2300 ir 2500 aukščio Dolomitinės Alpės prie garsiųsjų trijų Cimo del Lavaredo bokštų atrodo įspūdingai. Plikas, pilkas, grubus akmuo, daug akmens, visur aplinkui. Dalis aštrių viršūnių nušviesta saulės, dalis patamsinta šešėlio, o žydro dangaus fone viskas atrodo dar aštriau ir galingiau. Mums visiems pasisekė, kad nebuvo debesų ir viską galėjome matyti, nes jei tų vaizdų nepamatyti, tai reiktų ir būtų verta važiuoti ten dar kartą ir viską iš naujo kartoti. Būtų verta kartoti viską, kas iki šiol buvo.
       Ties 53-čiu kilometru prasidėjo ilga nuokalnė. Leidžiantis žemyn mažėjo vėjas, jau buvo galima nusiimti pirštines ir kapišoną, o artėjant ties nuokalnės viduriu jau ir normaliai sušilau ir atsisegiau striukę. Šioje nuokalnėje atsigavau. Po jau nebeatsimenu kiek laiko vėmimo ir negalėjimo valgyti skrandis nustojo taip stipriai viskam priešintis ir leidžiantis nuokalne sėkmingai suvalgiau kelis geliukus, rinkausi Maxim energy drink geliukus, nes jie labai skysti, skiesti su vandeniu ir neintensyvaus skonio. Skrandis nebuvo patenkintas, kad reikia kažką virškinti, pilvą raižė stipriau ar silpniau visą likusį laiką iki finišo, bet aš galėjau valgyti ir tai leido patikėti finišu. Nakties atkarpa buvo sunki. Ten buvo tamsu ne tik dėl saulės nebuvimo, ten buvo tamsu jau man galvoje, nes nežinojau kiek dar laiko galėsiu judėti be maisto ir besitąsant nuo vėmimo traukulių. Buvau priėmusi sprendimą patikrinti kiek galėsiu judėti be maisto ir labai gerai, kad ribos kai jau nebegaliu judėti nepasiekiau. Skrandis pradėjo tvarkytis greičiau nei aš atsisakiau kentėti, nors žodis "greičiau" čia nelabai tinka, nes be maisto ir nuolat vemiant praleidau apie 6 valandas. Bet jos baigėsi, nors atrodė labai ilgos.
       Nuokalnė buvo smagi, ne itin stati, akmenuota, reikėjo žiūrėti kur dėti kojas ir kiek jas kelti, nes paviršius labai nelygus, bet bėgama. Nuokalnėje atsigavau, suvalgiau dar vieną geliuką. Atsigavau tiek fiziškai, tiek ir emociškai. Ten mano atgimimo nuokalnė. Buvo smagu ja leistis, jausti kad galiu vėl valgyti, jausti, kad galiu nebesilpti ir toje nuokalnėje aplenkiau nemažai žmonių. Tada įsijungė ir medžiojimo instinktas. Gaudyti man patinka. Galim iki nukritimo kalbėti apie varžymąsi su savimi, bet į varžybas ateinama turbūt ne tik su savimi pasivaržyti, nes su savimi varžytis galima ir vienam savo kieme. Man varžytis patinka, kai galiu tą daryti. Nuokalnėje pajaučiau, kad vėl galiu varžytis ir susigaudyti bent dalį tų žmonių, kurie mane naktį aplenkė. 
          Pasibaigus ilgąjai nuokalnei dar laukė labai nestati įkalnė trunkanti apie 5km iki daiktų pakeitimo maitinėlės - tai yra didelis maitinimo punktas, kuriame pristatyti vadinamieji dropbag'ai - daiktai, kuriuos kiekvienas dalyvis gali susidėti į maišelį ir starto vietoje palikti, kad jie būtų pristatyti į dropbag'ų maitinėlę. Aš į dropbag'ą dedu atsarginius batus, visą pilną rūbų komplektą, vazeliną, geliukus antrai pusei, elektrolitų ir druskų kapsules, pleistrus ir šį kartą dar įsidėjau Red Bull. Dažnai maitinėlėse būna Coca Cola, bet Red Bull kaip energetinis gėrimas man veikia kur kas stipriau ir ilgiau nei Cola. Reikėjo pasukti galvą kaip Red Bull įsidėti, nes jie būna tik skardinėse, o transportuojant skardinė gali lengvai būti pažeista, nes niekas ten jų ant pagalvėlių neveža. Visą dieną laikiau Red Bull skardines atidarytas, kad nusigazuotų, nes nuo angliarūkštės man išpučia pilvą, o paskui supyliau į plastikinį užsukamą buteliuką ir įdėjau į dropbag'ą. 
            Pasiėmusi savo dropbag'ą pirmiausia išsitraukiau Red Bull buteliuką ir atsargiai išgėriau kelis gurkšnius. Baiminausi dėl skrandžio reakcijos, bet kai jokios įpatingos reakcijos neįvyko, tai išgėriau dvi skardines Red Bull kartu su dviem Maxim kofeininiais geliukais. Nuo šio mišinio akys beveik ant kaktos iššoko, greitai pasikeičiau bliuskutę, daugiau iš drabužių nieko nekeičiau, nes niekas nieko netrynė. Batų nekeičiau, nes mano La Sportiva Akasha gerai laikėsi ant kojų, šlapi nebuvo ir nemačiau reikalo ar prasmės juos keisti. Pasipildžiau Maxim geliukų atsargas kuprinėje, pasipildžiau vandenį gertuvėse, suvalgiau sriubos, bananų, apelsinų ir dingau iš maitinėlės. Šioje maitinėlėje užtrukau 15 minučių, kas yra visai nemažai, bet nesėdėjau, nesiilsėjau ir viską dariau tiek greitai, kiek tuo metu išeina. Aišku, eilėje prie sriubos teko palaukti. 
          Ultroje yra taip, kad ateina laikas, kai savo greičio trasoje pakelti nebeišeina, bet visuomet galima sutaupyti laiko maitinėlėse ten nepoilsiaujant, nesėdint, negulint, jei tai tikrai nėra būtina. Visose ultrose trasai persivertus į antrą pusę maitinėlėse pastebiu vis daugiau žmonių, kurie maitinėlėse daug laiko leidžia. Kiekvienas turi savo tikslus ir planus, ir lūkesčius ultroje, bet ilgas sėdėjimas maitinėlėse tiesiog šiaip papildomų jėgų nesuteikia, bet tikrai prailgina buvimą ultroje. 
        Po šios didžiosios maitinėlės, kuri buvo 66-ame kilometre ultra jau buvo persivertusi į antrą pusę, o aš prisivalgiusi ir prigėrusi Red Bull su kofeiniais Maxim geliukais jaučiausi tiek gerai kiek tuo metu turbūt buvo galima ir išskubėjau į įkalnę. Laukė 10km atstumas iki kitos maitinėlės įveikiant neaukštą ir netechnišką 500 metrų įkalnę po kurios sekė legvai bėgama netechniška nuokalnė. Ta atkarpa buvo turbūt lengviausia trasoje. Skrandį vis dar skaudėjo ir vieną kartą nedidelė dalis maisto išlėkė lauk. Vistiek valgiau toliau Maxim geliukus ir, kadangi jau buvau naktį padariusi didelį kalorijų deficitą, tai geliukus valgiau kas pusę valandos, kad nors kažkiek galėčiau kompensuoti kalorijų duobę. Man nuolat buvo šalta. Net ir greitai judant nuokalne niekaip negalėjau sušilti. Krėtė šaltis, kuris prasidėjo naktį. Striukės taip ir nenusiėmiau per visas varžybas nors dieną šalia manęs bėgo žmonės trumpomis rankovėmis.
         Penktąją maitinėlę pasiekiau be jokių papildomų nesklandumų ir toje maitinėlėje reikėjo gerai pavalgyti, atsigerti, netgi pasiimti papildomą puslitrį vandens, nes laukė nelengva atkarpa. Artėjo 18 km atkarpa su ilga apie 1200 aukščio įkalne užkeliančia į 2300 aukštį. Jau žinojau kas man gali būti kylant virš 2000 aukščio ir norėjau kuo daugiau šioje žemai esančioje maitinėlėje prisivalgyti, kad organizmas spėtų dar kažkiek įsisavinti jei virš 2000 metrų vėl pradėsiu vemti.
        Penktoje maitinėlėje sutikau Antaną, jis buvo iš mūsų kompanijos, kurie penkiese keliavome į šią ultrą. Buvo smagu susitikti, persimesti įspūdžiais, prisipildėme savo gertuves, užvalgėm ir išjudėjome kartu į trasą. Gal 10 -15km palaikėm vienas kitam kompaniją, paskui atsiskyrėme.
       Įkalnė buvo ilga, atvira, vietomis nutvieksta saulės su labai gražiais vaizdais ir kartu labai varginanti. Momentais atrodė, kad ji niekad nesibaigs, nors žinojau, kad baigsis, nes viskas kažkada baigiasi. Šioje įkalnėje į trasą įsijungė Cortina race lėtesnieji bėgikai (greitesni jau buvo nurūkę kur kas toliau), taigi trasoje atsirado daugiau žmonių, o takeliai kai kur buvo siauri ir lenkti ne visuomet buvo patogu, bet tiek įkalnėse tiek nuokalnėse paprašius žmonės visuomet praleisdavo.
       Įpusėjus įkalnei trasoje buvo upelis, kurį reikėjo kirsti. Tenai, prie upelio, vyko labai įdomus sujudimas. Daug žmonių vaikščiojo ir lakstė palei upelį pirmyn atgal. Jie ieškojo sausos vietos kirsti upeliui. Sausos vietos ten nebuvo. Bent jau aš nemačiau. Ėjau tiesiai per vandenį ir man patiko, nes ledinis vanduo atgaivino pavargusias pėdas, o po kelių žingsnių mano batuose jokio kliuksėjimo jau nebebuvo. Vėliau į dar kelis upelius mielai įmerkiau kojas nors buvo galima juos peršokti. Bėgant trail'e reiktų būti nusiteikus ir pasiruošus sušlapti kojas ir tai neturėtų įvykti pirmą kartą, nes ultroje jau reikia žinoti kaip vieni ar kiti batai, tepalai, kojinės ir oda reaguoja į vandenį ir ilgą laiką buvimui šlapiu.
     Įkalnė buvo ilga ir sunki, kylant aukštyn vėl pradėjau jausti deguonies trūkumą ir vėl stipriau pradėjo pykti skrandis. Šį kartą vėl artėjant link 2400 aukščio jau supratau, kad esu žemės kirmėlė, kuri sunkiai pakelia aukštį ir man reikia daugiau adaptacijos prie aukščio norint ten jaustis gerai. Prieš šias varžybas jokios adaptacijos nebuvo. Lavaredo trasa jau beveik pagarsėjo apsivemiančiais joje lietuviais. Vardais neminėsiu, bet beveik iš kas antro bėgusio šią trasą girdėjau apie skrandžio problemas, o tai jau didelis skaičius (Transgrancanaria tokiais rodikliais tarp lietuvių nepasižymi, o ir aš ten jaučiausi daug geriau bei trasa buvo daug žemesnė). Pakilus iki 2400 aukščio sekantys 15 kilometrų tęsėsi aukštai vingiuotais, kartais siaurais įspraustais tarp uolų takeliais su neilgomis įkalnėmis ir nuokalnėmis. Žiūrint į trasos profilį ši atkarpa neatrodė sudėtinga - sąlyginai neaukšti pakilimai ir nusileidimai, bet dalis takų tenai buvo techniški ir lėti, o aukštis mane vėl pradėjo "pjauti". Atkarpa tarp 90-to ir 108 kilometrų man buvo labai sunki. Visgi, finišas jau buvo nebetoli, juo tikėjau ir norėjau tenai skubėti. Mačiau, kad spėju grįžti su šviesa ir nereiks vėl panirti į naktį, bet reikėjo judėti pirmyn.
      Būnant virš 2000 aukščio ir artėjant prie maitinėlės 94-ame kilometre mane pradėjo "nešioti" į šonus. Valgiau pastoviai ir labai tvarkingai, skrandis nesidžiaugė, kartais pagrąsindavo mesti viską lauk, bet taip nenutiko. Matyt varžybų pradžioje pasidarytas kalorijų deficitas, fizinis nuovargis ir emocinis nuovargis dėl skausmo padarė savo. Akyse netemo, bet vietomis susvaigdavo galva ir staigiai užmesdavo į šoną. Stačių ir pavojingų šlaitų  šioje atkarpoje nebuvo, taigi nukristi kažkur žemai tikimybės nebuvo, galėjau tik kelius ar alkūnes apsibalnoti, jei užneštų taip, kad  nukrisčiau. Ši būsena mane neramino, nes kalnuose tokios nebuvau patyrus ir nelabai žinojau kaip bandyti iš jos išeiti. Artėjant prie maitinėlės ir akivaizdžiai nepavykstant suvaldyti šlitinėjimo susirūpinau, kad mane gali toje maitinėlėje tiesiog nuimti. Ultrose maitinėlių personalas dažniausiai turi teisę priimti sprendimą ar dalyvis gali tęsti bėgimą, jei dalyvis atrodo įtartinai ir maitinėlės personalui atrodo, kad dalyvis per daug pavargęs, kad saugiai pasiektų sekančią maitinėlę. Įtariu neatrodžiau kaip galinti saugiai pasiekti sekančią maitinėlę, nes plius minus tiesią judėjimo trajektoriją pavyko išlaikyti tik lazdų pagalba.
        Turėjau tikslą nepastebėtai ir kuo greičiau prasmukti pro maitinėlę, kad manęs ten nenuimtų. Būtų labai gaila, jei likus apie 20km iki finišo trečioje nuo galo maitinėlėje kažkas nuspręstų, kad man jau viskas. Sugėriau du kofeininius Maxim geliukus kai jau mačiau maitinėlę ir labai susikaupus ten įjudėjau, kuo greičiau pasipildžiau vandenį, pasiėmiau bananų į kelią ir iš ten kuo greičiau dingau. Dviguba dozė kofeino tikrai padėjo sustiprint koncentraciją ir nesvirduliuoti bent jau maitinėlėje. Vėliau lengviau nebebuvo, bet kas pusvalandį valgant geliukus su kofeinu pavyko išlaikyti koncentraciją ir judėti į priekį kad ir negreitai, bet bent tiesiai. Pabaigoje skubėjau tiek kiek galėjau toje situacijoje skubėti, kad kuo greičiau pasiekčiau finiša ir nebereikėtų nieko daryti. Buvau pavargusi nuo visko: šalčio, nuovargio, skrandžio skausmo, valgymo per skausmą, kentėjimo.
            Sustūmiau save į paskutinius pakilimus ir pagaliau prasidėjo paskutinė nuokalnė. Tenai iš pradžių buvo akmenuotas ir šaknuotas takelis, kuris vėliau tapo panašus į stačius lietuviškus ištryptos žemės takelius, o dar vėliau išplatėjo į platų paprastą taką, kuris išvedė į Cortiną, kurios šalutinėmis gatvėmis pasiekiau ir finišo tiesiąją. Kai finišavau jaučiausi tuščia. Tiesiog pavargus ir norėjau ramiai pasėdėti. Jokių euforinių emocijų. Pagaliau ramybė. To labiausiai ir norėjau. Galėti nebesistengti ir nebekentėti.
       120km tai jau nebe tokio ilgio tarsa, kurios baigimas būtų kažkas tokio savaime. Su laiko limitais taip pat nekovojau, net nežinojau kokie jie yra, bet žinojau, kad komercinėse varžybose laiko limitai man dažniausiai negresia. Šioje trasoje iššūkių buvo, ji nepraėjo taip paprastai, kaip aš pradžioje tikėjausi. Tai ne pirma mano 120km trasa, bet kol kas aukščiausia trasa. Ne pirmą kartą buvau 2500 aukštyje, bet pirmą kartą trasa nesileido žemiau nei 1200. Šie aukščio momentai įtariu ir lėmė mano skrandžio reikalus. Matyt man jau reikia aukščio adaptacijos norint efektyviai bėgti ties 2000 (nes ten ir prasidėjo problemos), nes tai kaip aš judėjau naktį kokybišku ir efektyviu judėjimu pavadinti negalima.
          Dar kartą įsitikinau koks maitinimąsis svarbus per ultrą ir kad jos bėgamos skrandžiais. Nušliaužti ultrą galima ir be maisto, bet norint, kad tai būtų nors kiek kokybiškas judėjimas reikia rasti būdus kaip ir ką valgyti. Išbandžiau bėgti apie 6 valandas be maisto ir vemiant - judėti galima, bet tai ne bėgimas ir taip daugiau judėti nenorėčiau.
         Ir visa tai ko gero sukasi apie skausmo, nuovargio, streso toleravimą. Ultra sukasi apie tai. Fizinis pasiruošimas yra svarbus, psichologinis taip pat svarbus. Vienas be kito jie nieko neverti. Psichologija silpno kūno šimtus kilometrų neišveš, bet psichologija gali trukdyti judėti, kai pradeda skaudėti, kai atsiranda nuovargis. Nuovargio, streso ir skausmo toleravimas yra pusiau fizinė, pusiau psichologinė savybė. Yra fiziologiniai skausmo, nuovargio toleravimo slenksčiai, juos galima praplėsti treniruočių metu, o psichologija ko gero lemia kiek savęs gailėsime trasoje, kai jau bus sunku ir kiek bei kaip sau leisime kentėti būdami vieni. Psichologija lemia ar leisime sau ir net priversime išsivemti, kai reikia tą padaryti, kiek maisto ir geliukų sukišim į skaudantį skrandį žinant kad artimiausias 15 minučių po maisto skaudės labiau. Viskas apie tai. Tai ką darysime, kai jau bus sunku ir bus techninių problemų ir lems kaip ir kada viskas baigsis.
            Mano ši 119km su 5800 metrų pakilimo ultra baigėsi per 20 val. 41 min su 293 vieta bendroje įskaitoje tarp 1600 dalyvių ir 35 tarp moterų. Su visom techninėm kliūtim, kurias patyriau, nes nebuvau joms pasiruošusi, ko gero yra gerai. Startuojant kitose varžybose panašiame aukštyje būtinai atvažiuosiu anksčiau ir pabandysiu prie aukščio pasipratinti ilgiau ir tuomet daug kas paaiškės. Įdomu vis dar kažką atrasti :)
           Mano įranga šioje ultroje: Maxim geliukai (nors ir rašiau daug apie skrandžio problemas, bet ne šis produktas jas sukėlė ir kaip tik tiko pykstančiam skrandžiui), naktį Petzl Nao+ galvos žibintas (baterijos nei pusę neišnaudojau), Osprey duro 1,5 talpos kuprinė (taip, susikroviau viską ko reikia į tokios talpos kuprinę ir dar vietos liko. Niekad nesinešu "malkų į mišką"), La Sportiva Akasha bėgimo batai (nekeičiau jų trasoje nes nereikėjo), La Sportiva Hail jacket (saugojo nuo žvarbaus vėjo paryčiais labai efektyviai), La Sportiva sportinė apranga (nieko niekas nenutrynė).Laikrodis Suunto Spartan Ultra su gpx good režimu veikė visą laiką ir baterijos dar liko.
          Trasa labai graži ir verta bėgti. Techniška jos nevadinčiau, nebent nuo 90 iki 105km, bet ten jau buvo stiprus nuovargis, o techniškumo suvokimą tas labai įtakoja. Žymėjimas buvo idealus, gpx nereikėjo nei karto jungti, nei karto nebuvo abejonės kur čia reikėtų bėgti. Numerių išdavimo, dropbag'ų priėmimo ir atidavimo reikalai mano manymu organizuoti puikiai, startinis paketas yra nors aš mieliau mažiau mokėčiau nei gaučiau tas maikutes ir liemenes su užrašais. Maitinėlėse visko užtenka, bent jau man, bet aš ten ir nesitikiu bei nenoriu puotauti. Vienas prie ko galėčiau kabintis tai maitinėlių apkrovimas žmonėmis ir savanorių skaičius juose. Laukti eilėse prie vandens ar sriubos nepatiko, bet teko. Savanoriai tikrai sukosi greitai, buvo draugiški, paslaugūs, bet dalyvių buvo labai daug ir patys dalyviai ypač antroje pusėje maitinėlėse labai jau neskubėjo eilėse (nes gi užsukti savo gertuves galima ir pasitraukus nuo vandens pilstymo taško ir pan.). O šiaip tikrai kaina atitinka kokybę ir nebuvo jausmo, kad permokėjau ar kad kažkas nedadaryta.

        

Komentarai

Rašyti komentarą