24 valandos stadione

- Congratulations!

- Thanks

- You did well!

- Thanks

- So what are your future plans?

- Sleeping

- oh, yes. And after that? Are you coming to 24hour World Championship in France in 2019?

- I dont know.

- Why?

- I am a trailrunner.

- Really? Its interesting. What international ultra trail races have you win?                                   

 - None.

 - So are you sure you are a trailrunner?

 - WHAT!?

 - ok. Have some rest.

          Toks trumpas mano pokalbis su Norvegijos komandos nariu vyko kelios minutės po paros Barselonoje finišo. Norvegai į šias varžybas buvo atsivežę Theresą Falk. Ji labai stipri, bet jai šios varžybos labai nepaėjo ir ji nusiėmė ties 150km. Tą norvegą pritrėkšt norėjosi už klausimą "Are you  sure you are a trailrunner?", bet šis klausimas man ausyse skambėjo gal dar savaitę. Ir ... taip aš visgi trail bėgikė. Ir, taip, mano geriausios gyvenime varžybos buvo plente. Tai buvo 24 valandų bėgimas Barselonoje, kur įveikiau 232,93km, kas yra naujas LT rekordas ir TSM (tarptautinio sporto meistro) normatyvas, pirma vieta tarp moterų ir trečia bendroje įskaitoje, trečias visų laikų Lietuvos rezultatas ir septintas metų moterų rezultatas pasaulyje. Tiesa, jos vyko net ne plente, o stadione. Ir aš vistiek trail bėgikė.

         Dabar nuo pradžių.

       Pasirinkimas   

       2018-tais norėjau bėgti UTMB (Ultra Trail du Mont Blank) - tai ko gero prestižiskiausios ultra trail varžybos pasaulyje. Nesakau, kad geriausios, bet kad bent jau vienos prestižiskiausių tai tikrai. UTMB registracija kainuoja daug ir į jas patekti nėra paprasta. Pirma, reikia turėti sukauptą kvalifikaciją, antra - laimėti loterijoje. UTMB nėra mano trail gyvenimo tikslas ar svajonė, bet turėti savo nuomonę apie jas ir pasižymėti "checked" norėčiau. Visgi, 2018-tais metais UTMB loterija man buvo nesėkminga. Tuomet priėmiau sprendimą, kad vietoj UTMB metų gale bėgsiu parą. Su para nesuvestų sąskaitų buvo dar iš 2017-tų metų, kuomet iki man pačiai priklausiusio rekordo pagerinimo pritrūko  daugmaž 800 metrų. Bėgant parą tai yra labai labai nedaug.

       Priėmus sprendimą bėgti parą beliko tik išsirinkti kur ją bėgti. 2018-tų metų 24 valandų bėgimo Europos čempionatą praleidau tikslingai, nes jis buvo vasarą ir man labai kirtosi su Lavaredo 125 km varžybomis, kurių registracija ir loterijos rezultatai buvo paskelbti daug anksčiau nei išėjo informacija apie 24 valandų Europos čempionatą. O ir visa “organizacija” iš Lietuvos ultra draugijos pusės kas liečia vykimą į ultra bėgimo čempionatus yra tokia (tiksliau jos nėra), kad praleisti čempionatą gaila nebuvo. Bet šios temos čia toliau negvildensiu.

       Žinojau, kad parą rinksiuos bėgti metų gale, t.y. rudens antroje pusėje arba žiemą. Norėjau turėti pakankamai laiko persiorientuoti nuo trail į plentą. Antras kriterijus varžyboms buvo jų "lygis", t.y. ieškojau varžybų, kurios turi sertifikuotą trasą ir dopingo kontrolę. Tik tokiose varžybose ir tokiose trasose galima siekti oficialiai pripažįstamų rezultatų. Trečias kriterijus buvo varžybų vietos pasiekiamumas, t.y. tiesioginiai, pageidautina pigūs skrydžiai. 24 valandų varžybų vyksta ne tiek jau ir mažai, bet pradėjus žiūrėti į jas per mano kriterijų prizmę metų pabaigai liko  vos keli variantai. Buvo varažybos spalio gale Italijoje ir gruodžio viduryje Barselonoje. Gruodžio vidurys pagal laiką man labiau patiko, nes tuo metu jau pasibaigęs ir visas "Laukinio trail" sezonas, kuris paima nemažai mano laiko ir jėgų. Labai gąsdino, kad gruodžio vidurio Barselonos paros varžybos vyksta stadione. 24 valandų varžybos visuomet vyksta trumpose ratuose. Įprasta, kai tai yra ratai iki 2 kilometrų, bet stadionas.... lyg ir viskam turėtų būti ribos. Stadione bėgti parą man atrodė labai baisu ir monotoniška. Visgi, dėl lokacijos ir laiko patogumo besibjaurint mintimi, kad parą suksiu ratus stadione, pasirinkau Barselonos varžybas. Užsiregistravau pačią pirmą savaitę kai tik buvo atidaryta registracija ir tai jau pusės vietų nebebuvo. Barselonos varžybose dalyvių limitas yra 150 - tiek dar gali bėgti kartu satdione. Registruojantis pažiūrėjau dalyvių sąrašą, ten radau bent penkias stiprias 24 valandų bėgikes iš skirtingų šalių, kurių PB prasideda nuo 230km. Daugiau dalyvių sąrašo nebežiūrėjau. Dar už kelių savaičių dalyvių skaičius jau buvo užpildytas ir registracija užsidarė.

         Pasiruošimas   

         Ruoštis parai pradėjau tuomet kai jaučiausi atsigavusi po Lavaredo 120km varžybų kalnuose. Tai buvo kažkur liepos vidurys-pabaiga. Nepadžioviau savo trail batų ant vinies ir nepradėjau bėgioti vien tik plente. Netgi ruošiantis parai didesnė mano surinktų kilometrų dalis buvo trail'e. Būnant trail bėgimo varžybų organizatore kitaip net neišeitų, ypač kai "Laukinio trail" etapai vyko kas mėnesį, o tai reiškia trasų pažymėjimą, paskui nurinkimą ir t.t. O ir šiaip man trail'e bėgioti labiau patinka.

      Keli dalykai kurie pasikeitė, kai ruošiausi parai yra tai, kad nesiekiau rinkti pakilimo. Nevengiau kalvelių, bet tikslingai jų neieškojau ir nestebėjau surinktų pakilimo metrų, nes šis rodiklis ruošiantis parai man buvo neaktualus. Daugiau pakilimo atsirado tik vasarą mano atostogų Tatruose metu, lapkričio mėnesį vykusioje trail bėgimo savaitėje Amalfi ir ruošiant trasas "Laukinis trail Dūkštos" etapui.

      Bėgau parą jau ne pirmą kartą, ir ne antrą. Anksčiau taip pat ruošiausi parai. Anksčiau labai tikėjau dideliais kilomeražais. 2017-tais, kai ruošiausi parai, aš bėgau nemažai ilgųjų bėgimų po 50km. Nemažai tai yra pasiruošimo laikotarpiu beveik kas antrą savaitę. Taip pat buvo ir back to back treniruotės. Tai yra tokios treniruotės, kai du ilgi ir/arba nelengvi bėgimai vyksta vienas po kito. Pvz. šeštadienį 40km, o sekmadienį 45km. Ar kažkas panašaus. Pikinės savaitės 2017-tų paros pasiruošime buvo 180km, 200km ir 220km. Rezultate per varžybas nubėgau 194km su "kapeikom", kas buvo daugmaž 800 metrų mažiau nei dar prieš metus, kuomet tokių "galingų" kilometražų nerinkau. Dabar man atrodo, kad 2017-tais aš persistengiau pasiruošime. Pririnkau daugiau kilometrų, nei mano kūnas galėjo pakelti ir varžybų dieną buvau pavargus ir "užsikalus". Didelis kilometražas pats savaime dar nieko nereiškia ir tai nėra "kieta", jei berenkant kilometrus kaupi nuovargį su kuriuo kūnas nebesusitvarko. Nuovargis yra bjaurus dalykas, kuris gali kauptis gan tyliai ir nepastebimai ypač pas tuos, kurie turi gerą organizmo toleranciją nuovargiui (organizmas jį ilgai toleruoja nerodydamas ryškių ženklų, kad nuovargis kaupiasi).

       2018-tais ruošiantis parai išskirčiau šiuos tris dalykus, kurie buvo daromi kitaip nei anksčiau. Pirma - "daugiadienės" (tuoj paaiškinsiu kas tai), sumažintas bedras kilometrų skaičius ir greičio treniruotės. "Daugiadienės" pas mane atsirado iš reikalo. Taip pavadinau "Laukinio trail" varžybų trasų sužymėjimą prieš varžybas ir nurinkimą po varžybų. Kad visos trasos būtų sužymėtos dažniausiai reikia dvejų dienų žymint trasas po 5-8 valandas. Po varžybų trasų žymėjimo nurinkimas užtrunka apie 1,5 dienos. Taigi, viso 3-4 dienos po 5-8 valandas ant kojų. Tai specifiškai praleidžiamas laikas - tai nei bėgimas, nei ėjimas. Kažkas panašaus kartais į labai lėtą bėgimą sustojant kas 20-30 metrų (kad trasos žymą pritvirtinti prie medžių ar krūmų) arba išvis ėjimas dar ir krūmus prakarpant. Iš pradžių net nežinojau kaip šias "daugiadienes" vertinti, nes jos niekaip neįsipaišo į jokios treniruotės rėmus, nes tai nei ilgasis bėgimas, nes per daug sustojimų, o kartais ir pačio bėgimo yra mažai, nei ėjimas, nei žygis ir išvis neaišku kas, tai tiesiog trasų žymėjimas, kuris reiškia labai daug laiko ant kojų ir labai mažai kilometrų. Pavyzdžiui "Laukinis trail Dūkštos" 10 km trasą (kuri yra gan techniška su daug posūkių ir bekelės atkarpų) sužymėti užtruko apie 12 valandų, o greičiausi bėgikai ją prabėgo greičiau nei per valandą. Tokios "daugiadienės" nepraeidavo labai paprastai. Nors kilometrų kiekvieną dieną būdavo tikrai nedaug, bet laikas praleistas ant kojų pasiimdavo savo ir sekančią savaitę po "Laukinio trail" etapo jausdavausi labiau pavargus nei po eilinės bėgimo savaitės. Pradėjau į "daugiadienes" žiūrėti kaip į pasiruošimo išbūti ilgai ant kojų dalį ir, manau, jų tokia esmė ir prasmė ir buvo. Būtent ruošiant trasas "Laukinis trail" etapams aš įpratau išbūti ant kojų tiek kiek reikės bet kokiom aplinkybėm. Nesvarbu karšta, šalta, lietus lyja ar vanduo senai jau baigėsi, bet trasos turi būti sužymėtos iki varžybų ir viskas. Jos tiesiog turi būti sužymėtos. "Laukinio trail" etapų buvo 9 2018-tais metais, o tai reiškia, kad pasiruošimo parai metu "daugiadienės" buvo kiekvieną mėnesį.

        Kita kas buvo nauja tai sumažintas bendras kilometrų skaičius. Tai dalinai gavosi ir dėl "daugiadienių", nes jų metų kilometrų mažai, o nuovargio daug. Visgi, nebesiekiau rinkti kuo daugiau kilometrų, nes buvau jau nusprendusi daryti pasiruošime kažką kitaip, nei anksčiau. Mažesnis kilometrų skaičius buvo vienas iš tų "kažką kitaip". 50 km ilgųjų bėgimų buvo, bet daugmaž vieną kartą per mėnesį, o ne kas antrą savaitę. Back to back treniruočių, kuriuos būtų ne "daugiadienės" buvo vos kelios per pusmetį. Po dvi treniruotes per dieną beveik niekad nebėgau, tik kelis kartus trail bėgimo stovyklose. Vienu išbėgimu retai kada bėgdavau daugiau nei 20, išskyrus ilgiuosius bėgimus kartą per savaitę. Mano savaitiniai kilometražai variavo tarp 80-150km. 150km buvo tik kelios savaitės.

       Dar vienas "kitaip" buvo šiek tiek daugiau dėmesio bendram fiziniam. Čia nebuvau labai sisteminga. Prie pratimų labiau periodiškai "prišokdavau", nei tvarkingai ir nuolat dariau. Bet susižinojau kokios mano silpnos vietos ir su tomis problemomis ir dirbau su periodiniais nukrypimais.

       Dar naujas "kitaip" buvo greičio treniruotės manieže. Buvau priėmusi sprendimą dar metų pradžioje, kad po Lavaredo varžybų, kai atsigausiu ir pradėsiu ruoštis parai reiktų įtraukti į pasiruošimą ir greičio treniruotes. Žinojau, kad ilgai ir lėtai bėgti aš galiu. Dabar norėjau, kad lėto, ramaus bėgimo greitis būtų geresnis. Kitaip tariant su ta pačia pastanga norėjau bėgti greičiau. Viena iš teorijų apie ultra bėgimus teigia, kad ultra bėgikams greičio treniruočių nelabai reikia, nes jie greitai, t.y. su didele pastanga arti ar virš laktato nebėga per varžybas, tai to treniruoti ir nereikia. Pagal šią teoriją ramiai bėgant daug kilometrų, ramaus bėgimo greitis turėtų kilti savaime. Tokia teorija man patiko, bet, deja, man  neveikė. Bėgant daug lėtų kilometrų, lėto bėgimo (žalios zonos) greitis man nesikeitė, aš tiesiog galėdavau ilgiau nepavargti.

       Pradžioje dariau greičio treniruotes savarankiškai. Dariau vieną kartą per savaitę įvairias atkarpas, intervalus ir pan. Labai jų nemėgau. Kartais praleisdavau. Rezultato nebuvo jokio. Tada kurį laiką nedariau nieko. Galiausiai priėmiau sprendimą, kad savarankiškai aš galiu išmokti bėgti lėtai ir ilgai, bet pakelti greičio man savarankiškai nesigauna. Ilgokai "trypčiojau" prie šio sprendimo, kad savarankiškai "nepaeina". Nesu iš tų, kur viską daro tik pačios ir TIK pačios ir dar viską apie viską žino. Pvz: nesigilinu ir nenoriu nieko žinoti apie tai, kas yra po mano auto kapotu. Man ten visai neįdomu ir žinių kur pilti langų skystį man pakanka, daugiau žinių nenoriu ir nejaučiu jokio diskomforto, kad nežinau iš ko susideda variklis ir kuo jie skiriasi ar pan. Bet su greičio treniruotėm buvo kiek kitaip. Skaičiau įvairios literatūros ta tema, girdėjau įvairių nuomonių, rinkausi info ir dariau, bet nesigavo. 

         Teko priimti sprendimą, kad savarankiški bandymai pasikelti greitį man yra laiko švaistymas. O laiko man gaila. Dar reikėjo nuspręsti su kuo treniruotis. Mano tikslas buvo pasikelti greitį, tai nusprendžiau, kad ko gero geriausia man kreiptis į tą chebrą, kurie labiausiai išprotėję dėl greičio, t.y. į maratonininkus. Taip gavosi, kad su Karoliu Urbelioniu sutarėm neblogą variantą, kuris skambėjo kažkaip panašiai į “tu man nerašai planų ir aš tavęs su tais planais niekur nesiunčiu”. Kol prisiruošiau ir nusiteikiau nueiti į pirmą greičio treniruotę buvo likę kiek daugiau nei 1,5 mėnesio iki paros. Tai apie jokius planus ir stiprius treniruočių pokyčius nei nebuvo ką šnekėti ar galvoti. 

            Pačiai buvo aišku, kad stipriai per vėlai norint suprasti kaip greičio treniruotės turėtų vykti ir pasiekti kažkokių aiškių rezultatų. Pirmoji greičio treniruotė manieže (pirmą kartą gyvenime) man buvo košmaras. Nieko ten nesupratau, nei ką laikrodis rodo, nei kaip pati jaučiuosi, nei kodėl bėgu 3km, o ne 1 ar pan. Manieže jaučiausi labai ne savo stichijoj. Taip stipriai "ne į temą" jau senai kur buvau besijautus. Karolis paaiškino man bėgimo manieže niuansus ir sudėliojo maniežo "gyvenimo" principus. Kaip sekti laiką, "lapinti", kad nelenkt per kairę pusę ir kt. 

            Visiška naujiena man buvo "lapinimas", t.y. vieno ar kažkokio pasirinkto ratų skaičiaus įveikimo laiko fiksavimas. Realiai manieže tik laiką ir išeina fiksuoti, nes jokie gps tenai neveikia ir realaus pace'o nerodo. Reikėjo ne vienos treniruotės, kad priprasčiau greitį suvokti per laiko išraišką. Man buvo naujiena kaip stipriai plentininkai "pasinešę" dėl pastovaus greičio/pace'o. Trail'e (kalnuotame) pastovus pace'as neegzistuoja, jo išvis nėra ir negali būti. Vienu pace'u bėgamos/lipamos įkalnės, visai kitokiu leidžiamasi nuokalnėmis, o dar trečioks pace'as būna lygumoje. Galutinis trail'o varžybų pace'as būna visiškai išvestinis skaičius, kuriuo realiai gal nei minutės nebūna bėgta. Žinojau, kad plente kitaip, bet kad manieže prabėgti kelis ratus su 2 ar 3 sekundžių skirtumu yra ŽIAURIAI BLOGAI man buvo visiškai wow. 3 sekundės? Ok, jei jau taip svarbu. Aš ne tik trail'ininkė, bet dar ir ultrininkė, o ultra pasaulyje sekundės neturi tokios žvėriškai didelės reikšmės. Dar kosmosas man buvo labai trumpos atkarpos. 200 metrų ar 300 metrų. Negalėjau suprasti kodėl aš – ultrininkė- kartais gaunu ir tokių trumpų atkarpų. Man atrodė, kad jų nereikia. Bet kai dariau taip kaip man atrodė gerai tai greičio pokyčių nebuvo visai ir šitą atsiminus ir truputį pasivaipius nueidavau bėgti tų trumpų atkarpų. Žiauriausia treniruotė buvo 20x200. Tą treniruotę atsiminsiu ilgai, nes po jos apsivėmiau (iki wc spėjau nubėgt). Tada jau galėjau oficialiai į visas pusas pasakoti, kad nuo maniežo mane vemti verčia. Iki šiol į visas puses pasakoju. Apie trail'ininkės nuotykius manieže su visokiais bajeriais galima būtų atskirą netrumpą tinklaraščio įrašą sukurti ir gal kada taip ir padarysiu.

             Prie maniežo per 1,5 mėnesio taip ir nepripratau, nepradėjo jis man patikti, bet tenka pripažinti ten atliktų greičio treniruočių naudą. Per 1,5 mėnesio, nuo tada kai pradėjau eiti į maniežą mano žalios zonos greitis pasikeitė - "nusiėmė" 15-20 sek nuo pace'o. Tai nėra mažai. Manieže atlikti darbai skyrėsi nuo to, ką dariau viena savarankiškai. Pirma - buvo daug daugiau labai trumpų ir "aštrių" atkarpų, antra - viskas manieže buvo intensyviau. Su Karoliu man buvo gerai dirbti, nes jis per daug nesikišdamas ką aš veikiu ne maniežinėmis dienomis supažindino mane su greičio treniruotėm. Galimybė nepildyti ataskaitų ką ir kiek nubėgau per dieną ir neatsiskaitinėti už kiekvieną savo kilometrą man buvo labai svarbi.

            Apibendrinant pasiruošimą buvo trys naujovės: "daugiadienės", sąlyginai nedaug kilometrų ir "užaštrimas" su greičio treniruotėmis pačiame pasiruošimo gale. Prieš startą nežinojau ko tikėtis. Dariau daug ką kitaip nei ankstesniais metais ir tikrai neturėjau suvokimo į ką tai "išsivers". Toks pasiruošimas buvo rizikingas bandymas, nes į jokias žinomas programas jis neįsipaišo.

           Dienos prieš varžybas

           

           Į Barseloną vykau kartu su savo vyru Julium. Planavome, kad jis bus mano "suportas", t.y. man padės visų varžybų metu. Anksčiau paros bėgimuose, kuriuose dalyvavau savo asmeninės pagalbos aš neturėjau. Visgi, ne kartą girdėjau iš kitų ir skaičiau daug kur, kad asmeninė pagalba ypač svarbi paros bėgime,  nes ratai ten labai maži ir iš pagalbos galima gauti labai daug naudos.

          Nuvykom į Barseloną kelias dienas iki varžybų. Vietą gyvenimui išsirinkome visai šalia stadiono - taip, kad pėsčiomis per kelias minutes nueiti būtų galima. Vos tik įsikūrę nuėjome pažiūrėti stadiono, kuriame teks praleisti parą. Stovėjau, žiūrėjau į stadioną ir baisėjausi juo. Tuo metu stadionas atrodė labai baisus ir šiurpau nuo savo sprendimo bėgti 24 valandas 400 metrų rate (tiksliau 437, nes buvo bėgama trimis išoriniais takeliais). Barselonoje vieną kartą lengvai pabėgiojau iki varžybų, o visą likusį laiką ramiai dėliojausi daiktus, valgiau ir varčiausi lovoje.

         Su Julium viską tiksliai susiplanavome ką bus galima jam daryti varžybų metu. Prižiūrėti visą mano maitinimosi planą: maistas du kartus į valandą - Maxim geliukas ir bananai arba apelsinai, kas trys valandos užpilami makaronai arba organizatorių karštas maistas jei tuo metu tokio bus, kofeinas tik antroje varžybų pusėje ir geriau likus 8-6 valandom iki finišo. Taip pat susidėliojom įvairius variantus varžybų planų - kiek km reiktų nubėgti kas ketvirtį paros siekant įvairių skirtingų rezultatų.

        Paskutinę dieną iki varžybų jaučiausi jau labai ramiai. Dažniausiai prieš varžybas jaudinuosi ir nerandu sau vietos, bet šį kartą išsitrizniavau kiek anksčiau, net pasibaisėjimas stadionu praėjo. Buvau ramiai ir taikiai nusiteikus. Žinojau, kad padariau tai, kas man atrodė reikalinga iki varžybų, ruošiausi taip, kaip tikėjau, kad gali būti gerai, beliko tik išsimiegoti ir subėgti parą. Naktį prieš varžybas miegojau.

   

         Para

           Startas buvo 12:00. Tai man patiko, nes nereikėjo anksti keltis. Nemėgstu anksti keltis. Buvo pakankamai laiko ramiai papusryčiauti, dar kartą pasitikrinti jau iš vakaro susiruoštus daiktus ir dar pusvalandį pagulėti kojas susikėlus prieš išeinant į parą.

           Numerių atsiėmimas, savo "stotelės" įsiruošimas, organizatorių instruktažas ir jau laikas eiti prie starto linijos. Jausmas keistas. Žinau, kad kentėsiu. Žinau, kad tai para ir jokios romantikos ir gražių vaizdų čia nebus. Keista, kad bus visuomet matoma erdvė. Nežinau kaip kas bus. Nežinau į ką išsivers mano naujas eksperimentinis pasiruošimo variantas su "daugiadienėmis", mažai kilometrų ir aštriom greičio treniruotėmis pačioje pabaigoje. Su mintimis, kad kažkaip vistiek bus ir tuoj sužinosiu kaip, išėjau į starto vietą.

            Prasideda. Žmonių atrodo daug, bet jie per kelis ratus pasiskirsto taip, kad vietos visiems pradeda užtekti. Žmonės iš karto susiskirstė į tuos, kur bėga ramiai ir tuos, kur skuba. Aš jau žinojau, kad bėgsiu patogiai lėtu tempu. Tai buvo kažkur apie 5:00-5:10 pace'as. Taip norėjosi bėgti, bet tada nusprendžiau kad, nors šis pace'as man šiuo metu atrodo patogus ir nereikalaujantis pastangų, bet aš neturiu jokios praktikos kiek ilgai jis man gali būti patogus. Taigi palėtinau iki 5:15-5:20. Toks lėtinimas dar nebuvo dirbtinis. Dar lėčiau bėgti jau darėsi nebepatogu, o įvairiausių nepatogumų norėjau kuo ilgiau išvengti. Manau, paroje reikia stengtis kuo ilgiau išbūti patogumo būsenoje. Praėjus pirmam pusvalandžiui valgau Maxim geliuką, pradėjus dar pusvalandžiui - bananų ir apelsinų nuo organizatorių stalo. Geriu pakaitomis Maxim hipotoninį gėrimą, rehydroną ir vandenį. Kas valandą - druskos kapsulė. Geliukus ir gėrimus man nuolat paduoda Julius pagal iš anksto susiderintą grafiką. Gėrimai tik minkštuose gertuvėse - iš jų geriant nereik užversti galvos ir jas neštis patogiau (nesiteliuškuoja vanduo ir pan.). Maitinimosi planas valgyt kas pusvalandį eina ilgą laiką gerai. Planas buvo kas tris valandas valgyti užpilamus makaronus, bet pirmą porciją gavau po 4 valandų, nes po trijų valandų organizatoriai dar negalėjo pasiūlyti karšto vandens. Makaronus valgant nebėgau, bet ir nesėdėjau. Tuo metu ėjau. Makaronai labai "smagiai" susivalgė ir panaikino jau beatsirandantį saldumą nuo geliukų. Po makaronų, atrodo, jėgų padaugėjo ir saldūs geliukai toliau skaniai “ėjo”.

        Kas tris valandas buvo keičiama bėgimo kryptis stadione. Laukdavau krypties keitimo kaip kažko įdomesno. Pirmos valandos tiesiog ėjo. Jos nebuvo taip baisiai nuobodžios kaip aš tikėjausi. Stadionas yra maža erdvė ir viskas nuolat kaip ant delno. Stebėjau žmones, jų buvo daug, visi kol kas dar žvalūs. Visi vieni kitus stebėjo.

       Pirmas keturias, penkias, šešias valandas mano bėgimo pace’as nesikeitė. Bendras to laikotarpio varžybų pace’as buvo žemesnis nei 5:15-5:20, nes buvo makaronų valgymai einant, sustojimai wc ir pan., bet kai bėgau, tai bėgau gan pastoviu greičiu. Neplanavau domėtis kelintoje pozicijoje bėgu, kad neprarasčiau  koncentracijos į savo asmeninius tikslus ir nepradėčiau kažką vaikytis ar nuo kažkko bėgti. Visgi gan greitai, einant gal trečiai ar ketvirtai valandai Julius informavo, kad bėgu pirma iš moterų ir gan aukštai bendroje įskaitoje. Pirma mano reakcija į šią žinią buvo: “tai labai labai blogai”. 

               Paroje egzistuoja taisyklė, kad kas “užrauna” pradžioje, gale labai “nusėda”. Bėgau sau patogiu greičiu, nesijaučiau užrovusi, bet pirma pozicija man nepatiko, nes tikėjau, kad antroje pusėje mane pradės lenkti visos tos su daugiau nei 230 PB. Pradėjau nuteikinėti save, kad mane antroje pusėje lenks ir man reikės nuo to nepalūžti psichologiškai.

            Ties šešta valanda pradėjo rastis pirmi nepatogumai. Pradžiai pradėjo nervinti žmonės, ypač tie besikabinantys už nugaros. Kadangi bėgau pirma iš moterų ir antra ar trečia bendroje įskaitoje, tai buvau populiari kabinimuisi. Nemėgstu kai kažkas man kaba už nugaros labai mažu atstumu ir šnopuoja į nugarą. Mėgstu turėti nors šiek tiek erdvės aplink save. Ypač pradėjo erzinti ties šešta valanda. Buvo labai trumpa dilema bandyti nekreipti į juos dėmesio ar nusipurtyti. Čia buvo klausimas būsiu mandagi ir pakentėsiu ar nelabai. Dilemos svarstymas truko gal kelias sekundes. Į Barseloną važiavau siekti rezultato ir tikslas buvo kuo ilgiau išbūti komforto zonoje. Savo komforto ir galbūt rezultato aukojimo dėl kitų tempimo tarp tikslų nebuvo. Kitų tempimas mane mušė iš komforto zonos ir visiems besikabinantiems pradėjau mandagiai sakyti, kad "I am sorry to say that, bet nepeisinsiu tavęs". Buvo demonstratyviai nustembančių, bet buvimą malonia dėl rezultato galiu aukoti. Būti mielai ir patikti ar įtikti man išvis nėra nei tikslas, nei didelė vertybė gyvenime.

          Šešta valanda toks įdomus laikas paros bėgime. Pradeda matytis pirmieji aiškūs dalyvių pasiskirstymai. Tuo metu pradeda nugesti visi rovę tikrai toli nuo savo komforto zonos. Fiziškai silpnesni pradeda kreivintis. Kam galva pradeda linkti į vieną pusę, kas labai į kuprą sukrenta ar išvis praranda bendrą tonusą. Vienas iš pliusų ir kartu minusų bėgimo stadione ir yra tai, kad viskas labai gerai matosi. Nieko nuo kitų nepaslėpsi, bet ir nuo tavęs nepaslėps. Viskas kaip ant delno. Bėgi labai uždaroje erdvėje nuolat besisukant su tais pačiais žmonėmis. Atsiranda daugiau kontakto su dalyviais nei bėgant didesniuose ratuose. Mačiau kaip dalyviai susibendrauja ir bėga kartu, kalbasi. Aš per varžybas nebūnu labai komunikabili ir bėgant rezultatui prioritetą teikiu tylai prieš lengvus pašnekesius, nes man gaila aukoti energiją pokalbiams. Mano požiūrį į kalbėjimą varžybose atspinti kinų patarlė “Kalbėk, jei tavo žodžiai vertingesni už tylą”.

Jaučiau, kad būdama lydere buvau labai stebima tiek artimiausiose pozicijose bėgančių dalyvių, tiek jų trenerių ar “suporto”. Antroje, trečioje, ketvirtoje, penktoje pozicijoje bėgančios moterys ne kartą keitėsi ir mūsų penketukas viena kitą matėm ir puikiai atskyrėm trasoje. Kartą bėgant nugirdau Faton ir Weird “diagnozes” apie mane. Apkalbėjo, kad laikau neblogą pace’ą, bet turėčiau tuoj lūžti, nes esu “sub 200 runner”. Pačiai nuvo klausimas lūšiu ar ne. Tokių laidančių diagnozes buvo ir Lietuvoje ir prieš, ir per, ir po mano bėgimo. Buvo dar ir prieš kelis metus man aiškinusių, kad turėčiau susiprasti, kad jau nieko gero nenubėgsiu, o po Barselonos bėgimo staiga “suvokusių”, kad gi man padėjo ruoštis (nors jei būčiau klausius patarimų, tai būčiau taip ir likus sub200). 

         Taip ir ėjo laikas. Sukant ratus, įsigilinus į save ir kažką, mintimis plaukiojant iš stadiono ir atgal, bet kiekviename rate nuimant “lapus”. Visų varžybų metu savo laikrodyje sekiau tik vieną rodiklį – rato įveikimo laiką. Tai buvo vienintelis tikslus ir nepriklausomas nuo jokių gps dydis. Laikas yra aiškus. Jis neišsitempia ir nesusitraukia. Jis keičiasi tik jei lėčiau ar greičiau subėgu, bet daugiau niekas ir niekaip jo neįtakoja. Rato įveikijo laikas. Ir viskas. Kiekvieno rato. Per visa parą. 437metrų ilgio rato įveikimo laikas. Vieną kartą buvau pamiršus “užlapinti” ratą. Tada kitame rate “užlapinau” du kartus, kad rezultate turėčiau tikslų lapų, t.y. įveiktų ratų skaičių. Pagal rato įveikimo laiką suprasdavau daugmaž kokiu pace’u bėgu. Kiek tiksliai nubėgta kilometrų man pasakydavo Julius. Kilometrų savo laikrodyje sekti negalėjau, kaip ir pasitikėti rodomu pace’u, nes laikrodis nustatytas ant gps good režimo bėgant stadione rodė netikslius duomenis. Kilometrų rodė mažiau nei buvo nubėgta, nes dirbant ne “ant” geriausio gps nukarpė stadiono linkius. Mano Suunto Spartan Ultra puikiai laiko 24 valandas, bet ne “ant gps best” režimo, o ant gps good režimo. Bėgant ne stadione, o trasoje su ilgesnėm tiesiosiomis tai turi mažesnę įtaką. Buvo galima jungti laikrodį gps best režimu ir jį krauti bėgant, bet nusprendžiau nesukti galvos su baterijos stebėjimu bei laidais, o vadovautis lapais ir laiko stebėjimu, o kilometrus man vistiek pasakydavo Julius. “Lapinti” jau buvau išmokusi manieže ir man labai pravertė bėgant parą.

          Buvau pasiruošusi įvairių motyvacinių priemonių laikui, kai situacija pradės sunkėti. Tai buvo skanus maistas, kofeinas, ausinukas ir pan. Žinojau, kad kofeiną naudosiu bet kokiu atveju tik antroje varžybų pusėje, o tiksliau paskutiniam trečdalyje. Visokias motyvacines priemones naudoju tik po vieną. Na, kad neišnaudoti visų “ginklų” iš karto. Ausinuką pirmą kartą išsitaukiau ties šešta valanda. Tada jau pradėjau jausti artėjantį nuovargį ir pradėjo erzinti tiek žmonės, tiek ir stadione leidžiama muzika. Tuomet klausiausi savo muzikos ir man tai labai padėjo nuimti beprasidedantį erzinimąsi dėl visko iš eilės. Panirau į mėgstamų dainų playlist’ą, atsijungiau nuo aplinkos ir bėgau sau toliau lyg būčiau viena visam stadione. Mano playlist’as yra specifinis, tenai rokas, metalas ir kažkiek visiškai “juodo” popso. Su kai kuriom dainom išeidavau į “kitą erdvę” ir jas atsukinėdavau po kelis ar keliolika kartų. Prieš parą mokiausi bėgti su ausinuku. Reikėjo įprasti, kad ausyse kažkas yra, prisitaikyti ausines, susirankioti dainas, kurios man tinka bėgant. Neplanavau su ausinuku užsibūti visa likusį laiką. Žinau, kad muzikos apdorojimas yra gan energetiškai imlus reikalas ir reikia su tuo neužsižaisti. Po kelių valandų su ausinuku jį grąžinau, nes jau buvo praėjęs erzinimosi dėl visko laikas ir nenorėjau, kad nuosavas playlistas užknistų.

          Temo. Artėjo naktis. Stadione įsižiebė šviesos, o nuo 00.00 stadione buvo išjungta muzika (stadionas mieste ir laikomąsi tylos laiko). Praėjus pusei varžybų laiko buvau nubėgusi 126km. Tai buvo daugiau nei optimistinis planas. Prieš startą ginčyjausi su Julium ir įrodinėjau, kad greičiau nei bendras 6:00 pace’as pirmoje pusėje neįmanomas įskaitant visus sustojimus, ėjimus valgant ir kt. Visgi buvo įmanomas. Ties 12-ta bėgimo valanda jaučiausi dar sąlyginai gerai. Lengva jau nebebuvo, bet stipriai kentėti dar nereikėjo. Visgi, save “pušinti” jau reikėjo. Valgyt jau nelabai  norėjosi, viskas buvo atsibodę, bet dar viskas lindo. Vienu metu atrodė, kad nebenoriu maisto ir viskas stoja skrandyje. Tuomet ėmiausi pirmojo skrandžio gaivinimo būdo, t.y. nealkoholinio alaus. Labai gerai “suėjo”. Pirma, tai pasikeitęs skonis, nes saldūs geliukai ir gėrimai jau grąsino išlipti lauk. Antra alus turi daug visokių fermentų ir yra legvai gazuotas (bet “neprivarytas” angliarūgštės kaip kola ar gazuotas mineralinis vanduo). Išgėrus alaus taip riaugėjau, kad pačiai dėl garsų labai gėda buvo ir į visas puse atsiprašinėjau, bet skrandis “užsikūrė” iš naujo ir toliau puikiai “ėjo” geliukai, bananai, makaronai ir apelsinai. Vėliau skrandžio gaivinimą nealkoholiniu alumi kartojau dar kelis kartus.

          Po 12-os valandų bėgimo, naktį  prasidėjo zombių valandos stadione. Ties šešta valanda pradėjo lūžinėti tie, kurie startavo visai  nieko apie paros bėgimą nežinodami. Jie lūžo gan greitai, be ilgų agonijų ir pasitraukė iš trasos arba likusį laiką gailiai dūsaudami ėjo su poilsio pertraukomis. Parai persiritus į antrąją pusę pradėjo lūžinėti stiprieji, tie, kuriems kažkas "nepaėjo" per varžybas. Jie lūžinėjo keliais būdais – arba greit suprato, kad nieko čia nebus gero ir nusiėmė, arba tempė savo agoniją kiek įmanoma ilgiau, kovojo kol dar galėjo ir pasitraukė iš trasos tada, kai jau tikrai nieko nebegalėjo. Jie vėmė palinkę virš šiukšlių dėžių šalia trasos, verkė, sėdo, stojo, vėl bėgo paklaikusiom iš nuovargio ir skausmo akimis, sulinkę, persikreipę, šlubuojantys. Buvo sunku į šiuos žmones žiūrėti. Emociškai sunku. Gaila matyti taip besikankinančius žmones. Kai bėgu ultratrail’us, tai po varžybų protokole matau, kad nemažai žmonių būna nebaigusių trasos, bet jų niekada nematau  artėjant nusiėmimui arba matau vieną ar du, bet ne dešimtimis. Bėgant parą ilgesniame nei kilometras rate šie vaizdai irgi kažkaip pasiskirsto trasoje. O čia, stadione, sukant ratus daug kartų lenkiau nugęstančius, judančius link nusiėmimo, mačiau jų kančią, kovą, viltį, agoniją. Tai, ko gero, emociškai stipriausią slogų įspūdį stadioninėje paroje palikę vaizdiniai. Turėjau susiimti ir nustoti jų gailėti, nes nuo mano gailesčio jiems lengviau netaps, o man papildomos emocijos siekiant savo tikslų nereikalingos. Atsijungti nuo aplinkos vėl padėjo ausinukas.

          Einant 13-tai, 14-tai, 15-tai valandoms ir man žymiai nelėtėjant, valdant situaciją ir didėjant mano atsiplėšimui nuo artimiausių varžovių pradėjau tikėti, kad gali kažkas gautis. Tikėjausi, kad kažkas gausis ir tada, kai pradėjau ruoštis, bet tada pradėjau ne tik tikėtis, bet aš pradėjau tikėti, kad gali gautis. Panašiai kaip filme “Matrica” kai pagrindinis herojus patiki, kad yra “kietas”, tai panašiai man buvo paroje ties 15-ta, 16-ta valandomis – patikėjau, kad nesu “ordinary sub 200 runner”. Tai davė energijos dar kelioms valandoms į priekį.

          Pagal savo artimiausių varžovių ir jų komandos narių elgesį galėjau įtarti, kad jie laukia mano lūžimo. Kartais matydavau beprasidedančius “žaidimus” su manimi, kai įkyriai užsikabindavo ir pradėdavo spausti. Taip darė ketvirtoje vietoje likusi moteris. Ji prisiklijuodavo man už nugaros ir nelabai reaguodavo, jei paprašydavau nelipt man ant kulnų. Tai mane nervino ir, manau, kad ji tai aiškiai matė. Bet atradau būdą su ja susitvarkyti. Kai tik užsikabindavo aš iš karto pagreitindavau. Ji nepaleisdavo. Tada po 4-5 ratų pradėdavo šnopuoti, o tada aš atsistodavau šalia jos ir sakydavau “now its your turn to pace”. Keleto tokių pasiūlymų užteko, kad daugiau nebesikabintų.

          Matydavau, kad anglės ir belgės suportas periodiškai nuiminėjo laiką per kiek nubėgu ratą. Pamačius, kad matuoja mano laiką aš pagreitindavau ir jų suporto ištįsę ir nustebę veidai žiūrint į laikrodį man prabėgant, man suteikdavo jėgų dar papildomiems keliems ratams. Kurį laiką jaučiau, kad mane stebi ir vaikosi, bet skirtumas tarp mano kilometrų ir jų didėjo. Paskui nustojo stebėti mane ir pradėjo trise aiškintis dėl antros, trečios vietos. Tai buvo kažkur 19-ta 20-ta bėgimo valandos. Tada žinojau, kad naujas Lietuvos moterų rekordas ir TSM normatyvas jau šalia ir jie tikrai bus. Tam nereikėjo net bėgti. Užteko bėgimą derinti su ėjimu arba tik eiti. Bet tada jau tikėjau, kad galiu laimėti šias varžybas. Šito nenorėjau paleisti.

          Išaušus rytui pradėjau jaustis blogai. Valgyt buvo vis sunkiau, raumenys buvo vis skaudesni, pradėjau kankintis. Mačiau prasmę kankintis. Man patiko kovoti, man patiko gan artima konkurencija, kuri veda į priekį ir motyvuoja laikytis. Bet atėjo laikas, kai mano varžovės mane paleido. Dabar, kai žiūriu atgal, tai ir buvo laikas, kada aš “nulūžau”. Aš pati patikėjau, kad laimiu šias varžybas. Supratau, kad viršiju visus savo optimistinius planus ir laimiu varžybas. Tam užtenko likusį laiką tik eiti ir svarbiausia nesustoti ir nenukristi. Tada mano galva atsipalaidavo, praradau koncentraciją, orientaciją į tikslą ir kūnas taip pat atsipalaidavo. Pradėjau viduriuoti. Žiauriai. Nuo visko. Netgi nuo vandens. Pradėjo svaigti galva. Kartais trasoje “užmesdavo”. Nieko nebevalgiau ir nebegėriau visa likusį laiką iki finišo. 

          Mano “lūžimas” neliko nepastebėtas ir Faton pradėjo “spausti”. Spausti rašau kabutėse, nes jos pastangos pagreitėti buvo vistiek labai simbolinės. Nieko ji stipriai nepagreitėjo, bet paskutinias keturias valandas subėgo daug geriau nei aš ir sumažino skirtumą. Julius ją stebėjo ir matė, kad jei tik aš nesustoju, tai jai be šansų mane aplenkti (su sąlyga, kad nepagreitės). Ji negreitėjo. Taigi, man užteko tik judėti į priekį. Aš bėgimą derinau su ėjimu. Suviduriavus ir nustojus valgyti jėgų nebeliko ir vien bėgti be ėjimo jau nebegalėjau. 

          Valgyt nebenorėjau, nes nemačiau tikslo kankintis labiau. Nuo bet kokio maisto kasnio man pradėdavo raižyti pilvą ir viskas baigdavosi užsidarius wc viduriuojant neaišku kuo. Taigi nebevalgiau. Be maisto nebeliko energijos bėgti. Šlitinėti ir šliaužti iš valios pastangų galėjau, bet tai jau nebebuvo kokybiškas bėgimas. Be "kuro" visi sustoja. Taip ir ėjo paskutinės valandos. Perėjau ir aš į zombio režimą, kai paklaikusiomis nuo nuovargio ir skausmo akimis dar judama į priekį. Tada labai skaudėjo. Buvo momentų kai nebenorėjau nieko, nei rekordo, nei TSM, nei pirmos vietos, norėjau tik kad nustotų skaudėti. Tokiais momentais save gaivinau mintimi, kad pagailėsiu savęs po finišo, o dabar reikia užbaigti reikalus. Anglų kalboje yra gera frazė: “to get it done”. Ant to ir laikiausi paskutinias keturias valandas. Žinojau ir tai, kad sustojus skaudėti nenustos, kad nubėgta jau tiek, kad vistiek skaudės dar ne vieną dieną, nepriklausomai nuo to “damušiu” iki galo ar ne. Tai jau geriau tegu skauda, kai reikalai užbaigti. Likus trims valandoms šliaužiau iš užsispyrimo, kad neatiduoti Faton pirmos vietos, nes visa kita jau buvo pasiekta. Paskutinę valandą jau viskas buvo aišku. Faton dar judėjo, bet net jei būčiau sustojus ji vistiek nebūtų manęs aplenkus. Tada jau tikrai norėjau sustoti. Labai realiai. Nebemačiau stimulo judėti, bet tada žmonės labai pradėjo sveikinti mane ir pirmą bėgantį vyrą. Jie labai palaikė. Visai atsisėsti, kai pilnas stadionas žmonių sveikina ir ploja kažkaip be ryšio. Tai ir šliaužiau toliau. Tuo metu bet kam beveik bet ką būčiau pažadėjus už laiko pagreitinimą. Likęs pusvalandis ar 20 minučių atrodė kaip pusę paros, o vienas ratas  kaip 10 kilometrų. Ėjau ir žliumbiau.  Ne iš džiaugsmo, kad viską padariau ką norėjau ir daugiau, o iš skausmo. Skaudėjo viską. Atrodo, kad net plaukus.

Likus dešimt minučių pradėjo dalinti korteles su numeriais. Kiekvienas dalyvis gavo kortelę su savo numeriu ir suskambėjus sirenai, kuri reiškia 24 valandų bėgimo varžybų pabaigą, reikia sustoti ir kortelę padėti ant žemės. Toks ir būna paros finišas. Be pompastiškos finišo arkos su  nugalėtojo juosta. Sustoji ir dedi kortelę ant žemės. Ir viskas.

Gavus kortelę suvokiau artėjantį finišą. Pradėjau motyvuotis tuo, kad liko vienženklis minučių skaičius. Prieš pat finišą stadione paleido Queen “Don’t stop me now”. Kai suvokiau, kad įžengiu į paskutinius ratus, tuomet pagreitėjau. Nežinau koks ten “greitis” buvo, bet bėgau, o ne šliaužiau. Paskutinius pusantro rato apibėgau ir tada sustaugė sirena. Padėjau kortelę ant žemės, atsisėdau ir pradėjau žliumbti pasikukčiojant. Žmonės ėjo manes sveikinti, o aš žliumbiau ir snargliavausi. Labai daug kas buvo per tą parą užspausta ir sulaikyta, tai finiše prasimušė žliumbimu. Tai ir vėl nebuvo džiaugsmo ašaros. Tokia emocija kaip džiaugsmas tuo metu man buvo neišjaučiama. Tai buvo palengvėjimas, kad nebereikia judėti tuo stadionu.

 Paskui viskas kaip per miglą. Dopindo kontrolė. Atsimenu priėjo prie manęs ir pasakė, kad reiks eiti į dopingo kontrolę. Sakiau ok ir bandžiau stotis. Kojos buvo pamiršusios kaip stovėti. Kiek bandžiau stotis tiek kartų nukritau. Į dopingo kontrolę mane nuvedė. Vėliau apdovanojimų ceremonija, nusigavimas iki namų. Supratau kas įvyko, bet džiaugtis tuo dar negalėjau. Kelias dienas po to norėjau tik susiraityti kažkur ir ramiai pabūti ir dar kad nustotų skaudėti. Daugiau nieko. Jaučiausi sudaužyta ir prastai suklijuota. Vien pamačius bėgantį žmogų man pasidarydavo šlykštu. Taip tęsėsi savaitę.

Einant dienom skausmo neliko ir praėjo “daeiti”, kad šį kartą pavyko subėgti normaliai. Man pačiai buvo labai netikėta, kai sužinojau, kad tai metų septintas moterų rezultatas pasauly. Nežinojau, kad galiu taip bėgti.

Visgi, tasai rezultatas, kurį pavyko pasiekti iš manes pasiėmė kol kas daugiausiai. Po jokių kitų varžybų taip ilgai neatsigavinėjau. Mėnesį nebėgau visai. Po mėnesio bėgau taip kaip po 15-os valandų per parą. Raumenys ilgai buvo “mediniai”, širdis “kalė” bet kiek, nebuvo nei greičio, nei nuotaikos bėgti. Ties antro mėnesio pabaiga bėgimo džiaugsmas pradėjo po truputį prasišviesti pro nuovargio debesis.

Kaip bus toliau? Aš bet kokiu atveju trailininkė ir taip toliau ir bus. Niekas su šiuo rezultatu iš esmės nepasikeičia, nebent tai, kad paros bėgimuose, matyt, dar pasirodysiu. Anksčiau galvojau, kad paroje norėčiau pasiekti TSM lygį ir to man užtektų, kad jausčiausi suvedusi sąskaitas su kol kas man žinomomis sunkiausiomis varžybomis. Visgi, jei pavyko šiame žaidime sužaisti gan aukštam lygmeny, tai kodėl gi ne?