Šlapios grandinės ir arbata su penkiais šaukšteliais cukraus Tatruose

       Mintis kalnuose praleisti kelias dienas "fast and light" stiliumi man buvo kilusi dar užpernai, kuomet bėgiojau Tatruose. Tuomet kilo svajonė, kad būtų jėga rasti kompaniją, bet ne per didelę, kam būtų įdomu pabėgioti kelias dienas kalnuose nakvojant kalnų trobelėse ir nešantis minamalų kiekį reikiamų daiktų su savimi.
         Idėja labai paprasta, bet kartu ir visai sudėtinga. Norint, kad kelių dienų bėgimas vis dar būtų bėgimas ir neperaugtų į žygį reikia neštis ne per sunkiausią ir ne per didelę kuprinę. Tai iš karto reiškia, kad palapinės, miegmaišio, paklotėlio kuprinėje tikrai nebus, nes šie daiktai, net ir mažiausi įmanomi, vistiek bus per dideli, o bėgimas su 20litrų ar didesne kuprine jau nelabai bėgimas. Neturint su savimi nakvojimo įrangos lieka mažiau laisvės judėti kur nori ir kiek nori, tenka derintis prie kalnų trobelių lokacijų ir užimtumų. Ir visgi, man geriau derintis prie kalnų trobelių ir netempti ant savęs trešdalio savo svorio kuprinės ir po dienos kalnuose įvairiausiomis sąlygomis man norisi daugiau komforto nei palapinė gali suteikti. Galiu beveik bet kokiom sąlygom, per bet kokį purvą, lietų ar debesį parą ar ilgiau judėti kalnuose, bet po to man norisi karšto dušo ir lovos, o ne palapinės statymo darbų.
       Vasaros gale šią savo slaptą svajonę papasakojau draugei važiuojant į oro uostą po trail bėgimo stovyklos Austrijos Alpėse. Ji, Ramutė, pagavo šią idėją ir sako, tai kad lekiam paskutinę vasaros savaitę į Tatrus, nes jie iš Lietuvos lengvai pasiekiami automobiliu, o tai "išlaisvina" nuo derinimosi dar ir prie skrydžių laikų. Tatruose esu buvus ne kartą ir jie man nėra ypač mėgstami kalnai dėl labai didelio žmonių kiekio. Visgi, Tatrai tikrai lengviausiai pasiekiami kalnai iš Lietuvos bei ten yra visa reikiama infrastruktūra planuojamam lengvam ir greitam kelių dienų pasibėgiojimui.
        Kryptis aiški. Dabar lieka tik laikas. Rasti laisvų vietų Tatrų kalnų trobelėse taip staiga sugalavojus yra iššūkis. Visuose Tatruose vietų buvo tik vienoje vietoje - Katalovki kalnų viešbutyje, kuris yra netoli Zakopanės šiek tiek palipus į kalnus, bet visai neaukštai. Viešbučio lokacija stipriai įpareigojo trasų maršrutus, bet viskas yra suderinama ir priderinama.
       Oro prognozės labai nedžiugina, nes visomis dienomis iki rudens rodo šiek tiek saulės, šiek tiek lietaus, šiek tiek žaibo. Saulė ir lietus negąsdina, bet žaibas labai nedžiugina. Kaip tik prieš savaitę Tatruose užėjo audra, kurios metu nuo žaibo žuvo penki žmonės. Planavome važiuoti į tą patį regioną ir žaibo prognozės tikrai gąsdino. Orų prognozes stebėjome skirtinguose portaluose savaitę ir jos, prognozės, nesikeitė - saulė/debesėlis/lietutis/žaibas.
       Dar dieną iki išvažiuojant su Ramute kalbėjomės telefonu ir labai realiai sprendėm ar važiuoti. Buvo labai reali tikimybė, kad nuvažiavusios 1000 kilometrų visą laiką praleisime sėdėdamos kokioj kalnų gtrobelėj per lietų ir žaibus ir graušim nagus. Visgi, nusprendėme, kad gal geriau jau kalnų trobelėje graužti nagus, kad nesigauna pabėgioti nei namie, kad nė nepabandėm.
         Kitą dieną ryte išvažiuojame link Tatrų pakeliui dar per Booking.com susirandant nakvynę priekalnių kaimely netoli Zakopanės. Planas pernakvoti netoli Zakopanės ir pasilsėjus kitą dieną traukti dviem dienom į kalnus. Nakvynę randu už 14eur - tvarkingas kambarys su dviem lovom, dušu, wc, patalyne, rankšluosčiais.
       Rytą susikrauname savo kelių dienų mantą į kuprines ir išvažiuojame į Zakopanę, kur aikštelėje paliksime automobilį ir trauksime į kalnus.
         Daiktus rinkausi būtiniausius kelioms dienoms kalnuose. Mano suvokimu tai buvo: lazdos, vandeniui atspari striukė, galvos žibintas, akiniai nuo saulės, pinigai, asmens dokumentas ir kortelė, būtiniausios higienos priemonės (dantų šepetukas, dantų pasta, kremas nuo saulės, šampūnas, dezodorantas), drabužiai (pilnas trumpos aprangos komplektas kitai dienai bei šortai žemiau kelių ir bliuskutė ilgom rankovėm ir dar vien papildoma maikutė), laikrodžio ir telefono pakrovėjai, telefonas, minimaliai maisto (Maxim geliukai ir batonėliai), nešamą maistą planavau naudoti tik tarp pietų ir vakarienės kalnų trobelėse, nes kitaip savo maisto neštis reiktų kur kas daugiau ir kuprinė būtų kur kas sunkesnė, nes geliukai sveria bei litrą vandens gertuvėse - vandenį planavome pildytis kalnų trobelėse. Visi vandeniui jautrūs daiktai buvo supakuoti į maišelius (drabužiai, pinigai, pakrovėjai).
        Viskas puikiai ir patogiai sutilpo Osprey Duro 6 litrų kuprinėse tiek man, tiek Ramutei. Kuprinė man buvo sunkiausia kokią teko neštis bėgimo metu, bet stipraus "antsvorio" nejaučiau ir buvo patogu su ja.
          Nuvažiuojame į Zakopanę, statome automobilį į aikštelę - visos jos Zakopanėje mokamos, bet už 10 eurų paliekame dviems dienoms, dar trumpam į parduotuvę ir traukiam į kalnus.
          Maršrutai suplanuoti ir sudėlioti taip, kad bėgtume kasdien nuo 30 iki 40 kilometrų su galimybėm šiek tiek nusitrumpinti maršrutus ir kad atsirastume vakarais reikiamose vietose.
       Pradedame kilti į pirmą ir ilgiausią įkalnę - Kasprovo viršūnę. Ji nėra aukšta - apie 1900 virš jūros lygio, bet pakilimas iki jos nuo Zakopanės yra 1000 vertikalių metrų.
        Oras šiltas, saulė šviečia, bet aplink "vaikšto" debesys. Bekopiant į Kasprovo viršūnę tik išlindus iš miškingosios kalnų dalies ir atsivėrus pirmosioms panoramoms iš karto pasimato šalia esantis tamsus debesis. Jis ne tik tamsus, bet iš jo dar ir žaibuoja. Debesis nedidelis, bet jo buvimas šalia truputį šiurpinantis ir labai skatinantis įlipti į kalną kuo greičiau, nes ant kalno yra kavinė.
         Kavinėje ant Kasprovo viršūnės apgultis. Ten, tiesiai į kavinę, kelia keltuvas ir, panašu, kad beveik visi netoliese kalnuose buvę žmonės ten suėjo palaukti kol praeis žaibuojantis debesis. Užsisakome nealkoholonio alaus, sugraužiam po batonėlį, prisipildome vandens, kad vėl turėtume po litrą ir žiūrim kas darosi lauke. Lauke optimistiškas vaizdas. Debesis keliauja į kitą pusę negu mūsų šios dienos maršrutas. Dar šiek tiek pasižvalgom kaip ir kur tasai debesis eis ir leidžiamės į savo kelią kalnų keteromis. Takas gražus, netechniškas, su panoramomis iš visų pusių ir beveik tuščias, nes nelabai toli esantis debesis suvijo žmones į Kasprovo viršūnės kavinę. Visuomet bambu ant Tatrų, kad tai maži kalnai ir nuolat užkimšti turistais. Kartais ten būna tikrų kamščių, bet šiandien Tatrai labai laisvi.
         Sutinkant nedaug žmonių judame atviromis panoramomis pasipuošusiais kalnų takais. Kartais labiau kyla vėjas, trumpom rankovėm kartais darosi šalta. Tatrų takai nemažai grįsti akmenimis, ypač aukštesnėse trasų dalyse, kur baigiasi medžiai. Bėgame vietomis kur nesenai lijo, taigi akmenys šlapi ir slidūs. Tatrų akmenys ypač slidūs kai šlapi. Treniruotę ant šlapių akmenų labai vertinu. Žinau, kad bėgimas nuokalnėmis šlapiais ir slidžiais akmenimis nėra mano stiprioji pusė ir vertinu galimybę ant jų treniruotis. Pirmąją dieną gauname šiek tiek lietaus, bet nedaug ir nestipriai.
       Pietaujame kalnų trobelėje. Ji pilna žmonių, kurie "skuba" daug mažiau nei mes. Mes irgi nelabai skubame. "Nepushinam" varžybiniu tempu, bet ir nevaikščiojame ten kur bėgama. Buvome greičiausiai "apsisikusios" kalnų trobelėje. Lengvai užkandom, nes laukė įkalnė prieš akis ir sočiai pririjus sunkoka būtų į ją kilti. Sriuba, duona, arbata (po lietaus jau norėjosi arbatos, o ne nealkoholinio alaus), prisipildome gertuves vandens ir atgal į trasą.
        Po truputį vakarėja, saulė nebešildo. Mums iki 20:00, tiksliau anksčiau būtinai reikia pasiekti nakvynės viešbutį, nes iki 20:00 veikia viešbučio kavinė. Pavėlavus į kavinę vakarienei nusimatytų batonėliai ir vanduo, o tai neatrodo labai viliojančiai. Laiko yra, bet judesiui, o ne "čilinimui".
      Iki viešbučio mūsų laukė dar viena įkalnė ir nuokalnė. Nuo pusės įkalnė buvo gan stati, grįsta nelygiais akmenimis. Ten teko padirbėti ir laikas tirpo. Pasiekus perėją saulė jau leidosi ir kalnai buvo nusidažę melsva spalva. Vakarėjant kalnai man visad labai gražūs ir paslaptingi kuomet po truputį slepiasi naktyje.
      Nuokalne jau skubėjome. Labai norėjome spėti iki kavinės uždarymo ir sočiai prisivalgyti prieš rytojaus visos dienos "toosą" kalnuose. Vis bežvilgčiojant į laikrodžius judėjome link vakarienės. Jau temo. Atsirado prieblanda ir mano "minusinės" akys prastai fiksavo nelygius nuokalnės akmenis. Visgi skubėjau link vakarienės.
        Kai po 7 valandų bėgiojimo Tatrų kalnuose ir 37 įveiktų kilometrų su 2700 metrais vertikalaus pakilimo mes pagaliau įvirtome į kalnų viešbutį, buvo likę kažkur 10 minučių iki kavinės uždarymo. Truputį sulytos, purvinos, sulipusiais nuo prakaito ir lietaus plaukais ir smirdančios turbūt per metrą, jei ne du, nulėkėm tiesiai į kavinę su vieninteliu klausimu: "maisto ar dar galima užsisakyti?".  Viešbučio kavinė tokia visai prabangi - stalai su staltiesėm, padavėjai baltais marškiniais ir su prijuostėmis. Ne kokia kalnų "chata" su mediniais paparastais stalais. Valgėm daug ir visko. Dar gėrėm nealkoholinio alaus. Paskui dušas, dar alaus (nes vanduo kažkaip negaivino :) ) viešbučio bare, kuris veikė ilgiau nei kavinė, įspūdžių aptarimai, rytojaus tooso peržiūra, kamuoliukas užsitempusių taškų išmasažavimui ir miegot. Pirmos dienos vakarą juokavom, kad jei lietaus tik tiek, tai gerai, kad namie nelikome.
        Sekantį rytą papusryčiaujame viešbučio kavinėje ir vėl į trasą. Orų prognozė kaip visad: saulė/debesis/lietus/žaibas. Kai išjudame iš viešbučio oras yra puikus: dangus su debesimis, bet nebaisiais, nešalta, bet ir nekaršta. Trumpomis rankovėmis pats tas.
       Mums tenka vėl įlipti į Kasprowo viršūnę tuo pačiu keliu kaip ir vakar. Kasprowo viršūnės kavinėj tradiciškai vyksta pirmas sustojimas su užkandžiais, vandens pildymu ir nealkoholiniu alumi.  Nuo Kasprowo šiandien mes pasukame kitu keliu nei vakar ir judame link Swinica viršūnės.
      Swinica yra 2301 metrų aukščio viršūnė į kurią užlipama technišku pakilimu su grandinėmis. Tai yra vieno kelio viršūnė, t.y. į ją įlipus nėra jokio kito kelio vedančio tolyn tik grįžimas atgal. Kažkada anksčiau buvo kelias tolyn,  bet paskui jis užgriuvo ir nebebuvo atkurtas. Kai kuriuose žemėlapiuose nėra nurodyta, kad iš Swinica viršūnės nėra kaip eiti tolyn. Mūsų maršrutas buvo suplanuotas nuo Swinicos eiti tolyn, bet kelio nebuvo ir teko grįžti atgal ir koreguoti marštrutą.
         Judant link Swinica viršūnės dangus aptemo, užėjo tamsus debesis iš kurio buvo labai realiai galima tikėtis ir lietaus, ir žaibo. Kol kas nei lijo, nei žaibavo. Kelias buvo sausas. Pažiūrėjusios į dangų ir pakraipiusios galvas visgi pradėjome lipti į Swinicą. Paskutiniai šimtas ar daugiau pakilimo į viršūnę metrų yra techniški. Tai plikas akmuo ir grandinės. Ant grandinių pradeda lyti. Nepliaupia, nelyja kaip iš kibiro, bet kilt šlapiu akmeniu ir grandinėmis techniška trasa per lietų yra reikalų. Kilt dar nieko. Leistis sudėtingiau. Slidu ir rankos šąlą nuo grandinių. Ši atkarpa iki Swinicos viršūnės ir žemyn su lietumi buvo lėta ir nejauki. Po šios atkarpos jausmas toks, kad grandinių šiandien jau pakaks.
       Grįžus nuo Swinicos mūsų kelias veda tolyn gražiais ne per labiausiai techniškais takais neaukštomis kalnų keteromis bei nuokalnėmis ir įkalnėmis. Slėniuose ežerai, ppanoramos gražios. Debesis su lietumi nukeliavo kita kryptimi nei mes. Diena išgražėjo, buvo galima nusiimti striukes ir maloniai pamiršti lietingą kopimą į Swinicą ir leidimąsi žemyn. Mums reikėjo "persiversti" per perėją ir tuomet leistis žemyn iki sekančios kalnų trobelės, kur planavome pavalgyti.
         Kopiant aukštyn link perėjos vėl pradėjo lyti. Matėsi, kad mums kilti liko jau sąlyginai nedaug, taigi nusprendėme perkopti perėją, o ne leistis žemyn. Paskutinius kelis kartus lietus buvo neilgas, taigi mes jo nesureikšminome, tikėjomiės kad kaip ir anksčiau po keliolikos minučių ar pusvalandžio lietus baigsis.
         Judant link perėjos viršaus lietus nesibaigė. Pakilus ant perėjos matėsi, kad dangus užtrauktas ir nelabai ten kas ruošiasi baigtis. Pasislėpusios nuo lietaus už uolų suvalgėme po batonėlį su mintim, kad gal kelias minutes palaukiame ir gal lietus baigsis ar bent mažės, bet jis nei baigėsi, nei mažėjo. Turėjome judėti tolyn. Mūsų take netrukus atsirado grandinės ir nusileidimas atrodė labai techniškas - stačios, šlapios uolos ir grandinės. Per lietų grandinių mums buvo jau labai gana po Swinicos, taigi grįžom atgal iki perėjos, nes ten buvo ir kitas kelias. Bet kitas kelias buvo toks pats - stačios uolos ir grandinės. Taigi nusprendėme judėti pirmuoju suplanuotu keliu.
        Abi buvome girdėjusios legendų apie Tatruose esančią trasą pavadinimu "Orla perč" arba erelių trasa. Neva tai labai sudėtinga, ypatingai techniška, pavojinga trasa į kurią gali leistis tik patyrę laipiotojai, o "grybukams" be laipiojimo patirties ten geriau nosies nekišti. Šios trasos mūsų planuose nebuvo, bet aš tiksliai nežinojau kur jinai yra. Žinojau vieną, tai trasa ne tik su grandinėmis, bet ir su kopėčiomis.
        Pradėjome leistis žemyn tomis stačiomis uolomis su grandinėmis. Slidu, judam lėtai nes labai techniška. Grandinės eina viena po kitos. Beveik nėra vietų kur nebūtų grandinių. Atkarpos be grandinių vos keli ar keliolika metrų ir techniškos. Nuo lėto judėjimo darosi šalta, lietus nenustoja ir nemažėja, uolos slidžios, reikia stipriai laikytis už grandinių, nes tos atbrailėlės ant kurių remiamės kojomis yra mažos ir slidžios. Nuo šaltų grandinių šąla rankos. Džiugina tik tai, kad leidžiamės žemyn, o tai reiškia, kad judam link kalnų trobelės kas asocijuojasi su šiluma, arbata ir maistu. Kalnų trobelė matėsi slėnyje, reikėjo tik ją pasiekti. Vienoj atkarpoj Ramutė sustoja. Ji gerai juda tokiomis techniškomis trasomis ir eina pirma. Nesupratau ko ji sustojo. Kai priėjau supratau - trasa kyla į viršų. Mintyse didelis "faaaa....". Įsivaizdavau kad su kiekvienu žingsiu žemyn artėjam prie kalnų trobelės, bet ne - trasa vedė į viršų ir aukštokai į viršų.
            Mes judėjome techniška kalnų ketera per lietų. Nusileidimų ir pakilimų grandinėmis buvo dar ne vienas. Bet kai priėjome kopėčias, supratome kur esame. Fucki..... Orla perč, bl....  . Per lietų. Apie tą trasą rašomos siaubo pasakos net kai ji sausa, o dabar šlapia, mes pavargusios ir sušąlusios, o tos grandinės niekaip nesibaigia. Nuotraukų iš šios atkarpos nėra. Buvo per daug techniška ir rimta. Buvo tiek rimta, kad tai ne šiaip pavojinga, tai realiai rizikinga. Toje situacijoje galvojau apie tris žingsnius į priekį. Kur dėti kojas ir už kur laikytis rankomis ir dar kad kiekvienu momentu būtų trys atramos taškai (atkelta tik viena koja arba ranka). Kur dėti ranką ir kur dėti koją. Viskas. Jokios panikos, isterijos ar baimės. Tyliai abi ropštėmės tomis grandinėmis ir slidžiomis uolomis. Nebuvo apie ką kalbėti, nes vieninteliai dalykai kas tuo metu buvo realiai svarbu, tai kur dėti ranką ir kur dėti koją. Viskas. Jokių didelių dairymųsi aukštyn ar žemyn. Nėr ko ten dairytis, nes kabi dažniausiai ant atbrailos su mažais atsispyrimais kojoms ir grandinėmis įsikibti, o apačioje stati uola. Jei kristum, tai galbūt būtų viskas. Ir tai viskas. Kur dėti koją ir kur kabintis su ranka. Daugiau nieko.
        Šioje trasos atkarpoje judėjome ne greičiau nei kilometrą per valandą ir praleidome ten daugiau nei kelias valandas. Paskui trasa pradėjo leistis ir nebekilo. Baigėsi grandinės, atsirado siauras takelis, paskui netgi bėgama nuokalnė. Pasiekėm kalnų trobelę. Nusiėmėme striukes ir ėjome vidun link kavinės. Trobelė buvo pilna žmonių, visi stalai užsėsti. Aišku, kad per tokį orą visi trobelėse sėdi ir į kalnus neina. Mano pesimistinis variantas, kurį įsivaizdavau prieš išvažiuojant, kad lietui lyjant laiką teks praleisti kalnų trobelėje, atrodė labai nuostabus palyginus su tuo, ką mes darėme lietui lyjant - ėjome sudėtingiausią Tatrų trasą, kurioje kiekvienais metais žūsta žmonės.
        Kalnų trobelėje užsisakėme maisto ir šiltos arbatos. Paskui dar maisto ir dar šiltos arbatos. Aš į arbatą dėjau penkis šaukštelius cukraus. Pirmą kartą gyvenime. Ir arbata man neatrodė per saldi. Įtampa ir koncentracija kartu su fiziniu darbu degina žvėrišką kiekį kalorijų ir organizmas reikalavo tų kalorijų atgal. Vėliau pradėjome kalbėtis. Bet realiai pirmą kartą taip džiaugiausi sėdint po stogu.
        Pradėjome planuoti grįžimą iki mašinos. Orla perč trasoje užtrukome ilgai ir buvo aišku, kad grįžinėti tikrai reiks tamsoje. Mes praėjome apie kelis kilometrus šios trasos, visas trasos ilgis yra 4,5km. Buvo du grįžimo variantai: ilgesnis kelias per perėją vedantis iki Zakopanės, kur buvo palikta mašina arba trumpesnis kelias iki kito miestelio ir grįžti į Zakopanę autobusu. Aptarinėjant maršrutą ir tikslinantis dėl maršruto pas kavinės darbuotoją ji mums padėjo apsispręsti. "There is bear in the mountans" pasakė ji. "What? A bear? You mean an animal?" Tokius kausimus išrėžiau. Ta prasme gyvūnas meška, o ne alus, nes visgi tariasi ankgliškai tai vienodai. Galimybė sutikti dar ir mešką kalnuose naktį po tai kai pasikarstėme pavojingiausia Tatrų trasa per lietų, mus domino gan menkai, taigi pasirinkome trumpesnį kelią į artimiausią miestelį ir tuomet autobusu į Zakopanę. Spėti į autobusą mums laiko užteko. Mums buvo likus tik nuokalnė.
     Leidžiantis žemyn baigėsi lietus. Vėliau sutemo. Pasiekėme autobusų stotelę tamsoje. Autobusas buvo joje ir laukė keleivių. Susėdome  į autobusą. Tada kažkaip pradėjo aiškėti, akd šitas Tatrų nuotykis baigėsi. Galvoj dar tvinčiojo likučiai Orla perč trasos jausmų. Tiksliau tos šiurpios ramybės jausmas, kai koncentruojies tik į tris žingsnius į priekį. Visas pasaulis, viskas kas buvo ar dar gali būti susitraukia į kelis žingsnius į priekį. Įstabu visgi kaip  dirba smegenys. O dar įstabiau yra tai, kad aš anksčiau turėjau aukščio baimę ir esu sustingusi ir supanikavusi daug mažiau sudėtingoje trasoje. Šią dieną trsoje praleidome 9 su puse valandos ir teįveikėme 30km su 2700 pakilimo. Daugiau laiko trasoje nei vakar, mažiau kilometrų, panašiai pakilimo. Tik trasa buvo daug sudėtingesnė ir techniškesnė.
        Važiuojant autobusu į Zakopanę pasakiau Ramutei, kad norėčiau pereiti visą Orla perč, tik ne per lietų. Ramutė kol kas atsisakė apie tai kalbėti. Pasakė kad irgi norėtų kitą rytą. Grižusios į Zakopanę važiavome į savo nakvynės vietą priekalnėse ir kitą dieną namo.
        Orla perč įtraukiama į 2020 trailo planus.
        Mano pastebėjimai iš fast and light kelionės. Man labai patiko. Patiko negrįžti visai žemai į miestelius ir nepradėti antrą dieną kilti nuo pat apačios - taip susitaupo ir laiko, ir pastangų bei galima daugiau laiko praleisti pačiuose kalnuose, o ne judant link jų ar įveikinėjant miškingas atkarpas, kurios būna žemai (jos man nepatinka). Neštis tiek daiktų kiek nešiausi buvo patogu, viskas tilpo į 6 litrų kuprinę ir pasiskirstė svoris taip, kad nebuvo nepatogu ar sunku. Osprey duro 6 kuprinę užskaitau. Tokiose fast and light išbėgimuose svarbu kalnų infrastruktūra. Norint nesinešti su savimi didelio kiekio maisto ir vandens reikia, kad būtų kalnų trobelių, kur bus galimybė pavalgyti, prisipildyti vandens ir nakvoti. Laukiniai kalnai tokio stiliaus bėgimui netiktų. Kas tikrai svarbu, tai susipakuoti viską taip, kad vandeniui jautrūs daiktai ir drabužiai būtų maišeliuose.
     
       
       

Komentarai

  1. Mane įskaudino ir skaudėjo širdį, kai prieš septynis mėnesius mano ir vyro santuokoje iškilo labai didelė problema. taip baisu, kad jis kreipėsi į teismą dėl skyrybų. jis sakė, kad daugiau niekada nenorėjo likti su manimi ir nebemylėjo manęs. Taigi, jis susikrovė lagaminus iš namų ir mane ir mano vaikus apėmė stiprus skausmas. Išbandžiau visas įmanomas priemones, norėdamas jį sugrąžinti po daugybės maldavimų, bet nesėkmingai, ir jis man patvirtino, kad apsisprendė ir niekada daugiau nenorėjo manęs matyti. Antradienį, grįžusi iš darbo, sutikau seną draugą, kuris paklausė apie mano vyrą. Aš jam viską paaiškinau, todėl jis man pasakė, kad vienintelis būdas susigrąžinti vyrą buvo aplankyti burtų leidėją, kuris padėjo jam išgyventi sunkius laikus. Niekada netikėjau burtais, bet neturiu kito pasirinkimo, kaip tik laikytis jo patarimų. ratukas patikino, kad kitą dieną atgausiu savo vyrą. Koks neįtikėtinas pareiškimas !! Niekada netikėjau, todėl jis kalbėjo su manimi ir pasakė viską, ką turėjau padaryti, tada kitą rytą taip nustebino mano vyras, kuris manęs neskambino pastaruosius 7 mėnesius, paskambino man pranešti, kad grįžta. Taip neįtikėtina !! Taip jis tą pačią dieną grįžo su didele meile ir džiaugsmu, atsiprašė už savo klaidą ir skausmą, kurį sukėlė man ir mūsų vaikams. ratuko pagalbos dėka nuo šios dienos mūsų santykiai yra tvirtesni nei anksčiau. Taigi aš jums patarsiu, jei turite kokių nors problemų, prašau susisiekti su DR AJAYI, aš 100% garantuoju, kad jis padės jums išspręsti jūsų problemas. Siųskite jam el. Laišką adresu drajayi1990@gmail.com ARBA „WhatsApp“ / „Viber“ numeris +2347084887094

    AtsakytiPanaikinti
  2. Esu čia, norėdamas paliudyti, kaip šis galingas burtų ratukas, vadinamas daktare Ogala, padėjo man pagerinti mano santykius. Man skaudėjo širdį, kai mylimoji man pasakė, kad jis nebėra suinteresuotas vesti mane, nes kita ponia ant jo panaudojo juodąją magiją. Aš verkiau ir verkšlenau kasdien, kol taip blogai, kad kreipiausi į internetą pagalbos. Štai tada, kai perskaičiau atsiliepimą apie dr. Ogala, tada kreipiausi į jį pagalbos ieškant meilės ir savo gyvenimo. , jis padėjo man užrašyti galingą meilės kerą ir, mano nuostabai, po 24 valandų meilės burto, mano mylimasis grįžo ant kelių maldaudamas manęs atleisti. jo el. pašto adresas: drogalad02@gmail.com WhatsApp +2347049668119 ...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sveiki visi, tai puikus liudijimas, kuriuo privalau pasidalinti. Niekada netikėjau burtais ar magija, kol nesutikau daktarės Ogalos. Po 3 metus iširusios santuokos žmona paliko mane su dviem vaikais. Beveik nusižudžiau, buvau emociškai palūžęs. Dėka burtų leidėjo, vadinamo dr. Ogala, kurį sutikau internete. Vieną ištikimą dieną, naršydama internete, radau daugybę atsiliepimų apie būtent šį ratuką. Vieni žmonės tikino, kad jis sugrąžino savo buvusį mylimąjį, kiti tikino, kad jis atstatė jų gimdą, išgydė vėžį ir kitas ligas, kiti tikino, kad jis gali užburti, kad sustabdytų skyrybas. Aš taip pat susidūriau su vienu konkrečiu liudijimu, tai buvo moteris, vadinama Sonia, ji paliudijo, kaip jis sugrąžino savo buvusį mylimąjį per mažiau nei 2 dienas, ir pasibaigus liudijimui ji atsisakė jo el. Pašto adreso (Drogalad02@gmail.com) . Perskaičiusi visus šiuos atsiliepimus, nusprendžiau pabandyti. Aš susisiekiau su juo jo elektroniniu paštu ir paaiškinau jam savo problemą. Vos per 48 valandas mano žmona grįžo pas mane. Mes išsprendėme savo problemas ir esame dar laimingesni nei anksčiau. Daktaras Ogala yra tikrai talentingas vyras, aš nesiruošiu nustoti jo skelbti, nes jis yra nuostabus žmogus. Jei turite problemų ir ieškote tikro sprendimo ir tikro rašybos ratuko, kuris už jus išspręstų visas jūsų problemas, susisiekite su dr. Ogala su jo galiomis. Jis gali paversti jūsų svajones realybe.
    .................................
    Tai taip pat gali jums padėti:
    1. Grąžinkite savo vaikiną ar draugę
    2. Grąžinkite savo vyrą ar žmoną
    3. Laimėkite loteriją ir akciją biuruose
    4. Padėkite pastoti, jei jums reikia kūdikio
    5. Visiškai išgydyti bet kokią ligą susisiekite su juo dabar: „Hangout“: drogalaspells@gmail.com, el. Paštas: Drogalad02@gmail.Com .. galite paskambinti / „WhatsApp“ naudodami šį mobiliojo telefono numerį +2347049668119

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą