Londonas

Ar yra dar lietuvių nebuvusių Londone? Bent jau viena mažiau šiuo metu. Aš apie save. Nors keliauju nei labai daug nei labai mažai, bet Londonas vis nepasitaikydavo tarp mano kelionių krypčių. Nebuvo ir netapo prioritetine kryptimi. Prioritetas man yra kalnai ir miestai su senamiesčiais, siaurom painiom vingiuotom gatvelėm, senovinėm tvirtovėm ir bažnyčiom.

Tai kodėl Londonas? Ar nežinojau, kad ten “tokio” senamiesčio nebėra? Žinojau. Bet pasitaikius pigiems bilietams tinkamu laiku ir tinkamam laikotarpiui nusprendžiau jį aplankyti. Vienaip ar kitaip apie Londoną daug yra visokių nuomonių ir teko priverstinai mokytis per anglų kalbos pamokas apie Tower bridge, Trafalgar aikštę, Bakingam palace, Westminster Abbey ir kt., tad kiek gi galima apie juos  būt girdėjus ir nebūt aplankius.

Londonas. Didelis, bet apeinamas, kontraversiškas, skirtingas, kosmopolitiškas ir talpinantis savyje viską: mases turistų, skirtingas kultūras, skirtingus žmones, daug architektūros stilių, kurie persipina tarpusavyje, daug gatvės gyvenimo su grafičiais ir gatvės maisto kvapais. Tai kontrastų miestas, kur pavieniai seni klasicistiniai ar gotikiniai pastatai apsupti veidrodiniais dangoraižiais ir atsispindi juose kaip kreivuose veidrodžiuose, o šalia prabangaus viešbučio krantinėje po tiltu prie šiluminių angų tankiai susispietusios kartonais viena nuo kitos atskirtos palapinės, neaišku kiek laiko kažkam atstojančios namus. O tarp tankiai apstatytų gatvių įsikūrę didesni ir mažesni parkeliai, kurių žolė saulėtomis dienomis tankiai nusėsta žmonių ir iš kiekvieno parko greičiausiai matysis arba Shard’as, arba Londono akis.

Trys pilnos dienos Londone. Pirmiausia, ką buvau girdėjusi apie Londoną, kad jis labai didelis ir tikrai ne tas miestas, kurį būtų galima pėsčiomis apeiti. Bet galima. Per tris dienas laisvai. Beje, buvau jau susiruošusi vieną dieną vieną autobuso bilietą pirkti, bet Londono autobusų “cashless” sistema man neleido to padaryti be bekontaktės kortelės, o pirkti visokių Oysercard ir Travelcard dėl vieno bilieto nelabai įžvelgiau prasmės.

Londonas pėsčiomis. Atskridus į Stantfordo oro uostą, kuris yra gan nutolęs nuo Londono, iki miesto vienos iš pagrindinių stočių (Liverpool arba Victoria) galima nusigauti tiek traukiniu, tiek kelių vežėjų autobusais. Pasirinkau autobusą dėl galimybės daugiau pamatyti pakeliui.  Iki vietos kur apsistosiu pietiniame Temzės krante Bermondsey rajone nuo Liverpool stoties  yra apie 6km. 

Net nekyla klausimų ar reikia šį atstumą važiuoti. Keliauju tik su rankiniu bagažu ir kuprinė ne per sunkiausia. Tikrai nereikia ir net neverta važiuoti, nes kelias veda pro Tower tiltą, kuris pats savaime gražus ir įdomus, o nuo jo sutemus atsiveria naktinio didmiesčio panoramos. Skrydis buvo vakarinis, taigi atvykimo dieną tik nusigaunu iki laikinų namų ir viskas.

Pirmoji diena. 23km pėsčiomis. Londone yra rajonas vadinamas Brick Lane. Nėra jis didelis, ten pagrinde viena gatvė, bet tai vieta, kur užrašai yra tiek anglų, tiek bengalų kalba. Namai maži – dvejų ar daugiausia trijų aukštų ir dauguma jų apipaišyti graffiti ir apklijuoti lipdukais. 

Visur aplink kavinukės ir “trendy vintage” parduotuvės, kurios, panašu, kad pasiruošusios priimti į šią vietą vis gausiau užsukančius turistų srautus. Tai vieta su “nenulaižytais” fasadais ir skersgatvius puošiančiais kartais tikrai įspūdingais graffiti darbais, su kažkiek aptrupėjusiais šaligatviais ir daug mažų parduotuvyčių bei rusyje įsikūrusiu “Vintage market”, kuriame dideliu garsu groja vinilai ir glamžyto treningo viršus yra labai “trendy” prekė, kurios kaina prasideda nuo 30 svarų sterlingų.

Po kažkiek hipsteriško Brick Lane labai tvarkingas gyvenamaisiais rajonais judu link City į kurį patenku ofisams beužsidarinėjant. Turistų masę praskiedžia beskubantys į namus ar barus kostiumuotieji.

 Žmonių tikrai labai labai daug. Automobilių irgi. City  rajonas turbūt labiausiai kontrastingas Londono rajonas, nes jame pačiame, jo viduje apsijungia tai, kas like iš senojo Londono ir veidrodiniai viską atspindintys dangoraižiai. Labai netikėtai beklaidžiojant City gatvėmis gali atsiverti vaizdas į klasicistinį pastatą apsuptą veidrodžių karalystės, o kitame skersgatvyje tarp penkis kartus už save didesnių link dangaus šaunančių ofisinių stulpų, užsilikęs fragmentas seno pastato su arkiniais langais ar dar kitur išnyra renesansinis kupolas. Tai stilių “mišrainė”, kažkas likę seno, dauguma sukurta naujo ir jie tarpusavyje susijungia bei vieni kitus papildo. Stilių vientisumas? Nėra ten to. Tiesiog nėra ir neverta jo ieškoti. Mūsų paveldėsauga ten iš karto nukristų turbūt.

Netoli nuo City yra didinga ir įspūdinga St. Paul katedra. Dar kiek toliau skersgatvyje pasislėpusi Temple bažnyčia ir maža ir įsimntina gotikinė  bažnyčia, kurios kiemas gausiai apsodintas augalais, vijokliais, o jos apsamanojusios balto akmens sienos sukuria viduramžišką nuotaiką. Šurmulingame Londone jos kieme galima užsimiršti, kad esi didmiestyje.

Kita diena yra šeštadienis, o tai yra gatvės turgų diena. Tyrinėju pietinę Temzės pakrantę. Pakeliui į centrą praeinu pro Maltby Street Market – tai siaurame skersgatvyje šalia geležinkelio ir “gamyklino” tipo pastatų įsikūręs vietoje ruošiamo maisto turgus, kuriame susimaišo begalės kvapų ir ruošiamo maisto garų, o turgaus šurmulį karts nuo karto užgožia virš jo prariedantys traukiniai. Labai panašus, šurmuliuojantis ir įskūręs po geležinkelio tiltu tik kur kas didesnis yra Borough Market, o visai šalia jo už tvoros tylus ir ramus gotikinės architektūros elementų turinčios anglikonų bažnyčios kiemas. Taip – Londonas kontrastų miestas.

Pakeliui tarp šių dvejų turgų iš toliau ir iš arčiau ir įvairiais kampais matėsi Shard’as – 306 metrų aukščiausias pastatas Europos Sąjungoje. Visgi Shard’as geriausiai matosi iš šiaurinio Temzės kranto. Pakeliui link Londono akies – didžiulio, lėtai judančio ir turistais aplipusio apžvalgos bokšto, dar praeinu pro Bansky tunelį. Tai ilgas, arkos formos tunelis po geležinkeliu (man kartais nuostabu kaip įdomiai išnaudojamos erdvės po geležinkelių tiltais Londone), kuris visas apipaišytas graffiti. Tai kaip nuolat atsinaujinanti graffiti meno galerija, nes vieni grafičiai čia ir dabar keičiami  kitais. 

Tunelyje jaučiamas aitrus purškiamų dažų kvapas, čia pat kuriami nauji grafičiai, o muzikinį foną atstoja aidintys pravažiuojančių ar prašokinėjančių riedlenčių garsai.

Pietinėje Temzės pusėje dar apžiūriu kitame trante esantį Parlamentą ir restruojamą Big Beną, kurie geriausiai matosi būtent nuo pietinio kranto ir traukiu per tiltą toliau tyrinėti šiaurinės Temzės pusės. Ten - Parlamentas iš arčiau, Westminster Abbey – jų abiejų dydis ir kiekis smulkių architektūros detalių tikrai įspūdingi. Tolyn link Bekingemo rūmų, paskui pro Haidės parką iki Kesingstono rūmų, pro tą patį parką atgal link Chinatown’o  ir pabaigai temstant vakarėjantis Soho.

Haidės parkas didelis. Jį apeiti net kiek pabodo, nes ar jo pietinė ar šiaurinė pusė, tai skirtumo mažai. Gražus, sutvarkytas parkas primenantis mūsiškius tik daug didesnis ir Londono akis kyšo iš už medžių.

Chinatown’as pasipuošęs kiniškais vartais ir keturių pusių ir tenai vienas šalia kito glaužiasi rytietiško maisto restoranėliai, parduotuvėlės ir stumdosi daug žmonių kaip per kokią mugę prieš Kalėdas. Ar ten galima rasti kažko labai China? Nežinau. Gal jau buvau pakankamai pavargus, kad viską aplinkui fotkinančių žmonių masė virš kurios chaotiškai kyšo selfiestick’ai, mane pradėjo varginti ir atsisakiau minties valgyti Chinatown’e.

Pakeliui mano prasukau pro savaitgališkai bepradedentį šurmuliuoti Soho. Man buvo įdomybė, kad Londone didžioji dauguma pub’ų neturi jokių sėdimų vietų lauke, nebent palanges ir šaligatvio bortus. Žmonės su alaus bokalais tiesiog šurmuliuoja lauke stovėdami. Ir jie geria. Gert ten eina, ne valgyt :)

Grįžimas temstant Temzės pakrante bestebint įsižiebiančias didelio miesto didelių pastatų šviesas gražus pats savaime. Spalvos keičiasi nuo rausvos link melsvos iki gilaus vandens mėlynos. 

30km pėsčiomis ir mano paauglė dukra, kuri keliavo kartu jau pradėjo keikti likimą kam tas lėmė jai gimti pas kvailų ultra polinkių turinčią mamą su iškreiptu lengvai nueinamų kilometrų suvokimu.

Po antros dienos turo jaučiausi išvaikščiojusi beveik viską, ką noriu pamatyti Londone. Buvo likęs tik Kemdenas – hipsteriškas rajonas garsėjantis neformalų kultūra, įvairiom originaliom parduotuvėlėm ir žole. Iki jo gan toli – nuo mano laikinų namų Londone visi 9 km. Čia jau buvau pasiryžus nusileisti savo nuostatoms, kad apžiūrinėjant miestus transportas reikalingas tik iš oro uosto atvažiuoti ir ten pargrįžti. Norėjau nusipirkti vieną paprastą bilietą autobusu iki Kemdeno, o paskui grįžti pėsčiomis per Trafalgar aikštę. Pasijaučiau kaip tundra kaimietė dėl Londono “cashless” autobusų sistemos. Ten galima atsiskaityti tik įvairiomis miesto transporto kortelėmis arba bekontaktėmis mokėjimo kortelėmis. Mano visos kortos senos ir ne bekontaktės. O nueiti į kokį kioskelį pakeliui ir nusipirkti vieną paprastą bilietą irgi gan sudėtinga. Jie gal ir yra, bet atsibodo neršti internete kur juos rasti, o bilietų automatuose galima nusipirkti visos dienos bilietą, bet ne vieną bilietą. Visos dienos bilieto dėl vienos ar daugiausia dvejų kelionių man nereikėjo, taigi – kojos.

Kelias nuo centro iki Kemdeno pėsčiomis nėra niekuo labai įdomus, galima prasukti pro Chinatown’ą, Soho, o paskui tiesiog gyvenamieji kvartalai. Kemdenas įsikūręs aplink kanalą. Artėjant link jo jau pasijaučia jo  įtaka, nes pradeda rastis tatuiruočių salonai ir “trendy” parduotuvės prekiaujančios šipais nusėtais kerzais ir pan.

Kemdenas sekmadienį šurmuliuoja. Jis spalvotas, pilnas žmonių, tattoo salonų ir parduotuvių parduodančių viską – nuo turistinių smulkmenų iki hardrock’inio įvaizdžio drabužių. Parduotuvėlės ryškiai išdažytos, kai kurios puošiasi didelėmis iškabomis ir dekoracijomis su batu, drakonu, paukščiu, drambliu ar dar kažkuo. 

Ryškus, gyvybingas rajonas, kuriame dar galima sutikti žilų ilgaplaukių dėdžių laikančių už save didesnes iškabas su užrašu “money exchange” ir rodykle į kažkurią pusę. Kyla mintis, kad šie “money exchange” turi kažkokią kitą prasmę, nes pati “money exchange” galimybė Londone neturi jokios prasmės ir poreikio, nes visur, visiškai visur, visuose gatvės turguose galima atsiskaityti kortele. Po šurmulingo Kemdeno su 25km “bagažu” namo ir miegot.

Paskutinę dieną dar yra laisvas pusdienis, nes skrydis tik vakare. Jau viskas buvo aplankyta, tai skyriau pusdienį Londono nacionaliniam muziejui. Jis nemokamas ir įdomus, su aiškiai ir ir patogiai išskirtais tapybos stilių kambariais. Nuo senųjų viduramžių bažnytinio meno ikonų iki postmodernizmo.

Įspūdžiai iš Londono. O jie tikrai yra. Tokie prieštaringi ir įvairūs kaip ir pats Londonas. Nepasakyčiau, kad tai buvo wow miestas man, kur pasijaučiau kaip namie ir norėtųsi grįžti, bet jis tikrai įdomus, įvairus, savotiškai stilingas ir vertas pamatyti.